Apie tropikus šiltnamyje, olandišką bangą ir smilgų pasaulį

Dalintis:

Justinai Anglickaitei Šaukėnai – gimtasis kaimas. Su vyru Kęstučiu jiedu buvo išvykę į užsienį, o susilaukę atžalos grįžo į Lietuvą. Susikurti darbo vietą gimtuosiuose Šaukėnuose Justinai padėjo neblėstanti svajonė ir nagingas vyras. Jaunai šeimai pavyko įsitvirtinti gėlių augintojų rinkoje, nors konkurencija ir nemaža. Žiemą jų šiltnamiuose lyg tropikuose, o pirkėjai, išsiilgę augalų įvairovės, dažnai suka į jų kiemą.

Įkūrė gėlių ūkį

Justina sako, kad miestas jos niekada netraukė, o vaikystėje ji dažnai svajodavo, kad visą gyvenimą gyvens gimtojoje sodyboje. Kai mama norėjo parduoti namą ir kraustytis į miestą, Justina visaip kaip ją atkalbinėjo nuo tokio sumanymo.

– Mama, kai dar buvo gyva, man sakė, kad džiaugiasi, jog aš ją perkalbėjau ir kad likome gyventi kaime. Mano specialybė – prekybos komersantė – visai nesusijusi su tuo, ką dabar veikiu. Nebent realizacijai tinka, o pats procesas artimesnis agronomijai, – kalbėjo pašnekovė, su vyru Kęstučiu auginanti šešerių metų sūnelį Danielių.

Justina Šaukėnuose – antroji šeimos karta, tikisi, kad čia gyventi patiks ir jos vaikams.

– Kai gavau diplomą, su Kęstučiu išvažiavome į užsienį, bet neįsivaizdavome, kad ten užtruksime beveik 5 metus, – sako Justina.

Jauna pora gyveno Škotijoje, jiems nepatiko atšiaurus šios šalies klimatas. Užsienyje moteris pakavo prekes, o jos vyras dirbo keltuvu. Kai sūnui sukako trys mėnesiai, jiedu grįžo į Lietuvą. Kęstutį priėmė darbovietė, kurioje dirbo prieš emigruodamas, o Justina augino vaikelį.

– Mes visą laiką kalbėjome, kad grįšime. Galutinį tašką emigrantų gyvenimui padėjome tuomet, kai nusprendėme susilaukti vaikų. Man asmeniškai nepriimtina, kai vaikas auga svečioje šalyje, pamiršta savo gimtąją kalbą, o grįžęs negali susikalbėti su seneliais. Todėl vyrui sakiau: važiuojam, esam jauni, viskas išsirutulios, bus gerai, – prisiminė gėlių augintoja. – Gėlės visą laiką kirbėjo man galvoje, pasąmonėje buvo noras pamėginti. Kai Kęstučiui pasakiau, kad grįžusi auginsiu gėles, jis nustebo, nes niekada nebuvome tos temos gvildenę.

Investavo vos 600 Eur

Paūgėjus sūneliui, Justina paprašė vyro pastatyti šiltnamį – netrukus jis buvo suręstas iš turėtų medžiagų, paprastas ir nedidukas. Iš vietinių gėlininkų nusipirko daigelių – norėjo pažiūrėti, kaip seksis. Nenusivylė, nes žmonės pirko, todėl kitais metais statė jau didesnį šiltnamį. Dabar jų turi tris: du skirti gėlėms, vienas – daržovių daigams.

Šiltnamiuose – tikra augalų karalystė. Reginos Genienės nuotrauka

– Nežinodama, kaip mums seksis, nenorėjau daug investuoti, kad neliktume be nieko ir nenuskriausčiau šeimos. Gėlės buvo mano didžiulė svajonė, todėl esu labai dėkinga vyrui, kad man padėjo ją įgyvendinti. Pirmaisiais metais investavome juokingą sumą – 600 Eur, nusipirkome vazonų, nedaug daigelių. Sekėsi realizuoti, todėl ką uždirbome, vėl investavome, – apie gėlių ūkio pradžią pasakojo jauna mama. – Radom savo klientus, o iš konkurentų teko išgirsti, kad augindami mažą vaiką ir pamatę, koks tai sunkus, daug pastangų reikalaujantis darbas, viską mesime. Bet mes neužstrigome, o po truputį plečiamės.

Gėlių augintojų rinkoje Justinai ir Kęstučiui pavyko įsitvirtinti – jau penkerius metus augina įvairius daugiamečius ir vienmečius augalus, gėles ir daržovių daigus. Sunkiausia žiemą, kai kas 2–3 val. turi skubėti į šiltnamį kurstyti krosnies. Nors jauni tėveliai sunkiai dirba, jie tuo ir mėgaujasi.

– Nors sunku, bet ir savotiškai smagu: kai kieme daug sniego, o šiltnamyje – šilta ir žalia, tai toks savotiškas pavasaris, ateini kaip į tropikus, kai lauke žvarbus vėjas ir minusinė temperatūra. Sunkiausia keltis naktį, būna jaudulio galvojant, ar krosnis neužgeso, – pasakojo moteris. – Savo kieme susikūriau sau darbo vietą, neįsivaizduoju, kad šiandien galėčiau daryti kažką kito. Tai ir vyro dėka – jis manimi patikėjo, galiu pasakyti, kad save atradau. Kęstutis labai darbštus ir nagingas, jis pats stato šiltnamius, meistrauja, daug ką sugeba.

Įvairovė vilioja klientus

Pasak Justinos, žmonės pas juos atvažiuoja dėl išskirtinės augalų įvairovės – čia randa tai, ko nėra mieste. Ji teigia, kad augina tokius augalus, kurie veši visą sezoną ir kuriems reikia minimalios priežiūros. Augina ir foninius augalus: margenius, kanas, soruoles, šilokus, viksvas. Nemažai akalifų – „kačių uodegėlių“, jos labai švelnios, malonu jas liesti, aplinką puošia iki rudens, yra nereiklios. Šeimininkė teigia, kad augalai – puiki dovana ir sodybos puošmena.

Reginos Genienės nuotrauka

– Mes stengiamės žmonėms surasti kažką naujo ir įdomaus. Dabar madingos smilgos, tai neriam į smilgų pasaulį. Ant bangos ir miskantai, o vikšris – nuostabiai susisukantis. Įdomi, labai graži gėlė – patagoninė verbena, ji nuostabi natūralistiniuose želdynuose, lengva įkomponuoti kuriant „olandišką bangą“. Įspūdingas vijoklinis augalas ipomėja, – kiekvienas augalas gėlininkei puikiai žinomas. – Turgavietėse dažniausiai parduodamos svyrančios gėlės, o mes sugalvojome sukurti gėlių bokštelius. Labai džiugu, kai moterys giria mano gėlių kompozicijas, sako, kad puikiai suderintos spalvos, o ir augalai dera tarpusavyje.

Šiemet Justina augina 35 rūšių pomidorų daigus: nuo tradicinių raudonųjų iki juodųjų, turi net juodų su raudonais dryželiais. Ji teigia, kad netradicinių spalvų pomidorai labai skanūs, tikrai neprastesni už raudonuosius, kuriuos lietuviai labiausiai mėgsta. Jau dideli jos auginami paprikų, agurkų, baklažanų daigai.

– Asortimentas labai platus. Turime svyrančių, puikiai derančių dekoratyvinių braškių, jos leidžia ūsus ir tie ūseliai žydi, ant jų taip pat dera uogos, žiedai ryškiai raudoni ir rožiniai, – apie pirkėjų pamėgtus daigus kalbėjo moteris. – Turime geltonųjų ir raudonųjų žemuogių daigelių, jos iki pat šalnų gausiai dera jau pirmaisiais metais. Dabar tinkamas laikas jas sodinti – liepos mėnesį valgysite uogas.

Paklausta, kaip visur suspėja, nes sūnus dar mažas, Justina sako, kad labai viską organizuoja ir planuoja, susidėlioja dienotvarkę ir stengiasi nenukrypti nuo tikslo. Būna, kad visko savo jėgomis padaryti nesuspėja, tuomet kviečiasi pagalbininkus.

– Dvejus metus padėjo sūnų prižiūrėti sesuo, dabar ji išvykusi. Danielius jau ūgtelėjęs, tai šiek tiek lengviau. Vieni nesuspėjame, vazonėlių labai daug, juos reikia pripildyti žemių, paaugusias gėles persodinti į didesnius vazonus. Prireikus vyras padeda sodinti ir nesako, kad tai moteriškas darbas, ir anyta padeda, kai tik gali, – feisbuke turinti gėlių ūkio paskyrą „Gėlės pas Justiną“ pasakojo verslo sumanytoja. – Tauragės ūkiniame turguje prekiaujame tik šeštadieniais, tokio didžiulio asortimento nusivežti nepavyksta. Daug pirkėjų atvyksta pas mus į namus. Turime planų ateičiai, jie susiję su verslu, namų renovacija, tačiau visko neįmanoma suspėti ir aprėpti, padaryti tiek, kiek norisi jauniems žmonėms.

Dalintis:

About Author

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.