„Žingsnių“ aidas aidžiai aidi

Dalintis:

Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ šiemet jau suskaičiavo savo 28-uosius gimimo metus. Kukliai pradėję veiklą tuometiniuose Tauragės rajoniniuose kultūros namuose (dabar kultūros rūmai), susirinkdavę ir paskaitydavę eilėraščių, pasikalbėdavę, retkarčiais atspausdindavę savo kūrybą vietos laikraščiuose, klubo nariai išvystė veiklą labai plačiai. „Žingsniai“ dalyvauja daugybėje respublikinių renginių Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Mažojoje Lietuvoje, miesteliuose ir miestuose, kaimuose ir vienkiemiuose, festivaliuose, konkursuose, šventėse.

Palaipsniui gimė kūrybinė draugystė su literatų klubais ar asociacijomis, kartais pavieniais kuriančiais asmenimis iš Marijampolės, Raseinių, Šilalės, Kėdainių, Telšių, Kelmės, Klaipėdos, Kauno, Šiaulių, Skaudvilės, Šedbarų (Kelmės r.), kiek vėliau Skuodo, Šilutės, Pagėgių, Pakruojo, Gargždų ir kitų Lietuvos vietų. Atsirado ir Tauragėje tradiciniai literatūriniai renginiai – „Apkabinu eilėraštį“ ir „Saulėlydžio posmai“.  Pirmasis renginys nunyko, o „Saulėlydžio posmai“ tapo labai ryškiu kultūros reiškiniu ir visoje Lietuvos literatų padangėje žinomu ir laukiamu renginiu. Šiemet jame dalyvavo arti 60 literatų iš visos Lietuvos.

Klubo „Žingsniai“ literatai leidžia ne tik  klubo almanachus (jų išleista jau šeši), bet ir individualias knygas. Jonas Jakštaitis-Šapelis jau yra išleidęs net 13 eilėraščių knygų vaikams, prieš keletą metų iš Klaipėdos į gimtąją Tauragę grįžusi Justina Trilkauskienė išleido 9 eilėraščių knygas, jos brolis Vladas Čepliauskas – 3, tiek pat parašė ir Bronislava Žilienė, Kęstutis Macijauskas, Marija Maškauskienė. Po keletą knygų išleido Renata Karvelis, Antanina Auksorienė, Eugenijus Šaltis, Stefa Mažeikienė, Lenkijoje gyvenanti kraštietė Ramunė Ordo, Remigijus Žukauskas. Kiek anksčiau savo knygas parašė dabar jau šviesaus atminimo klubo narės Irena Tamošaitienė, Janina Budrevičienė, Ona Butkevičienė, Ausma Valčackienė, Zenona Jurevičiūtė.

Savo išleistomis knygomis skaitytojus džiugina Iveta Skurvydienė, Indraja Uginčienė, dabartinis klubo vadovas Vidas Riepšas, Daiva Genienė, Lina Astrauskienė, Liuda Daugėlienė. Kiekvienais metais klubo narių išleistos knygos pripažįstamos populiariausiomis ar gražiausiomis knygomis konkurse „Metų knyga“, kurį organizuoja Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka.

Beveik visų 27 šiuo metu aktyvių klubo narių kūryba spausdinama almanachuose ne tik Tauragėje, bet ir Kaune, Anykščiuose bei kitur.

Tauragės literatai dalyvauja ne tik respublikiniuose renginiuose ir įvairiuose skelbiamuose konkursuose, bet ir laimi prizines vietas (Stefa Mažeikienė, Iveta Skurvydienė, šių eilučių autorius), o Kęstutis Macijauskas pernai tapo prestižinės Juozo Paukštelio literatūrinės premijos laureatu. Renatos Karvelis knyga „Moteros“ 2023 metais knygos meno konkurse pelnė Vilniaus dailės akademijos apdovanojimą.

Pagal mūsų literatų tekstus dainas sėkmingai kuria bardas Rimas Liorančas, muzikė iš Joniškio, buvusi žygaitiškė Gražina Pamparienė, dainininkė ir dainų kūrėja iš Upynos Renata Gužauskienė, tauragiškis muzikas Arūnas Rakevičius.

„Žingsniai“ – labai aktyvus rajoninių renginių dalyvis ir mielai dalyvauja, rengia literatūrinius vakarus, susitikimus kaimo bibliotekose, kultūros namuose, bendruomenėse, mokyklose. Tokių renginių per 28-erius veiklos metus jau būta keletas šimtų.

Neseniai klubo pirmininku vienbalsiai išrinktas verslininkas ir poetas V.Riepšas žada tęsti senąsias klubo tradicijas, rengti projektus finansavimui, planuose – ir antologijos išleidimas, o svarbiausias dėmesys – artėjančiam klubo 30-mečiui. Reikia leisti almanachą ar kitą leidinį, planuoti šventę, ieškoti finansavimo. Reikalų, planų ir darbų labai daug, bet visi jie bendromis kolektyvo jėgomis nuveikiami.

Skaitytojams pateikdami pluoštelį literatų kūrybos, tikimės, kad ji sulauks laikraščio skaitytojų dėmesio, o mūsų kūrybą kartkartėmis publikuoja „Tauragės kurjeris“.

Entuziastingieji „Žingsnių“ nariai

Eugenijus Margis

DU KRANTAI

Kiekviena upė turi du krantus. Ir atsitik taip, kad šventės vyksta viename krante, o žiūrovai

abiejuose krantuose. Vienas ir kitas krantas apaugę tankiais krūmokšniais ir įvairiais

medžiais. Žaliuoja paprastoji ieva, miškinė gudobelė ir dvikamienė paprastoji slyva, veši aukšta

žolė, per kurią net nesimato žiūrovų galvų ir kūnų ir kas tokie aname krante stoviniuoja ir šaukia

visu garsu:

– Garsiau! Ei, jūs ten aname krante… ar jau neturite jėgų!? – iš kito kranto girdimas tik garsas ir

vėjo ūžimas ar vėjo kvėpavimas.

Šalia manęs prie šventinės kasos stovintis vyriškis su lietsargiu rankose netikėtai prabyla:

– Ar jūs nematote, kad artėja lietus, ar akli?

Ir tikrai pakėlęs galvą į dangų stebiu, kad virš mano galvos tvenkiasi juodi debesys, o aplinkui visi žmonės iš savo pintinių traukia skėčius ir, nepabūgę artėjančio lietaus, toliau klausosi šventinio koncerto, kuris jau įpusėjo, o žmonės jau net šokti pradėjo ir net nekreipdami į aplinkinius dėmesio traukė iš pintinių įvairius gėrimus. Visai nežiūrėjo į šalia stovinčius tvarkdarius, kurie ant rankovių ryšėjo raudonus raiščius su užrašu APSAUGA. Žmonės gėrė atsineštą alų tiesiai iš butelių. Šis visas būrys švenčiančių žmogeliukų iš visos širdies minėjo šalies penktąsias nepriklausomybės metines, kurios vyko šio miesto Dainų slėnyje, upės krantinėje. O aš kaip tik stovėjau toje pusėje, kur buvo įrengtos tribūnos ir kontrolinis punktas. Didelė eilė, stovinti prie punkto, netrukdė vykti iškilmingam koncertui. Tik pro šalį plaukiantys dangumi tamsūs debesys perspėjo žmones, kad ateina lietus. Visi jau buvo pasiruošę lietsargius tokiam orų pasikeitimui, kai staiga iš dangaus prapliupo stiprus lietus. Iš pradžių visi, stovintys tribūnose, pradėjo garsiai juoktis. Aš apsižvalgiau, bet nieko nesupratęs paklausiau kaimyno, stovinčio greta:

– Kodėl žmonės kvatoja?

– O tu geriau apsižvalgyk, – prabilo mano kaimynas.

Apsižvalgęs aš tik dabar supratau, kad mūsų pusėje nelyja, o priešingame upės krante pliaupia lyg iš kibiro. Ir kažkas, stovintis greta, garsiai ištaria:

– Žmonės gerieji, pažvelkite į dangų ir pamatysite ten visagalio ranką! Jis duoda suprasti, kad ant tų, kurie susimokėjo už šventinį koncertą, visagalis nenuleido lietaus. O tiems, kurie nesusimokėjo, paleido liūtį.

Ir net aš pradėjau suprasti, kad šalies laisvė nebūna nemokama. Žmonės, kad pajustumėt šalies laisvės skonį, tam irgi reikia įdėti pastangų!

2024.07.20

***

Jonas Jakštaitis-Šapelis

SNIEGUOLIUKAS

Nuo kalvos riedėjo mažas snieguoliukas,
Šalčio nulipdytas sniego gabaliukas.
Kai pasieks pakalnę, smarkiai pastorės,
Prie pusnies prigludęs, ten ramiai tupės.

Vėjas, jį pamatęs, ruošėsi pagauti,
Iš pusnies didžiulės tirpstančios ištraukti.
Tvirtai apkabinęs, bandė jį pakelti,
Ant kalvos viršūnės imt ir užridenti.

Snieguoliukas šaukia: „Šaltį tuoj pakviesk
Ir nelaukęs nieko iš vandens išgriebk!“
Vėjas nebežino, ką ir bedaryti,
Reikia snieguoliuko norus jam vykdyti.

Vėjas ėmė švilpti, sparnais mosikuoti –
Turi apie bėdą šaltis sužinoti:
Jeigu snieguoliukas vandeny ištirps,
Tai pamatęs šaltis ne juokai įširs.

Švilpesį išgirdęs, šaltis atskubėjo…
Snieguoliukas tirpo, ašaros lašėjo.
Bet… pajutęs šaltį, ėmė jis tvirtėti,
Visas pralinksmėjęs pusnyje blizgėti.

***

Ramunė Ordo

MERGAITĖ

Kažkas už nugaros vis dunda,
kažkas dainuoja vis balsu,
kažkas vis atsigręžti gundo,
kažkas baksnoja į pečius.

Atsigręžiau nebeiškentus,
kas toks už nugaros drąsus,
ogi žiūriu – tenai mergaitė,
trumpu trumpu sijonuku.

Aš pažinau save mergaitėj
iš praeities jaunų dienų –
akordeoną kasdien tampė
ir nepritrūko jai dainų.

Jos dienos bėgo tarsi šventės,
net naktys maišės su džiaugsmais,
godžiai gardžiavosi mergaitė,
lyg būtų visko vis mažai.

Bet Laikas pakeitė mergaitę,
kai tapo motina, žmona,
kai dainą pakeitė nelaimės,
kai skausmas pynės su malda…

Kodėl, jaunyste, mane gundai
vis atsigręžti į tave,
jeigu širdy jau nebebunda
nutilusios dainos gaida?

Gdanskas, 2012 m.

***

Vladas Čepliauskas

VALSAS

Sutikau aš, mergaite,
Tave vakare.
Buvo vasara. Pievos žydėjo.
Mudu šokome valsą
kokteilių bare,
O į mus visų akys žiūrėjo.

Aš priskyniau Tau
puokštę gražiausių gėlių,
Ant galvos
vainikėlį uždėjau.
Tu paklausei manęs,
ar Tave aš myliu –
Aš per amžius
mylėti žadėjau.

Jau prabėgo pro šalį
daugybė dienų.
Saulė leidosi, mėnuo tekėjo.
Giliame danguje
begalybė žvaigždžių
Tau vienai
tamsią naktį žėrėjo.

Aš prisimenu dar
Štrauso valsą bare,
Tavo lūpas,
kurios man kuždėjo:
– Ar lietus, ar pūga siaus,
mylėsiu Tave
Meile vasaros
drungnojo vėjo.

***

Justina Trilikauskienė

LEISK

Leisk paliesti
neatrastą dangų,
Klampaus sapno
suspindusį tvinksnį,
Trokštamą,
žvilgantį, blankų,
Kiaurai smelkiantį
vienišą žvilgsnį.

Leisk paliesti
plaukų sruogą šviesią,
Paslėptų akių žydrąjį mėlį.
Šimtą kartų
ieškosiu ir liesiu,
Sapnuose… išbarstysiu
lyg smėlį.

Leisk pabūti šalia
nors sekundę –
Šilumos trokštu aš
ir artumo.
Ta žinia ir svaigina, ir gundo
Man naktis juk
atleis nekaltumą.

***

Aldona Auksorienė

Kokia graži žemė gimta,
Piliakalniais, ežerais apipinta.
Tai brangioji Žemaitija,
Mūsų šventovė tikra.

Kryžių kalnas prie Šiaulių,
Iškilęs virš daugelio tautų.
Žemaičių rankomis supiltas,
Lyg stebuklingas pasaulio tiltas.

Garsioji šventovė Šiluva,
Taip pat mūsų Žemaitija.
O Žemaičių Kalvarija
Kalnų kalnelių apsuptyje.

Raseinių aplinka puiki,
Poeto Maironio gimtinė žavi.
Kaip žinom, čia jau nuo seno
Maironio dvasia gyvena.

Čia istorija prosenelių brangių,
Kiek daug vietovių nuostabių!
Tik pažiūrėkit – koks grožis mus supa,
Visiems žemaičiams tai kelia ūpą!

***

Iveta Skurvydienė

Nekalbėk, pažiūrėk – laikas dyla,
išgaruoja lengvai tarsi dūmas.
Tik gyvenimas gimsta ir kyla,
o mirtis visuomet lyg perkūnas.
Tavo dieną teisėtai pasiima
ir teisėtai grąžina tik laikas.
Tavo rudenys viską prisimena,
valandos atsuktos jiems nereikia.
Mes – tik žmonės, neturime galių
užsimanę iš naujo gyventi.
Namuose tiksi laikrodžiai tyliai,
mirti bijome ir bijome senti.

***

Judita Vasiliauskienė

KAIP GYVENI, JAUNYSTE?

Kaip gyveni? Žinau, žinau – gerai.
Bet argi visad šitaip būna?
Pasauly griūva pastatai, ir karo laukas pūva.
Sakai, ne tavo tai kančia. Tavęs neliečia.
Apsiginklavus mantromis nakčia
Tavo širdis dirbtinę saulę piešia.
Sakai, užprogramuosi viską, bus gerai,
Mes, žmonės, visagaliai.
Mieloji mano, ar žinai?
Tu kaip žiemojantys – suaugėliai – drugeliai…
Ir kai nubusi, lauks tavęs laužai,
Ne viename jų teks sudegti.
Į tikrą saulę – nelengvi keliai.
Teks šviesą delnuose parnešti…

***

Marija Maškauskienė

DRAUGYSTĖ

Jei tau širdį suspaus liūdesys
Ir pilka kasdienybė pabos,
Tu ateiki pas savo draugus,
Jie tau savąją ranką paduos.

Išklausys tavo sielvartą, skausmą,
Gal priglaus prie krūtinės savos
Ir pajusi vėl norą gyventi,
Ir gyvenimo audros nutols.

O gegutė kukuos, vis kukuos,
Atskaičiuodama mūsų metus.
Ir tikėki – gyvent nepabos,
Nes draugystė – tai saitas stiprus.

Jei draugystė stipri, nuoširdi,
Kaip gėlė gražiai ji lapoja
Ir išrauti jos nieks nepajėgs,
Nes ji džiaugsmo mums daug dovanoja.

***

Regina Fominichienė

AR ŽINAI?

Kokią spalvą turi ilgesys?
Gal tu žinai?
Gal žalią žalią kaip pavasarėjantys laukai
Ar medžio pumpuro, pradėjusio tik skleistis?
Ar gali būti kaip žydintys linai
Arba akių vaiskus ir gyvas mėlis?
Galbūt tokia, kaip tų svyruojančių palaukėje beržų
Ar auksu pasipuošusių klevų.
Galėtų būti pušų tankmės kankorėžių spalvos
Arba pajūrio kopos supustyto smėlio kalno…

Kokią spalvą turi ilgesys?
Gal tu žinai?
Sakai, spalva to ilgesio tarsi prinokus uoga,
Nudažius lūpas sultimis raudonai…
O širdį, tą mažą šventovę, tu patikėk,
Dar aplankys auksiniai saulės spinduliai…

Kokią spalvą turi ilgesys?

***

Rita Katauskienė

Gyvenimo prasmė, esmė, rimtumas –
Kiek daug sau iškeliame: galim ar negalim,
Gyvenam susikurtuos rūmuos, o gal krūmuos,
Tik realybėj plaukiam kiaura valtimi.
Neužsilipk ant grėblio, šok su muzika,
Lengvai skraidyki nerdamas svajones,
Ne pastatas, ne turtas, ne iliuzija,
Bet krantas, į kurį lengva kelionė.
Tai plauk su Dievu, Meile ir Taika,
Kai vakarėja, sninga arba lyja.
Ar jau aiški prasmės, būties, rimtumo atšaka,
Supinta laiko šimtametėm gijom?

***

Vida Mikalauskienė

LINKĖJIMAS JAUSMUI 

Tylėdamas sakyk
Svajodamas tikėk
Nuliūdęs prisimink
Supykęs nelaikyk

Apglėbęs neskubėk
Bučiuodamasis skrisk
Matydamas tylėk
Šypsodamasis jausk

Suprasdamas pažink
Dalindamas turtėk
Priimdamas dėkok
Palikdamas raudok

***

Vaida Petrauskienė

LAUKIMAS

Tu parašyk man laišką ilgą ilgą
Ant mėlyno lyg lauko lubinai dangaus.
Jį parašyk gelsva pajūrio smilga.
Nereik naudoti plunksnos, rašalo brangaus.

Tu parašyk, kaip šitiek metų be manęs
Blaškaisi po pasaulį, vėjo genamas,
Ir žodeliu nors užsimink, ar kada nors parneš
Į mano glėbį tas vis skubantis gyvenimas.

Jei tau sunku pareit, jei kojas, širdį gelia,
Jeigu bijai sugrįžti praeitin – manęs bijai!
Atsiųsiu tau karietą – ji pasiruošusi į kelią.
Jau tu nebeik tolyn, kur taip ilgai ėjai…

Kasdien einu į senutėlius pašto rūmus.
Laike ir keliuose įstrigusios karietos laukiu.
Bet rūmai jau seniai apžėlė samanom ir krūmais
Pro stogo skylę vėjas ilgesingai kaukia.

Žinau, mane vadina keistuole ir šaukia.
Jie šaukia – jis negrįš todėl, kad jis neegzistuoja!
Bet aš einu kasdien į pašto rūmus laukti.
Ir jau girdžiu, kaip karieta manam laike sustoja…

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą