fbpx

Linkęs ne teisti, o gailėtis

Dalintis:

Regis, nebūtų klaidinga manyti, kad Žygaičių parapija, skirtingai nuo kitų Tauragės bendruomenių, apdovanota užmarštin nenueinančiais Dievo tarnais – kunigais. Vargu, ar vyresnės kartos parapijiečiai pamirš energingąjį Alionidą Budrių, charizmatiškąjį Rolandą Karpavičių, dabar – su bendruomene artimai bendraujantį iškalbingąjį Juozą Rudį.
Sekmadienį parapija minės 400 metų jubiliejų nuo tos dienos, kai buvo pastatyta pirmoji parapijos bažnytėlė. Dabartinė bažnyčia – didžiulė, graži istorinė ir kultūrinė vertybė. Miestelio šventės proga „Tauragės kurjeris“ kalbina Žygaičių parapijos kleboną J.Rudį.Klebonauja trijose parapijose Tarnaujantis bažnyčiai sutaną vilkintis J.Rudys – šešerius metus Žygaičių klebonas. Tarnystės Dievui pareigas jis eina ir Sartininkuose bei Ropkojuose (Šilutės r.). Klebonas su parapijiečiais visuomet kartu džiaugsmo ir liūdesio valandą, jis bene kaskart dalyvauja įvairiuose šių bendruomenių renginiuose. Jų metu jis ne tik taria žodį, bet ir groja gitara, dainuoja, kartais jam padeda Žygaičių gimnazistės – dainuoja trise. Augo dvasingoje aplinkoje J.Rudys gimė Palangoje 1972 metais darbininkų šeimoje, buvo antrasis Rudžių vaikas. Palangoje baigęs aštuonias klases, įstojo į profesinę technikos mokyklą ir po trejų metų rankose spaudė įgytos laivų elektriko specialybės diplomą. Tik tuomet dar nežinojo, kad neilgam.Juozas augo pamaldžių žmonių aplinkoje, Rudžių namuose dažnai lankydavosi kunigai, tarp jų – artimas giminaitis kunigas Tadas Poška. Labiausiai iš artimųjų Dievui lenkėsi mylima močiutė, gal todėl nuo vaikystės būsimą kleboną traukė dvasinga aplinka ir būdamas dar visai mažas per mišias patarnaudavo bažnyčioje.Kelias į kunigystę Supratęs, kad laivų elektriko specialybė nėra miela sielai, Juozas įstojo į Telšių kunigų seminariją. Ją baigęs buvo paskirtas tarnauti diakonu Skuode, po metų – įšventintas į kunigus. Tarnavo Palangos bažnyčioje, vėliau buvo paskirtas vikaru ir pusei metų – Žemaitijos ateitininkų dvasios tėvu. Pusantrų metų tarnavo Šilalės bažnyčioje, trejus metus – Mažeikiuose. Iš šio miesto likimas atvedė į Žygaičius. Ten jis tapo klebonu.Pakalbintas apie Žygaičių parapijos žmones, klebonas patikino, kad šiame kaime gyvena kur kas pamaldesni parapijiečiai nei kitur, kur teko tarnauti. Tai klebonui labai malonu. J.Rudys negalėjo išskirti, kokios religinės šventės parapijoje labiausiai prigijusios. Jo nuomone, visos šventės parapijiečiams svarbios, tačiau didžiausias dėmesys, žinoma, skiriamas Kalėdoms ir Velykoms. Paklaustas, kokiems Dievo įsakymams, jo pastebėjimu, dažniausiai nusižengiama, klebonas sakė:- Dievas ir velnias nuolat kovoja žmogaus širdyje, o žmogus yra Dievo atspindys ir elgtis reikėtų taip, kaip to nori Aukščiausiasis. Nesmerkiu nė vieno žmogaus už jo nuodėmes. Ir nesvarbu, koks jis būtų – alkoholikas, narkomanas ar šiaip visuomenės akyse žlugęs žmogus. Manau, kad kiekvienas turi savo antrąją būties pusę ir kažkuo yra labai geras, vertas pagarbos. Žmogus – Dievo kūrinys ir aš jį tokį myliu. Į seminarijos laikus grąžina prisiminimai Klebonas J.Rudys su malonumu prisimena metus, kai mokėsi kunigų seminarijoje. Pamena, kaip bendraudavo, kaip kartu su kurso draugais žaisdavo krepšinį, šventė mediumą – pusę mokslo laiko, kaip po vakarinių pamaldų, vakarienės klierikai brazdindavo gitaromis, dainuodavo. Būdavo, kad net būgnus mušdavo.Pašnekovas teigia, kad ir dabar, praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo seminarijos baigimo, dažnai susitinka su moksladraugiais. Kartu keliavo į Romą, Londoną, tris kartus per Juozines (pašnekovo vardo dieną) kurso draugai viešėjo Žygaičiuose. Sutaną nusivilkus… Laisvu nuo tarnystės metu klebonas mėgsta panirti į knygų pasaulį. Su malonumu prisimena perskaitytą Getės „Faustą“, Senekos „Raštus“, paskutiniuosius skaitinius – Jurgos Ivanauskaitės knygas. Televizoriaus beveik nežiūri, nors lietuvių publicistiką mėgsta. Stengiasi nepraleisti naujausių informacinių laidų. Labai mėgsta žvejoti. Vakarais pagroja gitara, pasišneka su gražuole pūstauodege katyte, kurią pakiliai vadina princese Leila.Malkas kapoja pats Kadangi klebonas neturi namų šeimininkės, visi ūkio darbai gula ant jo pečių – pats tvarko kambarius, skalbia, gaminasi valgį. Paklaustas, ką moka gaminti be kiaušinienės, J.Rudys tik nusišypso ir techniškai išsisuka nuo atsakymo. Pašnekovas sako, kad šeimininkė ateina tik tuomet, kai namuose laukiama garbių svečių, per atlaidus.Klebonui pačiam tenka rūpintis itin žemiškais dalykais – kur įsigyti malkų, jas susikapoti. Šis darbas, pasak J.Rudžio, – geriausias sportas.   Klebonijos kambariuose – jauku. Svetainėje ant stalo – knygos, ant židinio – kolekcija angeliukų iš viso pasaulio, įsigytų paties ir dovanotų. Gausu gėlių. Klebonas puikiai žino jų pavadinimus ir kaip kiekvieną prižiūrėti.Apie celibatą Kalbant su tarnaujančiu Dievui žmogumi, neišvengiamai kyla klausimas apie celibatą. Pasiteiravus klebono apie tai, pastarasis tik nusikvatojo ir patikino, kad šito klausimo laukė nuo pokalbio pradžios. Tačiau netrukus patenkino smalsumą.Pasak Žygaičių klebono, kiekvienas, stojantis į kunigų seminariją, žino, kur eina ir koks gyvenimas jo laukia. Celibatas, pasak J.Rudžio, nėra pagrindinis tarnystės uždavinys, tai esąs šalutinis dalykas, kurio privaloma laikytis. Kunigo pašaukimas esąs šventinti žmones, nešti gerą naujieną, mylėti Dievą, tarnauti jam, skleisti tiesą tikintiesiems. Tačiau J.Rudys neneigia, kad celibatas tarp kunigų buvo diskutuotina tema. Seminarijoje, sako, Vinco Mykolaičio Putino romaną „Altorių šešėly“ ne tik skaitė, bet ir daug diskutavo šia tema: – Pamąstė ir kalbėjo apie tai ne vienas klierikas, tačiau pasiklydusių šiame kely nereikėtų teisti. Jų reikėtų gailėtis.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą