Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Pasaulį nušvietęs Krymo fejerverkas rusijos caro jubiliejaus proga dar kartą įrodė – Ukraina nepasidavė, nepasiduoda ir nepasiduos tol, kol jos žemėse bus nors vienas okupantas. Kai jų neliks, šalyje ir vėl skambės ukrainiečių liaudies dainos, žydės laisvės simboliu tapusios saulėgrąžos, laisvi ir sumanūs žmonės gyvens daug geriau nei iki 2014-ųjų. Net ir karui pasibaigus turės praeiti šimtmečiai, kol nusiplaus nekaltų žmonių kraujas, telkšantis ne tik ant žemės, bet ir neabejingo pasaulio širdyse.
Legendinis Krymo tiltas, jungiantis žemyninę rusiją su okupuotu pusiasaliu, buvo vadinamas putino pasididžiavimu. Jo statybai gyrėsi išleidę milijardus (kalbama, kad ne vienas milijonas nusėdo korumpuotų putino pakalikų kišenėse), dar didesnės sumos išleistos tilto apsaugai, ypač nuo šio pavasario, kai rusija ciniškai pradėjo Ukrainos puolimą. Bet nei apsauga, nei pinigai nepadėjo – ankstų šeštadienio rytą Krymą pažadino galingas sprogimas, per kurį apgadinta pagrindinė kelių ir geležinkelių jungtis. Ukrainiečiai kartu su visu pasauliu šypso į ūsą, bet lieka budrūs. Putinas sekmadienį apkaltino Ukrainos specialiąsias pajėgas surengus teroristinį išpuolį. Tokie žodžiai iš teroristo lūpų nieko nestebina. Kuo smirda pats, tuo ir kitus teplioja. Karo ekspertai atidžiai stebi situaciją – prognozuoja įsiutusio putino kerštą. Kaip visada – civiliams.
Tauragėje nuo karo pradžios laikinus namus rado per 500 ukrainiečių. Dalis jų čia gavo darbus, vaikai susipažino su naujais draugais lietuviškose mokyklose. 38 karo pabėgėlių šeimos grįžo į tėvynę, kiti dar tik atvyks į Lietuvą ir Tauragę, nes žiemą nešildomuose namuose, sugriautuose daugiabučiuose, švilpiant kulkoms gyventi per sudėtinga. Žmonės neskuba, laukia, kol rusai atsitrauks, ir tikisi, kad tai įvyks netrukus. Desperacija antrąja pasaulio armija besigiriančioje rusijoje jaučiama visuose frontuose – kasdien Ukrainos gynėjams išlaisvinant vis daugiau okupuotų kaimų, atgal į rusiją palikę karinę techniką, pakrūmėse išmėtę Antrojo pasaulinio karo laikus menančius ginklus sprunka vis daugiau dalinių. Kolega iš Ukrainos Volodymyras Zolkinas jau septynis mėnesius kasdien kalbina į nelaisvę paimtus rusijos armijos karius ir skleidžia žinią pasauliui – armija, kuri garsiai kalba, kad savų niekada nepalieka, trina eilinių kareivių pėdsakus ir istoriją. Kiekvieną dieną į nelaisvę paimami vadų palikti daliniai, vis dažniau pasiduoda vos pilnametystės sulaukę šauktiniai, kad į karą nebūtų paimti sūnūs, mobilizacijoje dalyvauja raiši, bedančiai, berankiai po kelerių metų į pensiją išeiti turėję rusai.
„Neradome čia nacių“ – visi į vieną dūdą pučia belaisviai, nudelbę akis prieš kameras. Be spaudimo, be rykščių ir išbandymų – sako taip, kaip yra, nes supranta, kad geriau būti įkaitu nei yrančia trąša ir taip derlingoje Ukrainos žemėje. Nelaisvėje juos maitina, pagirdo, nuprausia. Beveik visi žurnalistų kalbintieji prisipažįsta į karą ėję dėl pinigų, varganų 1000 eurų per mėnesį. Karinį laipsnį turintiems buvo žadama daugiau – 2000–3000 eurų ir dar papildomai už kiekvieną nukautą ukrainietį. Paklausti, ar juos gavo, gėdingai tyli. Paskutinėmis dienomis žurnalistai siūlo kalbinamus rusų kareivius išleisti į laisvę, bet turi vieną sąlygą – aprengs juos rusiška karine uniforma ir paleis vienus pačius vidury išlaisvintų miestų žmonių teismui. Spėkit, ar daug tokių drąsuolių atsirado? Teisingai – 0! Nulis galybės, didybės, entuziazmo. Kai esi iš šalies, kuri visam pasauliui tapo nuliu, negali jaustis vienetu.
Projektas „Ties riba“
