Ateitis – jaunų žmonių rankose

Lapkričio 14 dieną į Seimą buvo pakviesti respublikinio esė konkurso „Dešimt įsakymų naujajam Seimui“ laureatai ir nominantai. Tarp penkių geriausiai įvertintų mokinių pateko ir Žalgirių gimnazijos abiturientas Žygimantas Gricius.
Simboliška nuvažiuoti į tautos išrinktųjų rūmus būtent tokią dieną, kai juose vyko praėjusios kadencijos atsisveikinimo posėdis. Į susitikimą jaunuolius, dalyvavusius jos inicijuotame konkurse, ir jų mokytojus pakvietė politikė Dalia Teišerskytė. Ji aptarė kiekvieno mokinio darbą, pacitavo jai labiausiai patikusias mintis ir pažadėjo, kad išsakytas pasiūlymus ir, aišku, kritiką perduoti naujojo Seimo nariams. Ypač gražių žodžių sulaukė Žalgirių gimnazijos mokinys Ž.Gricius. Politikė stebėjosi jauno žmogaus erudicija, originaliais pastebėjimais, sklandžia ir turtinga kalba.  Rita Marcinkienė, Lietuvių kalbos mokytoja Dešimt įsakymų naujajam Seimui2012 metų ruduo… Šiuo metu gamta pamažu pereina į energijos taupymo būseną: krinta medžių lapai, paukščiai ruošiasi apleisti įvairiausius Lietuvos kampelius, na, o likusioji gamtos dalis – pasinerti į stagnaciją bei kaupti jėgas ateinančiam šiltajam metų periodui. Neabejotinai paradoksalu, jog tuo pat metu, kai gamta ruošiasi žiemos miegui, Lietuvos politinėje arenoje vyksta aršios kovos, kuriose negalioja jokios taisyklės, jokie dėsniai ar moralinės normos. Visgi nesustabdomai artėja spalio keturioliktoji – diena, kai visos  tuščios kalbos ir politinės kovos nebeteks prasmės, diena, kai mūsų tautos likimas bus atiduotas į šimto keturiasdešimt vieno parlamentaro bei vyriausybės rankas. Na, o mano misija yra gana paprasta – stengsiuosi išsakyti tai, kas, mano nuomone, yra prioritetinės sritys, ko tikiuosi iš ateinančios valdžios struktūrų. Taip pat esu įsitikinęs, jog šių tikslų įgyvendinimas suteiktų didelio rinkėjų populiarumo valdančiajai koalicijai, žinoma, jei šios būsimos politinės jėgos siekia ko nors daugiau nei trumpalaikė šlovė. Ką gi, įžanga sukurta, belieka man pateikti savo notą, mieli tautos atstovai…Visada gyvenime pradedu nagrinėti tai, kas atrodo svarbiausia, taip pat ir sunkiausia. Ne išimtis ir šiame rašinyje. Abejoju, ar Lietuvoje atsiras žmogus, nieko negirdėjęs apie Visagino atominę elektrinę. Bemaž kasdien žiniasklaidoje pasigirsdavo nuogąstavimų dėl informacijos apie elektrinę stokos, ekonominės naudos, energijos eksporto galimybių… Džiugu, jog dabartinė vyriausybė išsklaidė šias abejones ir pagaliau pasirašėme koncesijos sutartį su strateginiu investuotoju „Hitachi“. Tikiuosi, jog ateinanti valdžia ir toliau plėtos energetinės nepriklausomybės idėją. Lietuva neturi daug gamtinių išteklių, tad atominė energetika yra vienintelė išeitis aprūpinti šalį elektros energija, taip pat ją eksportuoti bei išlikti ekologiška valstybe. Na, o jeigu jau paminėjau atominę energetiką, negaliu nepaminėti ir atsinaujinančių šaltinių plėtros politikos, kuri privalo išlaikyti didelį pagreitį (Primenu, jog Lietuva iki 2020 metų yra įsipareigojusi Europos Sąjungai, jog atsinaujinančių šaltinių sukuriamas energijos kiekis sieks 23 procentus). Energetika – kiekvienos valstybės Achilo kulnas, kurį pajudinus gali subyrėti visa sistema. Pakanka prisiminti Japonijos ekonomikos būklę, kai buvo uždarytos visos šalies atominės elektrinės… Na, o baigdamas kalbėti apie energetiką priminsiu Lietuvos piliečių mintyse tiksinčią bombą – šilumos kainas. Iki šiol man nepavyko suprasti, kodėl vieni miestai sugeba atsisakyti tradicinių gamtinių dujų ir pradėti naudoti biokurą, kuris yra daug pigesnis, o kiti miestai – nesugeba. Kaip manote, kas geriau: monopolininkas su pigiu biokuru ar brangios importuojamos dujos? Man regis, jog pirmas variantas lietuviams – priimtinesnis.Tikriausiai daugelis pritartų, jog klestintis privatus verslas – valstybės ekonominio klestėjimo garantas. Logiška, jog valstybė turėtų sukurti kuo palankesnes sąlygas naujiems verslams kurti ar užsienio kapitalui pritraukti. Lietuva galėtų pasimokyti iš tokių valstybių kaip Prancūzija ar Didžioji Britanija, kurios prisiima pradedančių verslininkų mokesčių naštą, taip skatindamos naujų darbo vietų kūrimą ir konkurencijos stiprinimą. Kita idėja, kurią labai palaikau – investicijos į aukštųjų technologijų įmonių kūrimą. Lietuva susiduria su labai aktualia „protų nutekėjimo“ problema, kadangi kvalifikuoti specialistai negali rasti jų poreikius atitinkančių darbo vietų. Mokslo ir technologijų parkų plėtra sukurtų naujas darbo vietas, konkurencingus atlyginimus bei išlaikytų labiausiai išsilavinusius žmones Lietuvoje.Kiekvienos valstybės  siekis – subalansuotas biudžetas.  Norėdama išvengti skolinimosi, Lietuva privalo visais įmanomais būdais siekti sumažinti ar net subalansuoti biudžetą. Ir tai turėtų būti daroma ne dėl Mastrichto kriterijų, o dėl Lietuvos Respublikos skolos, kuri sudaro apie 50 milijardų litų. Neadekvatūs finansiniai įsipareigojimai problemų ne sprendžia, o jas gilina, tad skatinu būsimąją valdžią pamąstyti apie Lietuvos ateitį, o ne plėtoti „skylių lopymo“ politiką. Ne veltui užsiminiau ir apie Mastrichto kriterijus. Vis dėlto jų atitikimas neturėtų būti laikomas bilietu į euro zoną. Lietuva eurą turėtų įsivesti tik tuomet, kai euro zona įveiks šiuo metu kankinančią finansų krizę ir kai euro įsivedimas taps finansiškai naudingas.Šią vasarą buvau labai maloniai nustebintas, kai išgirdau, jog planuojama supaprastinti darbo santykius keičiant darbo kodeksą. Šios pataisos turėtų padėti jaunoms įmonėms sparčiau plėstis, darbuotojams – susitarti dėl lankstesnio darbo grafiko, valstybei – sumažinti nedarbo lygį. Viliuosi, jog būsimoji valdžia sugebės pasipriešinti profsąjungoms ir priimti Lietuvai naudingus sprendimus. Šiek tiek liberalesnė valstybė – tai, kas, mano manymu, galėtų būti kelias į sėkmę.Tebūnie penktasis „įsakymas“ – tikslus, siaurokas, bet visuomenei labai aktualus. Žinoma, kalbu apie degalų kainas. Esu tikras, jog degalų akcizo sumažinimas sulauktų labai teigiamos visuomenės reakcijos, sumažėjusio kontrabandinio kuro naudojimo bei padidėjusių legalaus kuro pardavimų. Taip pat siūlyčiau griežčiau kontroliuoti degalinių konkurencingumą.„Lietuvoje yra beveik 23 tūkst. asmenų, kuriems pašalpos nenutrūkstamai mokamos trejus ir daugiau metų“, – taip teigia statistika. Deja, bet su tokia situacija susiduriame šiandieną. Taigi viena iš reikalingiausių reformų yra pašalpų skyrimo reforma.  Neseniai buvo atliekamas eksperimentas, kurio metu penkios savivaldybės pačios sprendė, kuriems žmonėms skirti socialinę pašalpą. Rezultatai buvo šokiruojantys – išlaidos, pašalpoms skirti, vidutiniškai sumažėjo 13,8 procentų. Kitas savaime suprantamas žingsnis – pašalpų skyrimo perdavimas savivaldybėms. Panaši situacija yra ir su bedarbių pašalpomis, tik šioje srityje galime pamatyti dar didesnių paradoksų – bedarbio pašalpa gali būti didesnė nei atlyginimas. Na, o jeigu bedarbis dar ir nelegaliai dirba, gyvenimu tikrai neturėtų skųstis… Akivaizdu, jog bedarbių pašalpos privalo būti mažinamos sukuriant motyvaciją dirbti, o ne būti našta valstybei. Didelį susirūpinimą kelia ir bedarbių, negaunančių bedarbių pašalpų, pragyvenimo šaltinis. Jei Lietuva siekia sumažinti nelegalaus darbo mastus, tokie žmonės turėtų būti tikrinami iš pat pradžių.Kadaise esu girdėjęs tokį posakį: jei neskirsime pakankamo dėmesio kultūrai – valstybei gresia išnykimas. Šie žodžiai iki šiol veikia mano politinę pasaulėžiūrą, skatina gilintis į konsoliduotą, gilųjį meną, kurį sėkmingai plėtoja ir puoselėja visos išsivysčiusios šalys. Lietuvoje rimtojo meno situacija yra graudi. Visgi pagrindinė problema, manau, glūdi ne skiriamose lėšose, bet požiūryje, kuris yra neteisingas dar ir dėl to, kad Lietuva neturi netgi realios kultūrinės politikos, kaip strategijos. Visų pirma norėčiau, kad būsimasis kultūros ministras iš tiesų būtų susijęs su kultūra,  suprastų jos vertę, menininkų problemas ir galėtų kryptingai bei iniciatyviai vykdyti kultūros politiką, kurią būtų galima išnaudoti ne tik kaip „kažką, be ko galima apsieiti“, bet kaip pridėtinę vertę teikiančiu ir valstybę reprezentuojančiu produktu. Populiarioji kultūra išliks ir neremiama, tačiau ar tikrai norime, jog mūsų visuomenė taptų nemąstančiais „blizgučių“ įkaitais? Galų gale kuo tapsime, jei prarasime nacionalinę literatūrą, muziką, dailę? Vėl pereisime prie romantizmo? Idealizuosime praeitį taip nieko naujo ir nesukurdami? O gal apskritai prarasime tautinį identitetą? Tad tautos atstovams linkiu ryžto atmerkti akis, pagalvoti apie tautos ateitį ir suvokti kultūros reikšmę valstybei.Manau, nereikėtų priminti, jog gyvename XXI amžiuje, taigi valstybės institucijų atliekamos funkcijos taip pat turėtų būti modernizuotos. Taip pat priminsiu, jog Lietuvoje yra 14 ministerijų – vienas didžiausių rodiklių visoje ES, kuris tikrai neatspindi valstybės siekio optimizuoti valdymą ir sumažinti viešojo sektoriaus išlaidas.  Esu įsitikinęs, jog daugelio paslaugų modernizavimas ar jų perkėlimas į elektroninę erdvę sutaupytų laiko, valstybės lėšų bei suteiktų visuomenei to, ko šiandieną labai pasigendame, t.y. aiškumo. Taip pat skatinu atlikti auditus, kad būtų mažinami pertekliniai dokumentai viešajame sektoriuje bei tikrinami valstybės institucijų darbo rezultatai. Jei rezultatai nebus aukšti – reikėtų apsvarstyti institucijų reorganizavimo ar netgi reikalingumo klausimus.Nuo pat seniausiųjų laikų Lietuva buvo siejama su žemės ūkiu, gyvulininkyste. Tarpukariu pagal augalininkystės produkciją Lietuva užėmė vieną pirmųjų vietų Europoje. Nacionaliniame šalies produkte žemės ūkio produkcija sudarė 70–75%, o pramonės – 20–25%. Šiandien situacija – nebloga. Žemės ūkis pamažu modernizuojamas, tais pačiais resursais sukuriama vis didesnė pridėtinė vertė. Svarbu, kad šis tobulėjimas ateityje nesustotų, o vis daugiau ūkių su ES pagalba naudotųsi moderniosiomis technologijomis. Taip pat be galo svarbu išspręsti apleistų žemės plotų problemą ir suteikti galimybę užsieniečiams įsigyti žemės. Šis leidimas padidintų konkurenciją bei sukurtų rinką, teikiančią dar didesnę naudą valstybei ir jos gyventojams. XXI amžiuje žemės ūkio produkcijos svarbiu faktoriumi tapo ekologiškumas. Valstybė, atsižvelgdama į pasaulinės rinkos poreikius, turėtų skatinti bei remti ekologiškų ūkių kūrimą, jų produkcijos eksportavimą, kadangi tai yra prekės, kurias šiandieninis pasaulis išties vertina.Na, o pabaigoje išsakysiu tai, kas man asmeniškai yra labai svarbu ir ko labai trūksta dabartinėje Lietuvoje. Lietuva yra šalis, kurioje gausu įvairių sričių talentų. Ne išimtis ir mokslo sritis, kurioje daugelį metų darbuojasi gausus būrys mokslininkų. Problema yra ta, jog šių žmonių išradimai ir inovacijos taip ir nepasiekia komercializacijos etapo, kai tuo metu japonai ar amerikiečiai parduoda mums tas pačias technologijas už keliskart didesnę sumą. Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorius Arūnas Karlonas šią problemą yra apibūdinęs taip: „Lietuvoje mokslui trūksta vadybininkų“. Mokslininkams tiesiog trūksta žmonių, kurie jų mokslines idėjas sugebėtų paversti verslo idėjomis, kurios galėtų generuoti pinigus. Vakarų Europos šalyse, Japonijoje seniai yra susiformavęs glaudus verslo įmonių bei universitetų bendradarbiavimas, dėl kurio motyvuoti jauni žmonės gali rasti darbą, o verslo įmonės – sąlyginai nebrangią darbo jėgą. Iš valstybės tikiuosi didesnio dėmesio šiai sričiai: įvairių konkursų, kuriuose galėtų būti pateikiamos mokslo-verslo idėjos, lengvatų verslininkams, kurie įdarbina jaunus technologinių mokslų atstovus, taip pat vietoje eilinių vadybininkų „kepimo“ siūlyčiau pradėti rengti specializuotos krypties vadybininkus, kurie puikiai išmanytų konkrečią rinką (pvz. mokslo vadybininkus). Lietuva galėtų tapti neeiline valstybe, jei tik šios idėjos kada nors taptų realybe…Štai ir viskas, visi mano pageidavimai ir pasiūlymai išsakyti. Vieni jie – labai konkretūs, kiti – abstraktesni. Visa tai, žinoma, dėl to, kad kai kurios sritys yra prioritetinės ir kalbėti apie jas galima labai ilgai.  Be abejo, puikiai suprantu, jog visų šių idėjų įgyvendinimas yra neįmanomas, tačiau stengtis – verta, juk viskas yra daroma mūsų pačių labui, dėl mūsų vaikų ir visos tautos ateities. Na, o kiekvienam kandidatui rinkimų maratone linkiu vadovautis lotynišku posakiu „Veni, vidi, vici“ bei nepamiršti šių žodžių: „Tautos jėga ne jos narių vienodume, o vienybėje siekiant pagrindinio tikslo – Tautos klestėjimo“.Žygimantas Gricius, Tauragė Žalgirių gimnazijos IV b1 klasės mokinys