Šaukėnų kaimo istorija: mamuto kaulas, kapinynas ir kelios sodybos

Šaukėnuose (Mažonų sen.), kurie rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo 1571 metų, nuolat gyvena apie 15 žmonių, stovi 8 sodybos. Yra čia ir ūkininkų, ir verslininkų. Sungailiškių bendruomenės pirmininkė Remigija Rudienė, gimusi, augusi ir iki šiol gyvenanti Šaukėnų pašonėje, tiki, kad Šaukėnai neišnyks, nes ten įsikūrė kelios jaunos šeimos, o gamta – nuostabiai graži.  

Rado mamuto žandikaulį

Pasak Remigijos Rudienės, Šaukėnų kaime pokario metais buvo apie 20 sodybų, vieni ūkininkai turėjo 6–7 ha žemės, kiti – 1–2 ha. Vykstant kolektyvizacijai, kuriantis kolūkiams, daugumą Šaukėnų gyventojų iškėlė į gyvenvietę. Kaimo gale, pakalnėje, dar likusios tų žmonių sodybos, kolūkiui jie nepriklausė, dirbo miške ar kelių darbininkais.

– Pakalnėje yra dvi sodybos, vienoje gyveno Dabulskio Praniaus daugiavaikė šeima, vykstant kolektyvizacijai jie išsikėlė į Mažonus. Kitas namas buvo Dabulskio Juozo, jis dirbo miške ir vaikų neturėjo. Šių sodybų savininkai keitėsi, dabar vieną jų žmonės vadina „Matuko sodyba“, nes ją įsigiję seneliai užrašė anūkui, – pasakojo Remigija, pažįstanti visus šio kaimo gyventojus. – Kinderių ūkį dukra paveldėjo. Antanas Ambroza gyvena, čia jo tėviškė. Jono Šepučio ūkį nupirko Anglickai, dabar ten įsikūrė jų dukters Justinos darbšti šeima, auginanti gėles. Pamiškėje gyveno Sarapinas, jis miręs, tame ūkyje liko žmona ir dukros. Iš viso kaime gyvena 15 žmonių.

Pasak R.Rudienės, Šaukėnai – gražiai tvarkoma ir prižiūrima gyvenvietė. Net ir tų sodybų, kurios vadinamos „savaitgalio“, aplinka tvarkinga ir vis gražinama, žolė laiku nupjaunama. Kaime išlikusios senos kapinaitės, metams bėgant apaugusios didelėmis eglėmis.

– Prisimenu iš savo močiutės pasakojimų, jog ūkininkai, kurių žemė rubežiavosi, atmatavo ten sklypuką, kad turėtų kaimas kapinaites. Visur buvo lygūs laukai, kol pradėjo kasti žvyrą. Kur užsodintas eglynas, ten buvo miesto sąvartynas, paskui jį užstumdė žemėmis ir egles užsodino, – kalbėjo viską apie šias apylinkes žinanti moteris. – O kapinaites paliko. Aplink žvyrą kasė, todėl atrodo, kad jos yra ant kalniuko. Kai man buvo 13–14 metų, kasdami žvyrą darbininkai rado mamuto žandikaulį, dabar jis saugomas Tauragės „Santakos“ muziejuje.

Pušyje išaugo beržas

Šių apylinkių senbuvė prisimena, kad Šaukėnų kapinaitės tarybų valdžios buvo uždarytos po karo. Daug ten palaidotų artimųjų žmonės išsivežė ir perlaidojo kitur, likę tik keli kapeliai. Kai Šaukėnuose rastą kapinyną profesorius, Tauragės garbės pilietis Eugenijus Jovaiša kartu su studentais tyrinėjo 2–3 vasaras, Remigija su kitais kaimo vaikais nubėgdavo pasižiūrėti.

Nupjautame pušies kamiene auga pušelė ir berželis. Reginos Genienės nuotrauka

– Buvo atkastas vienas senas kapas, buvo labai įdomu. Kur vyko kasinėjimai, toje vietoje baigė kasti žvyrą, užstumdė žemes ir pasodino pušyną – rekultivavo, sename kapinyne užsodino mišką, – prisiminė Remigija, apie šią vietovę savo iniciatyva surinkusi istorinę medžiagą. – Dar yra vienos kapinaitės, „kalvynu“ vadinamos. Močiutė pasakojo, kad jos susijusios su Sungailiškių, Sutkų ir Tuščių dvarais: Sungailiškių ponia buvo Misevičienė, Sutkų dvaro – Šaucilavienė, o Tuščių – Bartkevičienė, lyg birželio mėnesį karietomis atvažiuodavo į tas kapines, o pamaldas vesdavo kunigas. Ten lyg rūsys buvo, vėliau išplėštas ir sunaikintas. Prisimenu, kad ant metalinio kryžiaus lenkiškai buvo užrašyta „Urbanavičiai“, o metai – „1763“. Šios šeimos, matyt, kažkaip susijusios giminystės ryšiais.

Pakelėje, link Šaukėnų, auga graži storakamienė pušis. R.Rudienė pasakojo, kad kadaise ji buvo dviejų kamienų, tačiau vieną vėtra nulaužė ir užvertė ant kelio. Kaimo vyrai jį nupjovė, o įdomu tai, kad nupjautame kamiene išaugo beržas ir pušelė.

Šios apylinkės labai mielos ir brangios Sungailiškių bendruomenės pirmininkei, nes čia ji užaugo. Jos seneliai, iš dvaro gavę 7,67 ha žemės, pasistatė namą, kuriame gyveno ir jos mama, čia įsikūrė ir Remigija su vyru.

– Šituose namuose gimiau ir augau, aš – trečia karta. Čia mano močiutės statytas namas, kitais metais jam bus 100 metų, įkurtuvės buvo 1922 m. Žinant, kad čia gyvena jau kelios kartos – labai geras jausmas, nes gimtieji namai. Mano vaikai – jau ketvirta karta, ir anūkas dažnai ateina, – atviravo pašnekovė. – Močiutės šeimoje buvo 10 vaikų, vokiečiai 1944 m. senolį, jos vyrą, išvežė darbams į Kaliningradą, jis negrįžo, ten žuvo. Augdama nesupratau, kodėl močiutės užaugę vaikai atvykę bėga prie obelų ir jas glosto, džiaugiasi kiekviena kertele. Dabar tai suprantu, šie namai man labai brangūs.

Reginos Genienės nuotrauka

Sako, kad riboženkliai ne vietoje

Pasak R.Rudienės, ten, kur ji dabar gyvena, buvo ne Sungailiškių kaimo teritorija, o Sidabrinės kaimas. Kai vyko žemės reforma ir dvaras dalijo žemę naujakuriams, naujų sodybų teritoriją ponas Misevičius pavadino Sidabrinės kaimu.

– Čia buvo mūsų sodyba, už mūsų – Naujokienės, gyveno Paulikas, Samoška, Mačiulis. Viena sodyba, nors aplink buvo Sutkai, priklausė Sidabrinės kaimui, nes žemę Uginčius buvo gavęs iš dvaro. Po karo, kai kūrėsi kolūkiai, Sidabrinė prapuolė, pasidarė Sungailiškiai, – prisiminė moteris. – Kuriantis kolūkiams buvo suplanuota prie šio kelio statyti namus, nes jis Lietuvos laikais buvo svarbus, žmonės iš Tauragės juo į Šilalę važiavo. Kelias vingiuoja, driekiasi mišku iki pat Mažonų stotelės. Močiutė pasakojo, kad žiemą, kai būdavo šalta ar pūga, keliaujantieji sustodavo ir prašydavosi nakvynės.

Šaukėnų kaimas yra už karjero, o žmones, pasak R.Rudienės, klaidina ne vietoje pastatyti du kaimo „Šaukėnai“ riboženkliai. Ji sako, kad vienas turėtų stovėti už gaisrinės, link stotelės, o kitas – už karjero ant kalno:

– Mes sakome, kad tie ženklai ne čia turi stovėti, bet kai juos čia pastatė, tai niekas nesiruošia perstatyti.