Lindyhopo talentas iš Tauragės pilies

Dalintis:

Lindyhopo virtuozas Martynas Stonys (34) užaugo Tauragėje. Yra žinomas pasaulio lindyhopo, afroamerikiečių šokio, kurio istorija skaičiuojama nuo XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigos, kai buvo pristatytas Niujorke, bendruomenėje. Martynas vadovauja studijai „WhataJazz“, dirba šokių mokytoju. Kaip mokytojas yra kviečiamas į lindyhopo festivalius užsienyje. O tai lindyhopo bendruomenėje reiškia pripažinimą.

Sapnas

Nors gyvena Vilniuje, o Tauragėje apsilanko retai, lindyhopo šokėjo karjerą Martynas pradėjo dar besimokydamas gimtajame mieste. Martynas apie Tauragę daug nekalba. Juokauja, kad net šiek tiek išsigando, jog reikės kalbėti apie gimtąjį miestą, nes šokėjas nesureikšmina prisirišimo prie vienos vietos. Jam Tauragė yra dar vienas Lietuvos miestas.

Apskritai Martynui vaikystė Tauragėje dabar atrodo lyg sapnas. Pravažiuodamas pro savo vaikystėje išvaikščiotus takus „mokykla – namai, namai – mokykla“, sunkiai pats bepatiki, kad jis čia vaikščiojo. Prisiminimai šiek tiek išblėso turbūt dėl prarasto ryšio su miestu.

Tauragėje vis dar gyvena šokėjo mama, pas kurią jis atvažiuoja kelis kartus per metus. Užtat Martyno mama gerokai dažniau atvažiuoja pas jį į Vilnių.

Tačiau kad ir kaip būtų, Martynas tiksliai prisimena jo mėgtas vietas gimtajame mieste, kurias mielai parodytų ir kitiems. Viena jų yra užtvanka, prie kurios praleisdavo nemažai laiko. Su užtvanka susiję daugybė Martyno prisiminimų.

Dar viena svarbi vieta Martyno gyvenime – Tauragės pilis. Čia lankė sportinius šokius. Nors dabar tai ne jo šokiai, tačiau būtent jie paskatino Martyną šokti po to, kai persikraustė į Vilnių. Galima sakyti, užkrėtė šokių virusu.

Šokiai

Tiesa, prieš sportinius dar buvo tautiniai šokiai. Gal juos Martynas ir būtų lankęs ilgiau, tačiau, kaip pats sako, per kalėdinį pasirodymą šokių vadovė atnešė jam drabužius, kurie buvo suėsti kandžių. Jo tėvai buvo baisiai tuo pasipiktinę, o ir jam pačiam šokių vadovė nepatiko, todėl tautinius šokius būsimasis lindyhopo šokėjas iškart metė.

Gimtajame mieste didelio pasirinkimo nebuvo. Tačiau netrukus buvo įkurtas sportinių šokių būrelis, kuris veikė pilies aktų salėje. Penkias dienas per savaitę po pusantros valandos repetuodavo, kiekvieną arba kas antrą savaitgalį važiuodavo į varžybas. Jose nieko nelaimėdavo, nes, dabar taip pats mano, jis nebuvo geras šokėjas.

O kai nieko nelaimi, pradeda atrodyti, kad nėra jokio tikslo šokti. Šokių mokytoju niekad nenorėjo būti, nes matydavo, kaip vargsta jo šokių mokytoja, kuri prašo vaikų tėvų susimokėti greičiau, kad galėtų elementariai pavalgyti. Martynas jautė, jog sportiniai šokiai ne jam. Tačiau šokti jis norėjo.

Vilnius

Viskas pasikeitė, kai išvažiavo į Vilnių. Sostinėje kurį laiką jautėsi kaip užsienyje: „Kaip Vakarų Europoje.“ Iki šiol taip čia ir jaučiasi: „Tai miestas, kuriame pilna visokiausių žmonių, jame kitoks žmonių mentalitetas, pomėgiai.“

Kai šokėjas įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti ekonometrijos, pirmus metus beveik kiekvieną savaitgalį važiuodavo namo. Gal trejus metus visiems sakydavo, kad važiuoja namo, į Tauragę. Tačiau paskutiniais universiteto metais įvyko pokytis ir Martyno namais pagaliau tapo Vilnius.

Lindyhopas

Kai šokėjas atvažiavo į Vilnių studijuoti, lindyhopas nebuvo toks populiarus: atvirų pamokų, už kurias moki kaip dabar, nevykdavo. Martyno pirmoji pažintis su lindyhopu įvyko antrųjų studijų metų pradžioje, kai draugas pasiūlė nueiti pažiūrėti, kaip jo draugas šoka.

Martynas Stonys

Renginys vyko baro „Baltieji drambliai“ kieme. Martynas atėjęs pagalvojo, kad galbūt jį apmulkino ir nebus čia jokio pasirodymo. Nebuvo jokios scenos, jam atrodė, kad koncertui nepasiruošta. Šokėjo, kilusio iš mažesnio miesto, įsivaizdavimas buvo, kuris susidarė ir iš sportinių šokių patirties, kad pasirodymas turi vykti ant scenos kaip koncertas.

Kol jis sėdėjo su draugu, atvyko 12-15 studentų. Jie išsstumdė stalus ir kėdes, paleido savo muziką ir pradėjo šokti. Tai ir buvo tas ilgai lauktas koncertas: „Kai aš tą pamačiau, supratau, kad kaip tik to aš ir ieškojau, kai norėjau šokti. Žmonės tiesiog šoko vieni su kitais, juokėsi, linksminosi, jiems buvo gera.“

Martynas iškart užsirašė į pamokas ir pirmuosius metus nepraleido nė vienos jų. Vaikiną sužavėjo lindyhopo laisvumas: „Tai – socialinis šokis, kai tu improvizuoji, niekas nėra sustatyta. Tu išmoksti šokti su bet kuo, bet kada, pagal bet kokią muziką, nes supranti, kaip šokiai šokami.“

Šokdamas sportinius šokius negalėjo tiesiog šokti, improvizuoti, nes šokdavo tik su viena partnere ir tai, kas nurodyta mokytojos. Aišku, būdavo išimčių: „Nuvažiuoji į kokį tėvų balių, o tau sako: vaikai, jūs mums pašokit. Štai tu šoki sportinius, ji irgi šoka. Ir negalėdavai pasakyti, kad ji ne mano partnerė, ji net iš kitos grupės ir mes negalim kartu šokti. Tada greitai sustatai kažką drauge, paleidi muziką ir sušoki. Bet aš neišmokau šokti, kad galėčiau šokti su bet kuo, bet kur, pagal bet kokią muziką.“

Martynas įsitikinęs – lindyhopas išmoko ne tik šokti su bet kuo ir bet kur, bet moko ir bendrauti su skirtingais žmonėmis, prisitaikyti prie kitų, nes keiti partnerius šokdamas, turi būtinai tai mokėti.

Prie grupės, šokusios „Baltuosiuose drambliuose“, Martynas prisijungė po daugiau nei 2 mėnesių. Pasak jo, mokytis buvo lengva, nes greitai pagavo naujo šokio žingsnelius. Be to, ir noras išmokti buvo didžiulis.

Dauguma iš tos „Baltų dramblių“ grupės vis dar šoka. Martynas teigia, kad šiuo metu jie yra lindyhopo bendruomenės branduolys, kuris palaiko lindyhopo klestėjimą Vilniuje ir Lietuvoje. Taip pat visi tie šokėjai vis dar šoka, nes yra susidraugavę, ne tik šoka, bet susitinka ir bendrauja.

Martynas tvirtina, kad lindyhopas taip ir veikia, kad tu pradedi šokti, nes šoka kažkas iš tavo draugų, tuomet tu pasikvieti savo draugus ir t.t. Taip formuojasi draugų bendruomenė lindyhopo bendruomenėje: „Jeigu kažkas iš tavo draugų nustoja šokti, tuomet gal ir tu nustoji šokti, o tada atrodo, kad niekas nebešoka lindyhopo.“

Šokių mokytojas yra ne kartą girdėjęs, kad lindyhopo mada jau praėjo ir niekas jo nebešoka. Tačiau tai yra specifinis šokis, jei tu nesi toje bendruomenėje ir iš tavo draugų niekas nešoka, tada ir atrodo, kad lindyhopo nebešoka niekas.

Ar pats Martynas jaučiasi prisidėjęs prie lindyhopo klestėjimo? Kiek pagalvojęs Martynas pasakė, kad taip. Paskui dar pridūrė, kad niekada kažkaip nenorėjo garsiai įvardyti, kad taip – prisidėjo.

Partnerė Eglė

Su savo partnere Egle įkūrė studiją „Hoppers“, įgyvendino daug projektų, kurie išpopuliarino lindyhopą. Vienas tokių buvo „Lindy Hop Classic Couples“ konkursas: „Kai atidarėme studiją, pirmajame konkurse dalyvavo 6 poros, ir tai buvo mažas vakarėlis studijoje. Vakarėlis išaugo iki to, kad kiekvienais metais šis renginys vyksta gyvos muzikos klube „Tamsta“, o į jį susirenka iki 300  žiūrovų arba šokėjų, groja gyva muzika, būna apie 10-15 pasirodymų. Tai tapo išties dideliu įvykiu bendruomenėje.“

Kita vertus, Martynas pripažįsta, kad kai turi studiją, savaime suprantama, jog darai renginius, nes nori skleisti žinią apie lindyhopą ir taip pritraukti į studiją žmonių šokti.

Ką duoti Tauragei?

Buvęs tauragiškis norėtų kažką duoti ir savo gimtajam miestui. Galbūt surengti pamokų, sugrįžus pagyventi keletą mėnesių Tauragėje.

Tačiau šokėjas svajoti nemėgsta, o įkurti studiją Tauragėje yra tik svajonė: „Jeigu nori kažką įdomesnio pabandyti, turi važiuoti į didesnį miestą, nes tik ten toks nišinis dalykas gali veikti. Lindyhopas yra nišinis šokis, kuris įmanomas kultivuoti dideliame mieste, ir kuo didesnis tas miestas, tuo geriau šitas šokis atranda savo žmones. Tauragėje su 30 tūkst. gyventojų aš neįsivaizduoju, kaip tai veiktų. Miestas turėtų būti apimtas pamišimo dėl šio šokio, kad susirinktų tiek žmonių šokti, kad būtų galima išlaikyti studiją. Kitas variantas – reikėtų dirbti su vaikais, ko nelabai norėčiau, nes dabar dirbu su suaugusiais. Galbūt tokia studija išsilaikytų, jei būtum ir Tauragėje, ir Šilalėje, ir dar kažkur. Bet nežinau, ar norėčiau kraustytis iš Vilniaus.“

Autorė Eglė Rudytė

„Tauragės išauginti“ – bendras „Tauragės kurjerio“ ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto viešosios komunikacijos specialybės studentų projektas. Studentų darbų vadovas – kūrybinio rašymo dėstytojas, doc. Rimvydas Valatka.

Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą