Socialinės darbuotojos: „Patikėkite, yra žmonių, nemokančių skaityti“

Valstybės dovanos medikams, mokytojams, pensininkams ar vaikus auginantiems tėvams jau tapo įprastos, tačiau pirmosiose kovos su pandemija linijose visoje Lietuvoje stovėjo ir socialiniai darbuotojai. Jų pagalbos kasdien šaukėsi šimtai Lietuvos šeimų. Ne išimtis ir tauragiškiai. Mažonų seniūnijos socialinės darbuotojos ir dabar, ir karantino metu darbo valandų neskaičiuoja. Rugsėjo 27-ąją kartu su visa Lietuva kukliai paminėjo Socialinių darbuotojų dieną.

Nuolat atjautos būsenoje

Mažonų seniūnijoje su šeimomis dirba dvi socialinės darbuotojos. Giedrė Šilgalytė – jau 13 metų, Lina Paulauskienė – trejus. Seniūnijos valdose – per 50 kaimų, kurių gyventojai bet kada gali prašyti specialistų pagalbos.

– Man patinka padėti žmonėms, todėl ir baigiau tokius mokslus. Nuolat gyveni atjautos būsenoje. Esu įsitikinusi, kad visame pasaulyje visada bus žmonių, kuriems reikės pagalbos. Būtent tai mane ir patraukė. Per tiek darbo metų supratau – žmonės drąsėja ir žino, kad pagalbos, kuri turi būti suteikta tuoj pat, reikia prašyti seniūnijoje, – sako G.Šilgalytė.

Pasak moters, situacija seniūnijoje gerėja. Prieš 13 metų pradėjus darbą reikėjo rūpintis daugiau nei 30 šeimų, šiandien Mažonų seniūnija socialines paslaugas teikia dvylikai šeimų. Darbuotoja tikino, kad dažnai socialinės rizikos šeimų gyvenimas pasikeičia užaugus vaikams. Kai kurie žmonės emigruoja, kai kurie išmoksta gyventi savarankiškai.

– Buvo labai skurdžiai gyvenančių šeimų. Buvo graudu žiūrėti, pirmas įspūdis šokiravo, bet einant laikui pripranti. Mano darbas – sugebėti pakeisti tokių šeimų aplinką, išmokyti, padėti, patarti ir visada būti šalia, – šypsosi Giedrė.

Lina, prieš pradėdama darbą Mažonuose, dirbo socialine pedagoge mokykloje. Dirbti su šeimomis jai įdomiau.

Lina Paulauskienė: „Socialinis darbuotojas – ne teisėjas“. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Gerai pažįstu savo žmones, bendrauju daug ir dažnai. Man patinka mano darbas. Ir štai iškart po mūsų pokalbio sėsiu į automobilį ir važiuosiu lankyti vienos šeimos. Jau net žinutę gavau, kada būsiu, – sako L.Paulauskienė.

Gąsdinti nereikia

Socialiniai darbuotojai padeda susitvarkyti dokumentus valdiškose įstaigose, pataria, kaip tvarkytis buityje, tikrąja to žodžio prasme moko gaminti valgį ar tvarkyti namus. Esant būtinybei, pačios imasi šluostės ir moko plauti grindis. Su šeimomis specialistės dirba tol, kol vaikams sueina 18 metų.

– Nepatikėsite, bet yra žmonių, kurie ne tik nemoka tvarkytis buityje, nemoka skaityti, rašyti. Ir tai tikrai ne garbaus amžiaus žmonės. Vieniems trukdo išmokti ligos, kitiems… Yra šeimų, visiškai nedraugaujančių su šiuolaikinėmis technologijomis. O dabar, per pandemiją, daug kas vyksta nuotoliniu būdu. Važiuojam, susitinkam, patariam, pamokom. Iš pradžių, kai tik pradedam bendrauti su šeima, visko būna. Ir pyksta, ir nori atsisakyti pagalbos, bet kai susidraugaujam, prašymų padėti sulaukiam ir dieną, ir vėlų vakarą, – pasakojo Giedrė.

– Man patinka jausmas, kai grįžti po darbo ir žinai, kad žmogui padėjai. Būna situacijų, kai einam pagalbos prašyti ir iš pašalies. Važiuojam į parduotuves, prašom statybos reikmenų, dažų, tapetų. Darom viską, kad tik šeima turėtų už ko užsikabinti, matytų prasmę, tikslą ir jo siektų, – apie savo darbo niuansus pasakojo Lina.

Pasak socialinės darbuotojos, svarbiausia – susidraugauti. Socialinis darbuotojas yra šeimos pagalbininkas, gąsdinti ar grasinti nevalia.

– Mūsų darbo rezultatai nepasimato per dieną ar savaitę. Mes dirbame nuolat ir ilgai. Šeimos tikrai keičiasi. Anksčiau daugiau nei pusė šeimų turėjo bėdų su alkoholiu, dabar geriančių beveik nebeliko, – kaip keičiasi seniūnija, sakė socialinė darbuotoja.

Moteris prašo visuomenės atsikratyti stereotipo apie daugiavaikes šeimas.

– Iki šiol gajus manymas, kad socialinės pagalbos reikalauja tik daugiavaikės šeimos, bet tai jau reikėtų pamiršti. Bent jau mūsų seniūnijoje. Turim labai gražių pavyzdžių. Mūsų darbo pagrindas – šeimos, kuriose auga po vieną ar du vaikus. Seniūnijos daugiavaikės tikrai turėtų ko jas pamokyti, – pasakojo G.Šilgalytė.

Vaikai išmoksta greičiau

Paklausta, ar nebaisu, kad auga rizikos grupei priklausanti karta, kuri didesnį dėmesį skiria technologijoms, o ne buičiai, Giedrė sako mananti, kad socialinių vaikų problemų dėl perdėto lindėjimo telefonuose ar kompiuteriuose kyla ir tvarkingose šeimose.

Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Šeimose, kurias mes prižiūrime, vaikai netgi labiau linkę tvarkytis buityje ir mokytis naujovių. Jei vaikus pamokai, kaip susitvarkyti namus, kitą dieną jie jau moko savo tėvus. Vaikai greičiau išmoksta ir maistą gaminti, ir daug atviriau bendrauja, – pasakojo socialinė darbuotoja.

Paklausta, kaip identifikuoja šeimas, kurioms reikia socialinių paslaugų, G.Šilgalytė sako, kad po vaiko teisių sistemos reorganizacijos jiems nebereikia ieškoti, kam reikalinga pagalba. Seniūnija gauna dokumentus, kuriuose nurodytos pagalbos reikalingos šeimos.

Pasak Linos, svarbiausia, kad visi žmonės suprastų – socialinis darbuotojas ne teisėjas.

– Mes ir ne draugai, mes – pagalbininkai, kurie turi bendrą tikslą – pastatyti šeimas ant kojų, – sakė L.Paulauskienė.