Pasivaikščiojimai Bažnyčių gatvėje

Neduoda ramybės mokytojos, Tauragės garbės pilietės ir Sąjūdžio pirmeivės Valerijos Bumbulienės žodžiai, kad jai skaudu, jog buvusių sąjūdiečių gretos retėja, o gyvieji nesulaukia dėmesio ir deramos pagarbos – neminimi ir nekviečiami.

Spėju, kad ponios Valerijos nuoskaudą žodis žodin pakartotų ir kitų miestų buvę sąjūdininkai. Kovo 11-osios 30-metis, regis, geriausia proga šiuos krašto laisvei nusipelniusius žmones prisiminti. Bent pakalbinti TV laidose, spaudoje, portaluose.

Bet LRT televizija kuria laidas tik su Kovo 11-osios nepriklausomybės Akto signatarais. Delfi.lt irgi skelbia tik iškilesnių signatarų istorijas. Jauni žurnalistai mato viršukalnę. Kas liko laisvės kalno papėdėje, tie nežinomi didvyriai.

Sąjūdis tikrai nėra vienos dienos atsiminimas. Nėra abejonių, kad tauta visada prisimins ir Sąjūdį, ir Kovo 11-ąją. Tačiau kiek konkrečių žmonių išliks žmonių atminty?

Suprantu, kaip jiems skaudu. Bet tokia jau ta žmogaus atmintis. Trumpa ir labai elastinga. Kažką prisimenam. Kažką specialiai ištrinam. Kitkas išsitrina savaime – per skubėjimą, darbų gausybę.

Šv. Rašto Išminties knygoje yra tokios eilutės: Juk nedorėlių viltis yra lyg vėjo nešamas usnies pūkelis, / kaip lengva šalna, audros nupūsta; / ji išblaškoma lyg dūmai vėjyje / ir išblėsta kaip vienos dienos svečio atsiminimas.

Sąjūdis tikrai nėra vienos dienos atsiminimas. Nėra abejonių, kad tauta visada prisimins ir Sąjūdį, ir Kovo 11-ąją. Tačiau kiek konkrečių žmonių išliks žmonių atminty?

Tik vienetai. Su kiekvienu dešimtmečiu – mažiau ir mažiau. Kiek prisimenam vardų vyrų, dalyvavusių ar kritusių Žalgirio mūšy? Turbūt tik Jogailą ir Vytautą. Kai kurios didikų giminės, tiesa, gali pasakyti, kad iš jų giminės trys vyrai ten krito. Bet kiek tų giminių dabar gyvena Lietuvoj? Nė viena.

Mes bandom apgauti save, o gal teisingiau sakyti, užburti savo atmintį. Valstybinių švenčių ar laidotuvių proga liejasi deklaracijos: mes jus amžinai prisiminsim. Kai laidojam savo artimuosius, ašaroms užplūdus, irgi panašiai kalbame. Visais tais gražiais ar liūdnais atvejais mūsų lūpomis kalba žmogaus noras pergalėti laiką. Pasiekti tai, kas žmogui neduota.

Mūsų smegenys, tiesa, galėtų įsiminti šimtus datų ir pavardžių. Bet žmogus negali gyventi tik prisiminimais apie buvusius herojus. Su žmogaus mirtimi išsitrina ir jo failai. Jei tik jie neperduodami iš kartos į kartą, kaip buvo įprasta bajorų giminėms.

Kokį kryžių seniau kaimo žmogus statydavo kapinėse? Kad stovėtų tiek, kiek gyvens dvi kartos.

Kas turėtų garantuoti istorinę atmintį? Turėtų padaryti valdžia? Bet valdžia nėra gyvas žmogus ir atminties neturi. Tik galiojantį protokolą. Tai ir reaguoja pagal jį. Valdiškai.

Todėl mes kasdien pamirštame savo priesaikas nepamiršti. Pamirštam ir tuos, kurie pirmieji po ilgų okupacijos metų iškėlė ir nešė trispalvę. Gerai, kad jų buvo daug. Bet kadangi jų buvo daug, šiandien į juos žvelgiam kaip į J.Matejkos paveikslą „Žalgirio mūšis“. Matom tik centre  pavaizduotą Vytautą Didįjį ir gal dar tą žemaitį, kuris ietim persmeigia didįjį magistrą U. von Jungingeną.

Istorikai kovoje su juoda praeities skraiste kartais ištraukia svarbių vardų ir įvykių. Mokytojai bando vaikams papasakoti tai, kas beveik neįmanoma – kaip ten buvo.

Kartais aidas būna toks keistas. Kaip tame Sausio 13-osios televizijos reportaže iš mokyklos, kurios mokinys žuvo gindamas TV bokštą. Vaikas reporterei vardijo šį, vardijo tą, kol išpoškino, kad tas vaikinas žuvo už tai, jog dabar jie mokyklose galėtų išmokti kuo daugiau artikelių.

Ar gali pykti ant vaiko už tokią jo atmintį? Gal ir gerai, kad jam, laisvėje gimusiam, patinka mokytis anglų kalbos artikelių.