Ar mintys yra išdavystė?

Neištikimybė ir svetimavimas – labai dvejopus jausmus keliantys veiksmai. Iš vienos pusės tai yra didžiulis skausmas. Iš kitos – įkvėpimo ar net gyvenimo vilties, kartais ir savivertės šaltinis. Nors į neištikimybę visuomenė žiūri vienareikšmiškai smerkiančiai ir tai laiko didžiule nuodėme, tačiau tai vis dar yra bene dažniausia skyrybų priežastis visame pasaulyje. Reiškia, kad žmonės neištikimi būna dažnai. Išduoti kitą galima įvairiai, tačiau dažniausiai išskiriami du būdai – veiksmai ir mintys. Jeigu dėl išdavystės veiksmais diskusijų beveik nėra, tai kalbant apie mintis galima rasti labai daug niuansų ir „o“, „bet“, „gal“ ir „tačiau“. Bet kaip gi yra iš tiesų? Ar galima mintis laikyti išdavyste, o gal visa tai – normalu?

Kiekvienuose santykiuose žmonės į tai žiūri skirtingai

Visur, kur kalbame apie tam tikrus sprendimus ir išvadų darymą, neišvengiame kalbos ir apie subjektyvius kriterijus bei situacijų vertinimus. Moderniame pasaulyje gausu porų, kurios gyvena nemonogamiškuose santykiuose ir turi vieną vyrą/žmoną/sužadėtinį(-ę)/sugyventinį(-ę), tačiau daug seksualinių partnerių. Taip pat yra ir poliamorinių porų, kur santykiuose nieko nėra išskirtinio ir žmonės suteikia vienas kitam laisvę įsimylėti kitus žmones.

Kad ir kokių santykių modelių bebūtų, populiariausi išlieka monogamiški, kur du žmonės būna kartu, o kiti žmonės į santykius nėra įtraukiami ir aistrų bei jausmų atsiradimas kitiems nėra toleruojamas.

Tad nors yra daugybė skirtingų santykių modelių, apsiribokime tradiciniu modeliu. Šiuo atveju abu žmonės tarsi savaime supranta, kad nebegalima laisvai flirtuoti ir aistringai bei romantiškai leisti laiką su kitais žmonėmis. Reikia saugoti save ir kito jausmus. Tačiau kur brėžti ribą? Ar tiek veiksmai, tiek žodžiai, tiek mintys ir fantazijos privalo išlikti griežtai apribotos? Kaip žinoti, kas gerai, o kas turėtų išnykti iš jūsų kasdienybės? Klausimų – kol kas daugiau nei atsakymų.

Ar apskritai įmanoma išvengti išdavystės?

Žinant, kiek daug pasaulyje yra pagundų ir kad ne kiekvieną dieną įmanoma patenkinti antros pusės poreikius visu šimtu procentų bei girdinti tiek daug priešišikų požiūrių, galima imti apskritai abejoti ar monogamiški santykiai nėra atgyvena. Trumpas atsakymas būtų „Ne, tokie santykiai puikiai veikia ir dabar“, tačiau reikia užtikrintai žinoti, kokių ribų peržengti negalima ir kad abu santykiuose esantys žmonės vienodai nori būti vienas kitam ištikimi.

Nors jūs niekada negalite pakeisti kito žmogaus norų ir apsisprendimų, galima rasti būdų, kaip vienas kito neįskaudinti. Kažkuriuo santykių metu vis tiek reikėtų pasikalbėti apie tai, kokios yra jūsų ribos ir po truputėlį vienas kitą pripratinti prie tokio elgesio, kuris būtų sąžiningas pagarbus vienas kito atžvilgiu.

Minčių sukontroliuoti neįmanoma, tačiau su jomis susijusius veiksmus – galima. Jeigu vyras žavisi kokios nors moters išvaizda, dar nereiškia, kad jis svajoja jus dėl jos palikti. Taip pat nėra taip, kad moteris, girdama kažkurio vyro išvaizdos savybes visiškai pamiršta savo vyrą. Reikėtų pasitikėti vienas kitu, tačiau neperlipti tam tikrų ribų, kurios apima veiksmus ir elgesį. Šie punktai padės rasti ribas ir išvengti situacijų, kur žmonės vienas kitą įskaudina:

• Ar galima flirtuoti su kitais, jei taip, tai kokiame kontekste ir kiek?
• Ar apskritai toleruojate bendravimą su kitais priešingos lyties atstovais, jeigu jūs apie tai nežinote?
• Ar leidžiate vienas kitam masturbuotis bei žiūrėti erotinį/pornografinį turinį?
• Ar sekso žaislų (tokių, kokius parduoda UAB Interversus ir kiti pardavėjai) naudojimas jus liūdina, jūs tai skatinate, ar prašote pasitarti?
• Ar toleruojate galimybę intymių santykių kontekste žaisti vaidmenimis ar net apsimesti kitais žmonėmis?
• Ar toleruojate kito norą bendrauti su buvusiomis antromis pusėmis?

Kalbėjimas apie šiuos dalykus ir kompromisų radimas turėtų sumažinti išdavystės tikimybę.

Mintims galioja ir fiziologiniai apribojimai

Minčių apie seksą turi kiekvienas. Moksliškai įrodyta, kad vidutiniškai, vyrai apie seksą galvoja gerokai dažniau nei moterys. Jeigu vyras yra geros nuotaikos, apie seksą jis galvos kas ~7-10 sekundžių, beveik taip pat dažnai, kaip apie maistą.

Pačiam vyrui ar jo antrai pusei tikėtis, kad nė viena vienintelė mintis nepasuks į kairę – naivu. Tačiau mintys dar nereiškia, kad jos materializuosis ir turi virsti į veiksmus.

Moterys taip pat turi savų silpnybių. Ne visos, bet didesnė dalis šios lyties asmenų lengviau prisiriša prie kitų žmonių ir tas ryšys vėliau gali virsti į artumo troškimą. Nors apie patį seksą jos galvoja ne taip dažnai, kaip vyrai, tačiau mėgsta išpasakoti savo nuoskaudas arba iškoneveikti partnerius jiems nežinant (išsipasakojimai draugėms ir t.t.). Nors tai nėra fizinė, bet vis tiek – savotiška išdavystė ir kito nepaisymas. Jeigu tinkamu laiku tinkamoje vietoje atsiranda tinkamas asmuo, savo santykiais nusivylusi moteris taip pat gali būti linkusi ir į fizinę išdavystę, tačiau faktai tokie, kad fizinėms pagundoms (bent jau pagal oficialią statistiką) moterys yra labiau atsparios.

Dėl to reikia žinoti, jog bendrai kalbant – moterys nesukontroliuos visų vyro minčių, o vyras ne visada gali būti toks partneris, kokio moteris nori. Abi lytys turi savų silpnybių, kurios veda prie išduodančių minčių, o vėliau ir veiksmų. Svarbu stengtis vienas dėl kito, rodyti dėmesį ir rūpintis smulkmenomis, užkertant kelią minčių virtimui tikra išdavyste.

Ar fantazijose daroma išdavystė gali būti prilyginama fizinei?

Dar viena aštri tema, kurią reikia panagrinėti kalbant apie mintis ir išdavystę – seksualinės fantazijos. Santykių ekspertai ir seksologai mano, kad sveikiausia santykiams yra atskirti fantazijas nuo realaus ryšio ir nebijoti, kuomet esate kartu, labiau išlipti iš komforto zonos. Kiekvienas turės savo nuomonę, bet jeigu labai norite būti santykiuose su žmogumi, tikriausiai niekada neišvengsite situacijų, kuomet tenka pasiaukoti dėl to, kad kitas(-a) būtų laimingas(-a). Net, jeigu tai ir reiškia, kad jūs iš to negausite naudos.

Čia galime pritaikyti tai, ką minėjome kiek ankstesnėje pastraipoje. Visų minčių, o ypač troškimų ir norų nesukontroliuosime. Jeigu net nepamėginsite apie tai kalbėtis ir pabandyti, jūsų antros pusės viduje tas noras nedings ir jo nepildant, tik augs tikimybė, jog atsiras kitas žmogus, kuris tai išpildys.

Tad ar fantazijose daroma išdavystė gali būti prilyginama fizinei? Nebūtų teisinga jas statyti, kaip lygiavertes, tačiau pastovus noras fantazuoti apie kažką kito turėtų neraminti ir varginti. Na, o jeigu išpildžius fantaziją mintys atslūgsta arba, mintys padeda įsijausti į tam tikrus bendrus, ypač intymius, laiko praleidimo būdus su partneriu(-e) ir turėti gerą laiką kartu, jas, ko gero, geriausia yra toleruoti ir nelaikyti to išdavyste.

Kovoti neverta, nes, jeigu rinksitės kovoti ir kontroliuoti mintis, antra pusė jums tiesiog nustos apie jas pasakoti…

Pabaigai – apibendrinimas

Taigi, kaip išsiaiškinome – kiekvienas žmogus skirtingai supranta, kas yra išdavystė. Minčių laikyti tiesiogine išdavyste negalima, nes kiekvienas iš mūsų turime minčių, kurių negalime valdyti. Dėl to, kad vėliau būtų mažiau progų ar šansų būti įskaudintiems, reikia kuo anksčiau apie tai pasikalbėti. Apsibrėžus ribas, kurios sukuriamos atsižvelgiant į tai, kas svarbu jums abiem, galima tikėtis, jog fizinės išdavystės tikimybė bus mažesnė. Įsiklausius į antros pusės norus ir fantazijas galima ne tik jas užpildyti, bet ir nepalikti vietos kitiems tai padaryti. Dėl to mintys nevirs į veiksmus ir išdavystės idėja nevirs realybe.

Užs. Nr. 218