fbpx

Danielių augintojas Petras Vileikis verslu savo hobio nelaiko

Dalintis:

Medžiotojo, statybos inžinieriaus Petro Vileikio ūkis Molynų kaime didžiulis: sodybą juosia 25 ha žemės ir 11 ha miško. Aptvare išdidžiai vaikštinėja Naujosios Zelandijos taurieji elniai ir danieliai, ganosi avys, kieme burkuoja karveliai ir karksi vištos, aviliuose dūzgia bitės, tvenkiniuose gausu žuvų. Petras sako, kad savo rankomis įrengta sodyba jam – jo rojaus kampelis. Idilišką ramybę kartais sudrumsčia tik netyčia užklydę laukiniai žvėrys ir grybautojai.   

Pomėgis – gyvūnai

Petras Vileikis 11 metų dirbo statybos inžinieriumi, 5 metus – Gamtos apsaugos žuvisaugos inspekcijoje, 1991-aisiais buvo pakviestas dirbti į Tauragės miškų urėdiją – Lietuvai atgavus nepriklausomybę pradėtos organizuoti komercinės medžioklės užsieniečiams, todėl reikėjo gerų specialistų, išmanančių apie žvėris. Keletą metų Petras dirbo Jurbarko urėdijoje, nuo 2009-ųjų, kai buvo privatizuoti medžioklės plotai, iki šiol pluša privačiame sektoriuje, klube „Juodežeris“.

Nors gimė ir užaugo Tauragės mieste, Petrą visada traukė gamta. Nuo mažens svajojo apie medžioklę, pas dėdę medžiotoją Leoniškės kaime prabėgo visos jo atostogos ir vasaros. Prieš 42-ejus metus, prabėgus metams po vedybų su žmona Liubove, su kuria užaugino du sūnus, P.Vileikis įstojo į medžiotojų būrelį. Prieš 18 metų šeima atsikėlė į Molynų kaimą, kur pasistatė namą.

– Tarybiniais laikais medžioklė buvo privilegija, medžiodavo tik aukštas pareigas užimantieji, eilinis žmogus apie tai galėjo tik pasvajoti. Medžioklė – tai ne šaudyti ir žudyti, kaip kiti įsivaizduoja, tai toks ūkio vedimas, populiacijos reguliavimas, – kalbėjo P.Vileikis, šalia jo lakstant iš Lenkijos parvežtai jaunai kalytei Tairai – bavarų kraujosekei, apdovanotai ypatinga uosle greitai surasti sumedžiotą gyvūną. – Mano pomėgis – auginti gyvūnus, stebėti, kaip jie auga, vykdyti selekciją, keisti patinus, žiūrėti, kokie jaunikliams užauga ragai. Aš ir su paukščiais tą patį darau. Reikia kiekvieną veislę išvesti taip, kad atitiktų reikalavimus, plunksnelė būtų į plunksnelę.

Reginos Genienės nuotrauka

Povinius ir perukinius karvelius Petras veisia jau dešimtmetį, vienas toks paukštis kainuoja apie 50 Eur. Karveliai nelepūs, tačiau susirgusius išgydyti sunku, todėl profilaktiškai jiems reikia duoti vaistų. Prieš savaitę į Petro karvelidę įsibrovusi audinė naktį nugalabijo 74 paukščius. P.Vileikis apgailestauja, kad 10 metų vykdytą selekcinį darbą įsibrovusi plėšrūnė sunaikino. Ištikus nelaimei draugai padovanojo naujų karvelių, tai karvelidėje vėl jų burkuoja apie 30.

Vileikių kieme ganosi 20–30 avių banda, tvenkiniuose plaukioja eršketai, lynai, unguriai, amūrai, karpiai, ešeriai.

Nusipirko ramybę

Pasak P.Vileikio, Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis dirbo mėgstamą darbą: su užsieniečiais stebėjo gyvūnus, juos sekė ar medžiojo. Kai 2002 m. iš rajonų urėdijų medžioklės veikla buvo atimta ir įkurta valstybinė medžioklės įmonė, jam teko rinktis: dirbti Tauragės urėdijos Priešgaisrinės cheminės stoties viršininku ar pasirinkti medžioklę (antraeilėse pareigose buvo medžioklės plotų prižiūrėtoju). Vis dėlto perėjo į naują medžioklės įmonę, deja, prabėgus 4 mėnesiams, ji nustojo gyvavusi – medžioklę vėl grąžino urėdijoms.

– Tuo metu sugalvojau įrengti kaimo turizmo sodybą, nes Molynų kaime stačiausi namą. Iš pradžių nebuvo ramybės – 4 val. ryto Dauglaukio gyventojai važiuodavo melžti karvių, kildavo triukšmas: žmonės šaukė, gyvuliai baubė, mano šunys lojo. Todėl Tauragės mieste pardaviau namą, kad aplink supirkčiau žemes – nusipirkčiau ramybę. Taip įsigijau 25 ha žemės ir 11 ha miško. Gamta mane traukia ir aš nesigailiu, sodyba man – sielos atgaiva ir rojaus kampelis, grįžęs iš miesto jaučiu, kaip atslūgsta įtampa, – atviravo gamtos mylėtojas. – Iškasėme tvenkinius, pastatėme sūpynes, įrengėme šaudyklą, pirtį, 450 kv. metrų salę, pats stačiau, mūrijau. Klientų buvo labai daug, apsigyvendavo ir užsieniečiai.

Kaimo turizmo veiklą Vileikių šeima nutraukė prieš 13 metų, kantrybės užteko tik 5 metams, kadangi švęsdami žmonės netausojo modernių patalpų – girti sienas apdrabstydavo maistu, vis ką nors sulaužydavo ar nusiaubdavo, pritrypdavo purvinais batais. Verslui skirtuose pastatuose iki šiol labai gražu ir jauku, tvenkinio viduryje stovi namelis – pirtis, kuriame ant sienos puikuojasi Lietuvoje aukso medaliu įvertinti stirnino ragai, su paroda apkeliavę nemažai Europos šalių. Šalia jų – didžiuliai Gaurės seniūnijoje sumedžioto elnio ragai. Įspūdingi ir danielio, neseniai žuvusio patinų kovoje, ragai.

Reginos Genienės nuotrauka

Pasak medžiotojo, gyvūnus jis augina todėl, kad patinka juos maitinti, prižiūrėti ir globoti. Bandė auginti stirnas, bet sulaukusios dvejų metų stirnos, pasak Petro, „pablūsta, kaip šunys pradeda pulti ant žmonių“. Sužinojęs, kad danieliai ramūs, atsparūs ir nereiklūs, investavo į juos – sumokėjęs 35 tūkst. litų iš Vokietijos parsivežė 18 patelių ir 8 patinus.

– Iš danielių pelno nesitikėjau. Prabėgus 5 metams jų prisiveisė 89. Buvo snieginga žiema, šieno rulonus traktoriumi atveždavau, o jie niekur kitur nėjo, tik vaikščiojo provėžomis ir šieną kaip kombainai dorojo. Tą žiemą iš aplinkinių kaimynų supirkau visą šieną, – prisiminė medžiotojas. – Tada susimąsčiau apie realizaciją. Išbandėme įvairias gaudykles, tačiau jie blaškydamiesi susižaloja, todėl vienintelis būdas pervežti – užmigdyti. Pardavus danielius grįžo investicija. Dabar jų turiu 16, vaikinga patelė kainuoja 250 Eur, o patinas pagal ragų dydį ir amžių – nuo 150 iki 600 Eur. Šiuo metu danieliai pikti, nes rujoja, mėsos skonis panašus į avienos, jei lyginsime su žvėriena – mėsa liesesnė už šerno, riebesnė už stirnos.

Atbėga vilkai

Šeimininkas 5 elnius parduos: išgirdę jų riaumojimą atbėga laukiniai elniai ir per aptvaro tinklą susikauna, jį sudrasko, susižaloja, nusiaubia sodą ir braškyną. Danieliams maisto užtenka, nes ganosi 22 ha plote. Mėgsta avižas su luobelėmis. Taip maitindamiesi yra sveiki ir gražūs.

– Danielių auginimas – ne perspektyvus verslas, o mažai kainuojantis hobis, ūkio puošmena. Danielių priveista labai daug, žmonės nežino kur juos realizuoti, nebėra didelės paklausos. Realizuoti gyvą gyvūną tapo pelningiau. Susižeidusį gyvūną tenka nušauti, nes jo gentainiai, suvokę, kad nesveikas, jį nuduria, – pasakojo ūkio savininkas. – Mano ūkis registruotas veterinarinėje tarnyboje, Aplinkos apsaugos departamentui teikiu ataskaitas, tikrinamos mano tvoros.

Pasak P.Vileikio, danielius perka medžiotojai ir juos įveisia vietoj šernų, išnykusių nuo maro. Miško glūdumoje teritorijos užimtos, todėl jaunos pilkių šeimos kraustosi arčiau priemiesčio ar  kaimo ir pridaro žalos. Gruodžio mėnesį Laukėsos durpyne buvo aptikti 17 vilkų pėdsakai.

– Jie Viešvilės rezervate gyvena, per parą nubėga apie 70 km. Išskuodžia iš rezervato, apibėga plotus ir vėl ten sugrįžta. Vilkų labai daug. Tarybiniais metais už sumedžiotą vilką mums mokėdavo 200 rublių premiją, medžiodavome ištisus metus, – prisiminė žvėrių žinovas. – O dabar vilkai nebebijo žmonių, susitikus ant tako jis nesitrauks, įdėmiai stebės. Šeštadienį pažįstamas žmogus matė nuo mano gyvūnų aptvaro skuodžiantį vilką, neseniai elniuką radome prie namų sudraskytą.

P.Vileikis danieliams aptvarus įrengė savo miške – Šilinės girininkijoje. Į sodybą veda vienas įvažiavimas, prie kurio skelbiama, kad šioje vietoje – žvėrių aptvaras ir pašaliniams lankytis draudžiama. Tačiau grybautojai kasmet trikdo gyvūnų ramybę, o išgąsdinti jie dažnai susižaloja, įsinarplioja tinkle. Gamtosaugininkams reikalaujant, Tauragės savivaldybė yra priėmusi sprendimą, draudžiantį žmonėms lankytis miške, kuriame yra aptvarai.

Dalintis:

About Author

Regina Genienė

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą