Gaurės seniūnas nebijo nemalonios tiesos: vaikų kaime beveik neliko

Prieš keletą savaičių rašėme apie Gaurėje nugriautą bendrabutį. Apie ypač tvarkingai atliktus darbus norėjęs papasakoti seniūnas Vidmantas Skirius pasikvietė į miestelį ir atskleidė, kokia šiuo metu gražiai prižiūrimo kaimo realybė. Vaikų mažėja, lieka tuščia didžiulė mokykla, akis seniausiai bado milžiniškas apleistas kultūros namų pastatas, tapęs balandžių perykla.

Griuvenos vietoje tikisi parko

Gauriškiai lengviau atsikvėpė – senas bendrabutis kaime kėlė pavojų po jį landžiojantiems vaikams ir labai gadino vaizdą. Nors terminas nugriauti pastatą buvo iki rugsėjo, jo neliko vos per kelias dienas, o seniūnas Vidmantas Skirius neslepia džiaugsmo ir dėkingumo – nesitikėjo, kad įmonė „Argimetas“ ne tik nugriaus pastatą, bet ir teritoriją taip gražiai sutvarkys.

– Maniau, kad man paliks kyšančius plytgalius, kaip viename gretimame kaime po griovimo liko, ir mums viską teks patiems tvarkytis. Bet paskutinę dieną atvažiavo du jauni vyrai ir viską švariai surinko. Atvežė žemių, jas suspaudė. Man belieka rasti frezą ir išlyginus bus galima sėti veją, – puikiai darbus atlikusia įmone džiaugėsi seniūnas.

Buvusio bendrabučio neliko nė žymės, o sutvarkyta teritorija tiesiog stebina. Mortos Mikutytės nuotrauka

Pašnekovas pasakojo jau kalbėjęs su meru Dovydu Kaminsku dėl šio laisvo likusio valstybinės žemės lopinėlio. Verslui toks plotelis mažokas, tačiau privačių interesantų čia gal ir gali atsirasti. V.Skiriaus įsitikinimu, šioje vietoje vertėtų pasirūpinti visuomenės interesais ir pasodinus medelių įveisti parką.

– Nuo Naujųjų metų perėmėm mokyklos pastatą, tai daug čia aplink visokių krūmynų pašalinom. Dabar aplink daug tvarkingiau. Kaip šašas beliko tik mokyklos katilinė, – pasakojo seniūnas, aprodydamas gerokai atsinaujinusią kaimo dalį.

Drąsiai rėžia nepopuliarią tiesą

Daug kas sutiks, kad Gaurės centras puikiai sutvarkytas, gėlėmis apsodintas, takeliai nuvalyti. Aplink mokyklą, kad ir tuščią, jau irgi puikiausia tvarka. Bet seniūnas skaičiuoja vaikus ir rėžia tiesiai – vaikų kaime beveik nėra, net šiltą vasaros dieną stadionas tuščias.

– Visoje seniūnijoje pernai gimė vos 13 vaikų. Tai čia tragedija. Besilaukiančias mamas irgi galim suskaičiuoti. Tai kam čia ta mokykla? Pernai mokslo metus baigėm su vienu pirmoku, šiemet berods bus trys, o šildyti reikės 2 tūkstančius kvadratų. Apie 100 tonų briketų per sezoną reikia. Buvo anksčiau aštuonmetės mokyklos Kunigiškiuose, Baltrušaičiuose, Eičiuose, čia buvo vidurinė, o liko tik pradinukai vienintelėje Gaurėje. Miestai susitraukė, o kaimai išvis tragedija. Kiti pyksta, kai taip sakau, bet reikia matyti skaičius, – atvirai rėžė V.Skirius, sakydamas, kad vaikai kaip grybai po lietaus rudenį neišdygs.

Suprasdamas, kiek kainuos didžiulės mokyklos išlaikymas, V.Skirius mąsto į priekį ir turi užmojį, kur mokinius perkelti, kad būtų taupiau. Tačiau jis neslepia, kad idėja gali daug kam nepatikti.

– Ambulatoriją panaikino, kabinetą iškėlėm į seniūnijos pastatą. Jei vaikų mokykloje tiek mažai, tai kam jiems tų kelių tūkstančių kvadratų? Gal mes galim vaikus atkelti čia, į buvusio medicinos punkto kabinetus? Pamenu, rašėte apie Lauksargių šarvojimo salę. Turime tokią ir mes – ji pernai buvo panaudota vos septynis kartus. Ar jūs laikytumėt tokį verslą? – apie galimas taupias rokiruotes svarstė Gaurės seniūnas.

Kultūros namuose – paukštidė

Iš pokalbio lengvai galima suprasti, kad seniūnas – skaičiuojantis žmogus, nepasiduodantis sentimentams, nors jų jam netrūksta – mena, kaip vykdavo į bendrabutį, lankydavosi kultūros namuose, kurie dar mediniai stovėjo pačiame Gaurės centre. Dabar gi stovintis tuščias ir apleistas kultūros namų pastatas – tik balandžių perykla. Jį aprodęs seniūnas atskleidė, kad dėl byrančių lubų teko prašyti darbininkų, kad šie pakabintų tinklą – kad krintančios detalės ko nors nesužeistų. Aprodė ir nenaudojamas patalpas. Nedidukė šokių salė su jau visiškai išpuvusiomis grindimis, o didžiulė salė su scena, rodos, sutalpintų visą Gaurę ir dar daugiau. Joje aklina tamsa, o pasišvietus žibintuvėliu tik paukščiai išsigandę pakyla.

– Ten buvo šokių salė, diskotekos vykdavo – viskas supuvę. Čia miestui tokio dydžio kultūros namai tiktų. Vien kiek šildymui čia reiktų lėšų. Yra dar didžioji salė, tik joje labai tamsu. Scena didžiulė, pakabinami prožektoriai tebėra, tebekabo raudonos užuolaidos. O dabar čia balandžių perykla. Tai pagalvokit, kokių čia reiktų investicijų, – retoriškai klausė V.Skirius.

Seniūnas net atskleidė turįs tik vieną pageidavimą – kad nugriovus kultūros namus ir susmulkinus visas plytas gruntas atitektų seniūnijai. Esą juo būtų galima sutvarkyti prastos būklės seniūnijos žvyrkelius.

– Neturiu ko bijoti. Stažo mano – 40 metų. O kad kažkam galvą nulenksiu – ar to reikia? Tiesa retai kada patinka žmonėms, – paprastai pokalbį baigėme su Gaurės seniūnu, skaičiuodami, kad jau šiuo metu Gaurėje bent aštuoni namai visiškai tušti ir ne vienas, kuriame gyvena labai garbaus amžiaus senjorai, maža tikimybė, kad į jų trobesius pareis jaunos šeimos, nors iki Tauragės automobiliu – vos 15 minučių.