Rankinio vartininkui baimės jausmas svetimas

23-ejų Vilius Rašimas į Tauragę grįžo tik trumpam. Netrukus Kaune jo laukia varžybos ir treniruotės. Kauno „Granito–Gajos–Kario“ ir Lietuvos rinktinės vartininkas, dvejus metus iš eilės renkamas geriausiu šalyje, sako, kad rankinis jam „prilipo“ iš karto. Ir, panašu, paleis dar negreit…

Ir ūgis, ir smūgis

Tais laikais, kai Vilius mokėsi ketvirtoje klasėje, po mokyklas, klases vaikščiodavo treneriai ir „rinkdavosi“ sau vaikus – radę reikiamus fizinius duomenis turintį vaiką, siūlydavo jam ateiti į treniruotes. Taip garsus Tauragėje rankinio treneris Vytautas Zėringis pakvietė ir Vilių, jau tada tvirtai sudėtą ir stiprų vaikinuką.

– Atėjau, pabandžiau, patiko, – savo pažintį su rankiniu trumpai apibūdina vaikinas.

Tada jam buvo gal 11 metų, taigi rankiniui atiduota, galima sakyti, didesnė dalis gyvenimo. Iki vienuoliktos klasės Vilius treniravosi pas V.Zėringį, su Vaikų ir jaunių sporto mokyklos 1989 metais gimusių vaikinų komanda daug kartų tapo Lietuvos prizininkais, o kartą – net čempionais. Tuos laikus Vilius ir dabar prisimena su malonumu:

– Tai buvo būtent tai, ko vaikams ir reikia – kelionės, varžybos, įspūdžiai… O kai sekasi, pergalė seka pergalę, tai jautiesi „aukštumoj“… Daug apvažiuota, pamatyta, patirta dar vaikystėje, ir viskas – per rankinį.

Vienuoliktoje klasėje vaikinas išvažiavo į Kauną, į Lietuvos olimpinį sporto centrą. Žaidė Lietuvos jaunių rinktinėje, žaidė nemažai tarptautinių varžybų. Taip susiklostė, kad dvyliktoje klasėje Vilius grįžo į gimtąjį miestą, į savo senąją komandą.

Geras treneris – labai svarbu…

Vilius pripažįsta, kad V.Zėringis buvo puikus treneris, mokėdavęs „užkrėsti“ rankiniu:

– Patraukti tokio amžiaus vaiką labai sunku – jam greit viskas nusibosta. Tai, kad tais laikais Tauragės jaunieji rankininkai skynė pergales ir galėjo didžiuotis čempionų laurais – didžiulis trenerio V.Zėringio nuopelnas. Pasak Viliaus, treneris labai daug dirbo, kad komanda palaipsniui tobulėtų, liptų aukštyn.

– Girdėjau, dabar jis vaikų nebetreniruoja. Gaila… – sakė V.Rašimas.

Tik gerus žodžius jis gali pasakyti ir apie kitus savo trenerius. Pasak Viliaus, labai svarbu trenerio pasitikėjimas žaidėju. Jis suteikia jėgų.

Geriausias vartininkas – dvejus metus iš eilės

Baigęs vidurinę mokyklą Vilius pasuko ne, kaip galima buvo tikėtis, į su sportu susijusią specialybę. Pasirinko kompiuterinę lingvistiką Kauno technologijos universitete. Tačiau rankinio neužmiršo – studijuodamas Vilius trejus metus žaidė Kauno „Lūšyje“, vėliau – „Granito–Gajos–Kario“ komandoje. Šių komandų sudėtyje keturis kartus laimėta antroji vieta aukščiausioje lygoje, vieną kartą – Lietuvos radijo ir televizijos taurė.

Pernai, pasak Viliaus, geresnes sąlygas pasiūlė „Granitas“. Iš pradžių Vilius buvo trečias vartininkas, dabar jau kuris laikas jis žaidžia visa jėga.

Rankinis – gana grubus žaidimas. Rizikingiausia, ko gero, – vartininko pozicija. Ir Vilius pripažįsta: būna, kad sėkmingai vartus ginančiam vartininkui bandoma kamuoliu pataikyti į galvą ir taip išmušti jį iš ritmo.

– Kartais gauni į nosį ir dviejų metrų atstumo… – šypsosi Vilius, tvirtindamas, kad tai jo visai negąsdina.

Išvengti rimtesnių traumų jam kol kas pavyksta. Sako, kad padeda patirtis, per daugelį metų išsiugdyti įgūdžiai, žaibiška reakcija, lankstumas.

Pas mus rankinis ypatingu populiarumu pasigirti negali. Tuo tarpu kitose Europos šalyse – Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje – jis labai populiarus. Todėl Viliui būtų įdomu galbūt po metų kitų pažaisti užsienyje.