AB „Maistas“ – neatsiejama Tauragės istorijos dalis

Dirbti AB „Maistas“, vėliau – Mėsos kombinate, buvo prestižas. Ne vien dėl to, kad tarpukariu prieš šventes pagal šeimos narių skaičių buvo leista su nuolaida nusipirkti ar nemokamai pagardinti šventinį stalą skerdyklos gaminiais. Nors darbas buvo sunkus, tačiau gerai apmokamas. Po karo Mėsos kombinato darbuotojai savoje firminėje parduotuvėje turėjo pirmumo teisę įsigyti kombinato gaminių, o fabriko valgykloje – pigiai pavalgyti. Darbuotojams buvo teikiamos ne tik materialinės gėrybės – kombinatas rūpinosi savų darbuotojų meno saviveikla, sportu, jų vaikų poilsiu. 2012 metais AB „Tauragės maistas“ mini aštuonių dešimčių jubiliejų.Lietuviai moka auginti gyvulius ir ruošti mėsą. Nuo seno mūsų krašto žmonės laiko mėsą stipriausiu maistu. Neatsitiktinai ruošdamiesi dirbti sunkų fizinį darbą ar į tolimesnę kelionę visada įsidedame rūkytų ar virtų lašinių, dešros ar kumpio.
SkerdyklosTauragiškiai nuo seno augino galvijus ir paukščius. Dalį užauginto prieauglio parduodavo Prūsijai, šis verslas buvo pelningas. Tauragiškių užaugintus galvijus, paukščius įvairiai gabendavo ar varu iki sienos gindavo. Daugumą paukščių gindavo miesto paaugliai, už tai prekeiviai dosniai atsilygindavo.XX a. pradžioje Rusijos imperijos ministras pirmininkas ekonomikos reformatorius Piotras Stolypinas (1862-1911) atkreipė dėmesį, kad būtina stiprinti gyvulininkystę ir su tuo susijusį ūkį Kauno gubernijoje. P.Stolypinas įžvelgė ne tik gyvulininkystės plėtojimo perspektyvą, bet ir galimybę stiprinti prekybą su Vokietija per Tauragės muitinę.Pirmojo pasaulinio karo metu per Tauragę nutiesus geležinkelį šis verslas išaugo, atsirado daugiau galimybių prekiauti skerdiena. Tam buvo reikalingos skerdyklos. 1915 m., okupavę Tauragę, vokiečiai įkūrė skerdyklą, joje daugiausia buvo skerdžiamos kiaulės, o paruošta skerdiena pristatoma kaizerio kariuomenei.Skerdykloje su kariškiais dirbo ir vietiniai civiliai, gal todėl, pageidaujant miestiečiams, aplinkiniams ūkininkams, skersdavo gyvulius ir civiliams.Po Dižiojo karo ant Molupio upelio kranto, Papušinės gatvėje (dabar T.Ivanausko gatvė) dirbo kita, žydams priklausiusi skerdykla, vadinama „Košerna“. Jai vadovavo žydelis, tauragiškių vadinamas  Šmulkiumi. Skerdykloje, be žydų, dirbo ir vietiniai tauragiškiai. Čia skersdavo raguočius, avis, paukščius ir t.t. Skerdykloje atskirai buvo ruošiamas judėjams tinkamas košerinis maistas, kurio paruošimas buvo ne toks, koks įprastas mums, krikščionims. „Košerna“ skerdykla, pradėjus dirbti AB „Maistas“, ypatingos konkurencijos nejautė, priešingai – iš  pradžių net „Maistui“ parduodavo paskerstus raguočius, kurių stigo dešrų gamybai.AB „MAISTAS“Reguliuojant Lietuvoje skerdžiamų gyvulių perdirbimo ir gaunamų iš jų produktų pardavimą Lietuvoje ir užsienyje įsikūrė akcinė bendrovė „Maistas“ su centru Kaune. Bendrovė įsikūrė 1923 m., iš pradžių vertėsi pieno produktų ir kiaušinių prekyba, vėliau – gyvulių ir paukščių prekyba, mėsos gaminių gamyba ir eksportu.„Maistas“ suorganizuotas akciniais pagrindais, didžiausias akcininkas buvo vyriausybė, kita dalis – ūkininkai. „Maisto“ bendrovė turėjo penkias dideles eksportines skerdyklas, juose skersdavo iš ūkininkų supirktus gyvulius ir paruošdavo pardavimui jų produktus. Savo rankose ji turėjo mažne visą prekybą kiaulėmis, be to, iš ūkininkų supirkinėjo raguočius, žąsis, kalakutus, triušius. Panašų darbą dirbo ir daugiau organizacijų, tačiau jų vaidmuo Lietuvos ūkiniame gyvenime buvo kur kas mažesnis.Valstybė „Maistui“ teikė dotacijas eksporto nuostoliams dengti, nuo 1932 m. už kiekvieną parduotą kiaulę ūkininkas turėjo teisę įsigyti akciją už 5 Lt (nuo 1935 m. – po 2,5 Lt, 1938 m. panaikinta). 1931-1933 m. bendrovė pastatė mėsos fabrikus Tauragėje, Panevėžyje, Šiauliuose, o 1939 m. įsigijo odų fabriką Šiauliuose. „Maistas“ turėjo 69 firmines mėsos produktų parduotuves, 5 didmenos bazes. Tarpukariu akcinė bendrovė „Maistas“ reguliavo visų Lietuvoje buvusių bendrovės skerdyklų darbą. 1927 m. įkurtas Klaipėdos „Maistas“ buvo pagrindinis mėsos eksportuotojas į Didžiąją Britaniją. Greta skerdienospristatymo į Didžiąją Britaniją, anglai bendrovei užsakė ilgalaikį kiaulių šerių eksportą teptukų ir šepečių gamybai. Dalis Tauragės „Maisto“ darbuotojų, tarp jų ir mano senelė, buvo išsiųsti šiam darbui į Klaipėdos „Maistą“.1940 m. sovietinė valdžia nacionalizavo bendrovės įmones ir įkūrė Valstybinį mėsos pramonės trestą.Tauragės maistasPrieškarinės, nedidelės Tauragės pramonės kontekste išsiskyrė 1932 m. atidaryta didžiausia ir moderniausia įmonė – akcinės bendrovės „Maistas“ mėsos perdirbimo ir bekono fabrikas. Iš pradžių statyti fabriką, siekiant stiprinti Lietuvišką pramonę Klaipėdos krašte, buvo numatyta Pagėgiuose. Tačiau svaresni argumentai nulėmė, kad fabriko statybai pasirinkta Tauragė.1930 m. gegužę akcinė bendrovė „Maistas“, kurios valdyba buvo Kaune, sudarė sutartį su Estijos Revelio (Talino) mašinų statybos įmonės akcine bendrove „Frank Krull“, kad ši pristatytų į Tauragę įrenginius, reikalingus mėsos perdirbimui. Įrenginiai, už kuriuos bendrovė sumokėjo daugiau kaip 51 tūkst. JAV dolerių, buvo gauti, juos sumontavo estų specialistaik, ir naujas fabrikas, vadovaujamas Lapėno, pradėjo veikti 1932 m. sausio mėnesį. Iš pradžių fabrike dirbo 192 darbininkai ir tarnautojai, veikė elektros jėgainė. Tauragė didžiavosi savo pramone, o labiausiai –  „Maisto“ akcine bendrove, bekonoų fabriku, kurio produkcija buvo siunčiama į užsienį.1934 m. vasarį „Lietuvos aidas“ rašė, kad „Maistas“ pirmaisiais darbo metais supirko 240 tūkst. kiaulių. Iš jų per 219 tūkst. paskersta ir eksportuota į užsienį, kita produkcija parduota vietos rinkoje. Bendra skerdyklos apyvarta per pirmuosius dvejus metus– per 18, 8 mln. litų.Dar XX a. pradžioje Rusijos ekonomikos reformatorius P.Stolypinas, tvirtindamas Rusijos ir Vokietijos prekybą galvijais ir jų skerdiena, siekė tinkamos eksporto produkcijos sanitarijos, tam Tauragėje įsteigdamas pasienio veterinarijos tarnybą. Anglijai sudarius su akcine bendrove „Maistas“ ilgalaikį kontraktą prekybai bekonais, atvykę anglai ruošė specialistus, atsakingus už „Maisto“ produkcijos eksportą. Baigusieji kursus gaudavo bekono meistro vardą. Tarpukariu Tauragės „Maiste“ bekono meistru dirbo Vincas Kurlianskas. Pagal kontraktą netinkamai paruoštą bekono produkciją anglai galėjo išbrokuoti ir grąžinti. Iš Tauragės „Maisto“ į Angliją buvo eksportuojama šviežia, sūdyta, rūkyta mėsa, ir nebuvo atvejų, kad ją išbrokuotų ir grąžintų.Tai, kad fabrikas iškilo Tauragėje, buvo „Maisto“ bendrovės regioninio planavimo rezultatas. Vyriausybė skatino ir rėmė bekono paruošimą, kadangi tai buvo viena svarbiausių Lietuvos eksporto prekių. Tauragėje, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, buvo pastatyti ar modernizuoti „daniško tipo“ bekono fabrikai. Tauragės „Maisto“ fabrikas išaugo prie geležinkelio, kuriuo buvo užtikrinamas kiaulių ir bekono transportavimas. Prieš karą Tauragės produkcija keliavo į Angliją, Vokietiją, Sovietų Sąjungą. Po karo iš čia produkciją vežė į Leningradą, Maskvą, Portugaliją, Kubą, Italiją ir kitur.Statyba1935 m. kovo 3 d. vietos laikraštis „Tauragės žinios“ rašė: „… kur dabar stovi „Maisto“ skerdykla, prieš karą toje vietoje stovėjęs vėjinis malūnas, kurį vokiečiai sudegino. O dar seniau, spėjama, buvę prancūzkapiai. Kai buvo statoma „Maisto“ bekonų skerdykla, iškasta daug žmonių griaučių ir net ginklų“. Apie čia buvusius prancūzkapius žinių aptikta ir daugiau, greičiausiai šie šaltiniai pakartojo nepagrįstą versiją. Tačiau prisimenant ir vertinat miesto urbanistinę raidą, istorinį gyvenimą ši miesto vieta buvo atoki, toli nuo pagrindinių susisiekimo kelių, ir nelabai tikėtina, kad čia galėjo būti kapai.Pagal tų metų statybos tempus ir technines galimybes Tauragės skerdykla buvo pastatyta gana greitai, vos per pusantrų metų. Tipinių „Maisto“ pastatų projektus rengė bendrovės vyr. inžinierius Antanas Breimeris, inžinierius Pranas Markūnas ir kiti. Statyba rūpinosi statybos kontora „Mūras“ (savininkas R. Polovinskas) ir rangovai I.Stungevičius su P.Urbonu. 1932 m.fabrike pastatyta skerdykla prie geležinkelio, greta – kiaulidė, prie gatvės – krautuvė, kontrolės būdelė, fabriko kieme – kontora, tvartas, sandėlis, greta – siurblių būdelė, kalvė, tarp geležinkelio linijų – svarstyklių būdelė. Mūrinį skerdyklos pastatas buvo 4670 m², jame buvo įrengti šaldymo ir kiti įrenginiai, leidžiantys per dieną paskersti ir apdoroti iki 500 kiaulių. Visi fabriko cechai buvo viename moderniame pastate: pastatytos dešrų dirbtuvės ir rūkykla. Antrajame aukšte įrengtos veterinarijos priežiūros patalpos, greta įrengta darbininkų valgykla ir persirengimo kambariai su dušais. Pastatuose buvo įrengta kanalizacija, vanduo tiekiamas iš greta įrengto tvenkinio ir 198 m gylio artezinio šulinio.Skerdyklos darbo apimtys vis didėjo. Prie skerdyklos pastatyta didelė ir erdvi kiaulidė, kurioje tilpo iki 2000 kiaulių. 1933 m. įrengus kanalizacijos sistemą pradėjo veikti dešrų cechas, o 1938 m. pastatytas naujas administracinis pastatas. Plečiant gamybą 1936 m. pastatyta elektros stotis, tepalo ir motorino sandėlis, garažai, stalių dirbtuvės ir kita.To meto pramoninėje, funkcionaliojoje architektūroje vyravo raudonų plytų pastatai. O Tauragės „Maisto“ pastatai buvo šviesūs, lygiais fasadais, santūriais akcentais, dideliais langais. Skerdyklos pastatų architektūra demonstravo modernią ir šiuolaikišką įmonę.GamybaTauragiškių atmintyje, pasakojimuose išliko gaudžiančios „Maisto“ fabriko sirenos, kviečiančios į darbą, ir priešingai – pasibaigus darbui vėl gaudžiančios, skelbiančios darbo pabaigą. Atmintyje likusios ne tik miestiečių voros, traukiančios į darbą ir grįžtančios iš jo, bet ir ūkininkų vežimų eilės, stovėjusios Vytauto, Gaurės gatvėse. Būdavo, kad vežimais atveždavo iki 300 kiaulių, o tą dieną skerdykla galėjo priimti tik dešimtadalį, tad priėmėjai turėdavo likusią dalį, teikdami įvairiausias priežastis, brokuoti. Valstiečiai su išbrokuotais bekonais laukė kitos dienos arba grįždavo į namus. Kiaulių priėmimas skersti priklausė nuo užsakymų eksportui – priimdavo tiek, koks buvo poreikis. Tik vėliau, sureguliavus santykius su užsakovais, gyvulių priėmimas tapo stabilus. Būdavo dienų, kad iš skerdyklos kiaulidžių reikdavo paruošti 1000–1200 kiaulių. Gerinant ir supaprastinant bekonų iš ūkininkų priėmimą Kaltinėnuose, Laukuvoje, Rietave buvo atidaryti gyvulių priėmimo punktai. Iš šių punktų „Maistas“ gyvulius parsiveždavo dviem įsigytais sunkvežimiais supriekabomis.Pradėjęs darbą „Maistas“ raguočių neskersdavo, skersdavo tik bekonus. Be bekonų, apdorodavo ir paukščius: vištas, antis, žąsis. Jei reikėdavo jautienos dešrų gamybai, jautieną pirkdavo iš kitos Tauragės „Košerna“ skerdyklos, tik vėliau, išplėtus gamybą, „Maistas“ per dieną paskersdavo 7–10 galvijų. Skerdienos apdorojimas didžia dalimi priklausydavo nuo paklausos. Vieną rudenį „Maistas“ supirko 400 lašininių kiaulių, o jos neturėjo paklausos. Tai jas keturis mėnesius šėrė savose kiaulidėse, kol nepardavė latviams, o šie jas išvežė į Rusiją. Supirktų gyvulių išlaikymu rūpinosi dirbantys prižiūrėtojai, o šėrė įmonės malūnu maltais miltais.Kol bendrovė stojosi ant kojų, jos akcijas pirko ir valstiečiai. Pardavęs kiaulę galėjai nusipirkti akciją už 5 litus, sustiprėjus bendrovei šias akcijas iš ūkininkų supirko didesnieji akcininkai.KrautuvėsBendrovė rūpinosi produkcijos realizacija ne tik užsienyje, jai buvo svarbi ir vietinė rinka. Iš pradžių „Maistas“ turėjo tris savas krautuves: Bažnyčių, Šilalės gatvėse ir fabrike Stoties gatvėje. Vėliau įsikūrė ketvirtoji krautuvė Kęstučio (šiandien šios gatvės nebėra) ir Bažnyčių gatvių kampe. Trijų bendrovės „Maistas“ krautuvių apyvarta per pirmuosius dvejus metus, siekė per 1 358 tūkst. litų. Parduotuvėse parduodavo rūkytas ir šviežias dešras, lašinius, rūkytus kiaulių kumpius, kauliukus. Tada kauliukų kilogramas su daug mėsos kiekiu kainavo tik 15 centų.Krautuvėse, skerdykloje ir elektros stotyje dirbo 64 tarnautojai ir, be valandinių darbininkų, darbavosi apie 160 darbininkų: bekono apdirbimo skyriuje – 119, dešrų – 17, taukų – 6, destrukcijos – 4, ūkio – 14. Direktorius už mėnesio darbą gaudavo atlyginimo 1068Lt, buhalteris – 637 Lt. Skerdyklos darbininkas per mėnesį uždirbdavo nuo 100 iki 190 litų, valandininkas darbininkas nuo 40 ct iki 1 Lt atlyginimo už valandą.e1934 m. „Maiste“ dirbo apie 200 darbininkų. Noriau į darbą priimdavo Šaulių sąjungos narius, tačiau darbindavosi ir ne Šaulių sąjungos nariai iš Tauragės ir aplinkinių kaimų. Atleidžiant iš darbo mokėdavo kompensaciją, kuri priklausė nuo bendrovėje išdirbto laiko. Kuris darbuotojas ilgiau išdirbo, tas gaudavo didesnę kompensaciją. Pradirbus septynerius metus kompensacinį priedą sudarė 13-os savaičių darbo užmokestis. Tai buvo pati didžiausia išmoka. Prasižengusius atleisdavo iš darbo be jokių išmokų. Kaip prisimena senieji „maistiečiai“, pavogei iš prausyklos muilo gabalą, ir jau galėjai netekti darbo. Jau nekalbant apie produkcijos gaminių vagystę (kuri sovietmečiu buvo vadinama ne vagyste, o išsinešimu). Didžiųjų švenčių proga pagal šeimos narių skaičių bendrovė skirdavo darbuotojams produkcijos.VeiklaPraėjusio amžiaus trečiąjį dešimtmetį Tauragėje futbolas buvo mėgiamas ir noriai žaidžiamas. Savo komandas turėjo Mokytojų seminarija, šauliai, jaunalietuviai ir žydai („Makabi“). 1930 m. „Trimitas“ rašė, kad Tauragės šaulių futbolo komanda žaidė Šilutėje, Jurbarke (ten pralaimėjo). Tų metų rugpjūčio 3 d. Tauragės šaulių ir „Makabi“ komandos sudarė bendrą futbolo komandą ir pasikvietė Jurbarko „Makabi“ komandą. Šios rungtynės baigėsi 6:2 tauragiškių naudai.Kaip prisimena tauragiškis mokytojas Kazimieras Paulauskas, 1933 m. kovo 2 d. Tauragėje įsteigtas „Sporūtos“ skyrius, kurio pirmininku išrinktas apskrities viršininkas Bronius Draugelis. 1933 m. vasarą Tauragėje buvo įrengta sporto aikštė (šiandien – senasis miesto stadionas) ir sportininkams pastatytas poilsio paviljonas. Tada tauragiškiams buvo sudarytos puikios sąlygos sportuoti.Tik pradėjus veikti Tauragės „Maisto“ skerdyklai, 1932 m. birželio 24 d. įsteigtas Tauragės MSK („Maisto“ sporto klubas). Jau kitais metais įkuriama MSK merginų komanda (kapitonas Tepferis) ir MSK futbolo komanda. 1933 m. Tauragės MSK futbolininkai laimėjo rungtynes 3:1 prieš Klaipėdos karininkų namus. Du įvarčius tada pelnė G.Mitikovas, vieną K.Rugys. Nuo šių rungtynių oficialiai laikoma Tauragės futbolo įkūrimo data. MSK futbolo komanda davė pradžią būsimai „Tauro“ futbolokomandai. Šią komandą ilgą laiką išlaikė Tauragės Mėsos kombinatas, komandos aukščiausias pasiekimas – 1987 m. tapo Lietuvos Aukščiausios lygos čempionais.MSK sportininkai 1933 m. žiemą prie savo fabriko įrengė čiuožyklą, kur nemokamai naudojosi visi miestiečiai. Tauragės „Maistas“ ir jo direktoriai (pirmasis direktorius A.Kubilius, 1932 m. pabaigoje jį pakeitė Antanas Pranculis, kuris dirbo iki 1935 m.) rūpinosi turiningu beveik dviejų šimtų savo darbininkų laisvalaikiu: veikė „Maisto“ sporto klubas, meno būrelis, orkestras, skaitykla. Skerdykloje buvo veiklūs šauliai, jaunalietuviai. Ne veltui dirbti „Maiste“ veržėsi nemažai tauragiškių ir aplinkinių vietovių gyventojų. Po karo fabrikas išaugo į Tauragės mėsos kombinatą, buvo pastatyti nauji dideli cechai ir šaldytuvai, vandens valymo įrenginiai, nauja katilinė, administracinis pastatas. Kombinato kolektyvas padidėjo beveik iki 1400 darbuotojų.Sovietmečiu Mėsos kombinatas turėjo savo pagalbinį ūkį, kur rūpinosi priimamais gyvuliais. Kombinato Kalniškių pagalbiniame ūkyje, gyvulių išlaikymui, augino žemės ūkio produktus, turėjo gyvulių priėmimo punktą. Ūkis buvo įkurtas 1958 m. ir užėmė Rūgalių, Skirgailių, Kangailų, Taurų II, Dacijonų, Baltramiejiškių kaimus. Mėsos kombinatas gražiame Baltramiejiškių pušyne, prisiglaudusiame prie dešiniojo Šešuvies upės kranto, savo darbuotojų vaikams įkūrė „Šešuvies“ pionierių stovyklą. Senieji tauragiškiai dar prisimena šią stovyklą, ne vienas joje, gražiame gamtos prieglobstyje, yra praleidęs vaikystės vasaras. „Šešuvyje“ stovyklaudavo ne tik tauragiškiai, atvykdavo ir iš kitų šios pramonės fabrikų darbuotojų vaikai.Kombinate daug dėmesio skirta darbuotojų buitinėms ir kultūrinėms reikmėms. Buvo pastatytas buitinis korpusas, sporto ir aktų salės, nauja valgykla, medicinos punktas.Kombinate veikė meno saviveiklos kolektyvai: mišrus choras, pučiamųjų instrumentų orkestras, jaunimo ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvai.Mėsos kombinatasPirmosios sovietinės okupacijos metais „Maistas“ nesitikėjo permainų, kokias buvo numačiusi naujoji valdžia. Sovietinė valdžia kūrė naują visuomenę ir jos netenkino „Maisto“ darbininkų tautinis nusiteikimas. Jau pirmosiomis dienomis buvo keičiama vadovybė, vadovauti ėmėsi komisarai, neretai mažaraščiai ir neišmanantys ne tik vadybos, bet ir gamybosprincipų, reikalavimų. Akcinės bendrovės „Maistas“ Tauragės skerdykla prijungta prie kooperatinės bendrovės „Maistas“, skerdyklos direktoriumi paskiriamas į Tauragę atvykęs Uniokas, įmonės komisaru – darbininkas Kleopas Lekutis. Jis dirbo nuo skerdyklos įkūrimo. Dirbo mėsos sūdymo, vėliau taukų skyriuje. Sutvirtinat naujosios valdžios įtaką skerdykloje K.Lekutis išrenkamas KP Tauragės apskrities komiteto nariu. Įmonės profsąjungos vietos komiteto pirmininku paskiriamas darbininkas Stasys Jagminas.Tautiškai nusiteikę bendrovės dirbantieji, ypatingai šauliai, buvo ištremti. Per karo sumaištį skirtingai susiklostė „maistiečių“ gyvenimas. Tragiškai baigėsi K.Lekučio gyvenimas, kuris pirmosiomis karo dienomis nacių buvo suimtas ir kartu su kitais tauragiškiais komunistais bei žydais sušaudytas Visbutų kaime.Pokaris ir naujos statybosKaro metais skerdykla vykdė vokiečių kariuomenės užsakymus, ruošė produkciją kariškiams. Vos praėjus dviem savaitėms po fronto atsitraukimo į vakarus, 1944 spalio 23 d. darbą pradeda Tauragės „Maistas“. Sunkūs buvo pokario metai – miestas, pramonė sugriauta. Viską reikėjo atstatyti. Sudėtinga buvo ir „Maistui“. Kaip rašo rajoninis laikraštis, 1945–1946 m. direktoriumi paskiriamas K.Daraškevičius. Jis prisimena: „Karo metais nukentėjo energiniai, gamybiniai įrenginiai, neliko transporto ir patys dirbantieji rūpinosi gamyba. Akmens anglį katilinei vogčiomis veždavome iš Karaliaučiaus krašto, malkas ir durpes kombinatui vasaros metu ruošdavo patys darbininkai. Suremontavome elektrinę, kuri ne tik fabrikui, o kartais ir miestui tiekdavo elektros. Iš supirkimo punktų gyvulius į mėsos kombinatą pėsčiomis gindavome, o čia nebuvo nei pašarų, nei patalpų. Tik vėliau įsikūrė pagalbiniai ūkiai, gyvulių paruošos kontoros „Zagotskot“.1945 m. vasario mėnesį buvusioje „Maisto“ bendrovėje dirbo 365 darbuotojai, o metų pabaigoje – 427. Visi darbuotojai į „Maistą“ eidavo gaudžiant fabriko sirenai, tai buvo ženklas, kad prasideda darbo diena. Skerdykloje veikė valgykla, kurioje darbininkai už rublį galėjo skaniai pavalgyti. Tada kombinatas pagamino 561 t mėsos ir I kategorijos subproduktų bei 136 t dešros. „Maistui“ priklausė trys skerdyklos – Jurbarke, Raseiniuose, Šilutėje – ir 13 gyvulių paruošų punktų.Nuo 1946 m. Tauragės „Maistas“ pervardinamas į Tauragės mėsos kombinatą. 1955 m. pradėti montuoti nauji gamybos įrenginiai.Kombinatas dalį pagamintos produkcijos siuntė į sąjungines respublikas ir didžiuosius Rusijos miestus, o taip pat į užsienį. Po Antrojo pasaulinio karo mėsos gamyba augo: 1945 m. – 651 t, 1950 m. – 852 t, 1955 m. – 4063 t, 1960 m. – 13168 t, 1965 m. – 18792 t, 1966 m. – 22020 t, 1967 m. – 24670 t.Plečiant gamybą 1966 m. Tauragės mėsos kombinate pradeda dirbti paukščių cechas. Jau kitais metais cecho viena pamaina apdorodavo 3000 ančių ir apie 3500 vištų. Kalėdoms anglai užsakydavo kalakutų, šis užsakymas būdavo neįprastas. Apdirbti paukščius tekdavo ypatingai: palikti kalakutų spalvingas uodegas ir sparnų plunksnas. Tekdavo kalakutams ir nagus nulakuoti.Jau 1967 m. senasis „Maistas“ tapo modernia įmone, joje įsikūrė žarnų, taukų lydymo skyriai su šaldytuvais, stambiausias Pabaltijyje paukščių cechas. Tada Tauragės mėsos kombinate buvo pagaminama mėsos daugiau negu Klaipėdoje. Tačiau gamybiniai pajėgumai neleido laiku perdirbti pristatomų gyvuliųskerdienos. Dėl šaldymo plotų stokos kombinatas negalėjo dirbti reguliariai netgi viena pamaina, todėl specialistai iš Leningrado paruošė kombinatui 3000 t talpos šaldytuvų įrengimo projektą, kuris 1970 m. pradėtas įgyvendinti ir po metų paleistas. 1976 m. pradeda darbą nauja skerdykla, o kitais metais – mėsos ir riebalų cechas, pastatomi nauji vandens valymo įrenginiai, nauja katilinė, administracinis pastatas. Nuo seno Beržės upeliu nevalytos Mėsos fabriko atliekos tekėdavo į Šešuvies upę. Šis dvokiantis tvaikas vilkdavosi Beržės upeliu nuo Mėsos kombinato iki pat Šešuvies. Vėliau, padidėjus gamybinėms apimtims, vėlgi nevalytos atliekos, jau ne Beržės upeliu, o požeminiais vamzdžiais Ližiuose Jūros upėje su įvairia destrukcija „ištiždavo“ upėje. Iš pradžių šioje vietoje rinkdavosi žuvys. Po kurio laiko sumažėjo žuvų populiacija ir išnyko dalis žuvų rūšių. 1985 m. Mėsos kombinate dirbo 1200 žmonių, tada pagaminta45213 t mėsos ir 4860 t dešrų. 1986 m. rekonstruotas Paukščių cechas, jame įrengiama olandiška „Strok“ broilerių perdirbimo linija. Uždarius cechą, jo patalpose 1995 m. įrengta rūkytų dešrų gamybos technologinė linija.Vykdant bendrąją socializmo politiką, Tauragės mėsos kombinato produkcija buvo eksportuojama ne tik į Maskvą, Leningradą, o ir į socializmo lagerio šalis: Vengriją, Vokietiją, Lenkiją, Bulgariją, Kubą, Jugoslaviją; kapitalistines valstybes: Ispaniją, Belgiją, Prancūziją, Angliją, Etiopiją.Jubiliejinė akcinė bendrovėPastaraisiais dešimtmečiais, vykdant privatizavimą, susiburia nauja akcinė bendrovė „Tauragės maistas“. Naujoji bendrovė neteko didžiosios dalies statinių, įrangos, sumažėjo produkcijos gamyba. AB „Tauragės maistas“, paminėjusi 80-metį, yra prieškario metais veikusios Tauragės skerdyklos, bekono fabriko tradicijų perėmėja ir tęsėja.Bendrovė – šiuolaikinė mėsos perdirbimo įmonė, atitinkanti higienos, veterinarijos reikalavimus. Savo produkcija siekia tęsti senąsias receptų tradicijas, ieško naujos receptūros. Šiandien bendrovėje dirba apie 130 „maistiečių“, pirkėjams siūlo 130–140 rūšių gaminių. Ilgametės veiklos rezultatas – sotūs, kuo natūralesni, geros kokybės gaminiai. Bendrovės veikla įsipina į tolimesnį Tauragės krašto pramoninį gyvenimą. Įmonės istorija tęsiasi…