Žvejyba karantino metu – laimikis kimba it pašėlęs

Dalintis:

Vasariškai šiltą šeštadienį ne vienas iš karantino sukaustyto miesto skubėjo į gamtos prieglobstį. Žvejai gausiai apgulė įvairių vandens telkinių pakrantes, prie Merguvos ežero Pagėgių savivaldybėje ir Nemuno atskubėjo dar penktadienio vakarą. Tauragiškė Regina Jucienė, žvejojanti daugiau nei keturiasdešimt metų, meškerę viltingai užmetė netoli Dauglaukio gyvenvietės. Šalia jos džiugiai lakstė marmurinė nykštukinė taksiukė Tina.

Įsitaisiusi tvenkinio pakrantėje, tvirtai laikydama meškerę, Regina Jucienė pasakojo, kad šiemet į gamtą išsiruošė pirmą kartą. Suskubo, nes sinoptikai artimiausiomis dienomis prognozavo staigų oro subjurimą. Tauragiškė atviravo, kad džiaugiasi čirenančiais vieversiais, sparnelius miklinančiais drugeliais ir ievomis, pradėjusiomis skleisti švelnią žalumą. Besigrožėdama gamta Regina prisiminė savo pomėgio pradžią.

– Išvažiavome trys šeimos prie Balskų tvenkinio, buvo nuobodu, tai vyrai davė po meškerę. Tuomet pradėjome lenktyniauti, kas daugiau sugaus žuvų, didelių ir mažų, – pasakojo žvejė. – Vyras buvo azartiškas žvejys, su juo kartu žvejodavome prie Gėgės, Plaškių, Leitės, Vėžininkų, Merguvos ir Nemuno… Žiemą gręždavome eketes, vasarą su vaikais, pasiėmę palapines, išsiruošdavome į žvejybą nakčiai ar dviem. Visi turėjome specialią aprangą.

Pastaruoju metu R.Jucienė pamėgo žvejoti netoli Dauglaukio kaimo, šiltuoju laikotarpiu vos prašvitus, 5 val., jau sėdi ant kranto. Čia nuostabi gamta, o ir lynų sugaudavo. Masalui naudoja sliekus – ant jų geriausiai kimba. Specialiais pašarais žuvų nevilioja, nes įsitikinusi, kad jų paskanavusios žuvys nuplaukia tolyn. Šis būdas tinka tada, kai žvejojama ne vieną parą.

Reginos Genienės nuotrauka

Svarbu, kad vėjas pūstų iš vakarų ar pietvakarių, tuomet geriau kimba. Žvejybos paslapčių Regina neturi, tiesiog žvejojant jos „laiminga ranka“. Ant meškerės visuomet rišdavo po du kabliukus ir traukdavo po du lynus, laukinius karpius – sazanus, raudes, ešerius. Vienu metu yra sugavusi dvylika karpių, nemėgsta tykoti lydekų. Dažnai šalia jos žvejojantiems vyrams žuvys nekibdavo, o ji vos spėdavo žvynuotąsias iš vandens traukti. Didžiausi laimikiai svėrė iki 5 kg.

R.Jucienė teigė, kad sunku sliekų pastaraisiais metais gauti. Seniau paprašydavo ūkininkų leisti jų pasikasti, prisirinkdavo kibirą – ilgai užtekdavo. Karantino metu, šeštadienį, degalinėje sliekai buvo išpirkti, todėl Regina masalui naudojo kukurūzus ir musės lervas.

– Maža nemėgdavau žuvies patiekalų, dabar labai mėgstu. Dažniausiai žuvis kepu, gaminu iš jų kotletus, keptą ir pamarinuotą žuvį užkonservuoju stiklainiuose. Žiemą labai gardžios vėgėlės, – kalbėjo prityrusi žvejė. – Žuvimis aprūpindavome giminę, visus ja vaišindavome.

Regina patikino, kad yra daug žvejojančių moterų. Seniau atvykę žvejai iš Tauragės, Kauno ir Marijampolės prie Nemuno upės susiburdavo į moterų ir vyrų grupes ir rungtyniaudavo, kas daugiau sužvejos. Ji teigė, kad moterys žvejyboje kantresnės, vyrai nemėgsta pralaimėti. Žvejai mėgėjai vienas kitą pažįsta, susitikę pasidalija naujienomis, kas ir kur įspūdingą laimikį sugavo, kokį masalą naudojo.

Taksiukė Tina šeimininkę į žvejybą lydi jau dvylika metų. R.Jucienė sakė, kad augintinė stengiasi pačiupti ką tik sugautą žuvį, dažnai puola prie meškerės, vos keletą kartų nesugriebė kabliuko. Šalia šeimininkės ji ramiai nenustygo ir šeštadienį – nenuilsdama lakstė, kapstė žolės kupstelius ir lodama palydėjo kiekvieną sutiktą.

Dalintis:

About Author

Laikraščio „Tauragės kurjeris“ žurnalistė

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą