Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
1934 m. Prekybos ir pramonės departamentui pateiktas pataisytas automatinio valcų malūno ir lentpjūvės „Progress“ planas. Jį sudarė statybos technikas Mečislovas Juška. 1934 m. rugpjūčio 31 d. planas patvirtintas ir tolimesnei veiklai leidimas duotas. Šis planas rodo, kad kaulų malūno neliko. Tais metais vykusio susirašinėjimo dokumentuose taip pat paminėta, kad jo pirmame aukšte įrengti grūdų aruodai, antrame – pilamos sėlenos. Pastato 1934 m. apmatavimuose matome, kad jo pamatai ir rūsio sienos buvo iš akmenų bei plytų mūro, o antžeminiai aukštai – tik plytų mūro. Perdangos, jas laikantys statramsčiai ir stogo konstrukcija medinės. Brėžinyje detaliai sužymėta pastate esanti įranga, galima atsekti visą technologinį gamybos procesą. Visa kinetinė įranga, perduodanti sukimo momentą, patalpinta rūsio lygyje ir veikė nuo vieno jėgos šaltinio – lokomobilio. Jo veleną suko malūno ir elektros generatorius. Naudotas patalpų apšvietimui ir lentpjūvės gaterio mechanizmui. Šiuos įrenginių likučius architektui pavyko identifikuoti. Lokomobilio patalpoje matomas išlikęs mūrinis šulinys su apvalia vertikalia šachta, naudotas lokomobilio garo katilo užpildymui vandeniu. Netoli matyti pamatas su ankeriais, skirtas elektros generatoriui. Malūno rūsyje išlikusios rotorių metalinės atramos. Ne savo vietose buvo aptiktos įvairių įrenginių metalinės dalys. Kadangi ne viskas atidengta, greičiausiai ir daugiau įrangos fragmentų išlikę dviejuose pastato rūsiuose.
Lentpjūvės „Progress“ aeronuotrauka iš 1945-01-15 skrydžio. Tauragės krašto muziejaus archyvas
Lyginant 1922 m. ir 1930 m. sklypo planus matyti, kad nebeliko gyvenamojo namo, stovėjusio arčiau Majorato (Laisvės) gatvės, o prie sklypo gilumoje buvusio gyvenamojo namo su šaltkalve pristatyta gurguolių pastogė. Dar dvi tokios pastogės pastatytos palei sklypo ribas. Malūno planas išliko nepakitęs. Tik lokomobilio patalpa susiaurinta. Plane dar žymimas kaulų malūnas, kuris tuomet nebeveikė.
Deja, 1940 metais įsitvirtinusi sovietų valdžia vykdė aktyvią didžiųjų įmonių nacionalizaciją, kurios neišvengė ir moderni „Progress“ lentpjūvė. Nepaisant to, atrodo, kad Antrojo pasaulinio karo metais lentpjūvė nenutraukė veiklos ir didesnių nuostolių nepatyrė. Valstybinis malūnas Nr.38 sovietmečiu veikė iki 1951 m. vasario 3 d. gaisro. Jo metu sudegė triaukščio malūno stogas ir tarpaukštinės perdangos. Kaip teigiama vidaus reikalų ministro raporte, gaisro metu lentpjūvė ir šaltkalvių dirbtuvė nenuketėjo. Po gaisro veikla pastate buvo tęsiama, bet naudota jau kitai funkcijai.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ turimas archyvines nuotraukas sugretinus su brėžiniais, centrinėje fasado dalyje su vienšlaičiu stogu matomas korpusas yra lokomobilio patalpos su po 1951 m. gaisro pakeistu dvišlaičiu stogu. Fasade matomas neišlikusio grūdų sandėlio ir kontoros korpuso dvišlaičio stogo atspaudas.
Neseniai vaikų gydytojas Eugenijus Margis dovanojo muziejui nuotrauką su prie malūno sienos stovinčiais jaunais darbininkais, 1949 m. kovo data. Architektūros pažinimui nuotrauka suteikia nedaug naudos, tačiau yra svarbi šios istorijos dėlionės dalis.
Požeminiai dūmų kanalai. Vytauto Juškaičio nuotrauka
Prieš pat nugriaunant lentpjūvės pastatus, buvo padarytos kelios nuotraukos, iš kurių dvi šiuo metu saugomos Tauragės krašto muziejuje „Santaka“. Išlikusios fotografijos leidžia spręsti, kad tai buvo fachverko tipo (karkasinės konstrukcijos su mediniais statramsčiais ir skersiniais užpildytomis sienomis) gamybinės paskirties statiniai. Pokario dešimtmečiais buvusios lentpjūvės teritorijoje dar veikė motorinis malūnas. Visgi, laikui bėgant ir pasikeitus ekonominei situacijai, poreikis malūnui išnyko. Senieji gyventojai pasakojo prisimenantys ilgai stovėjusius apleistus statinius, po kuriuos landžiojo. Galiausiai pastatai buvo nugriauti. Sklypas sulygintas, ruošiantis naujos mokyklos statybai. Penktoji vidurinė – dabar Jovarų pagrindinė mokykla pradėta statyti 1978 m. rugpjūčio 1 d., o vaikus mokytis įsileido jau po metų – 1979 m. spalį. Tuo pačiu metu įrengtas ir mokyklos stadionas.
Beje, prie pat mokyklos yra Malūno ir Progreso gatvės, tiesiogiai menančios šį objektą. Atrodo, jos taip pavadintos Sąjūdžio laikais, masiškai keičiant „raudonus“ gatvių pavadinimus ir istorijai svarbias vietas įamžinti stengiantis kraštotyrininkams.
Prieš pradedant žvalgymus žemės paviršiuje surinkti radiniai. Vytauto Juškaičio nuotrauka
Stambus verslininkas ir šachmatai
Kokie savininkų likimai? Elijas Baikovičius su žmona buhaltere Fruma Tauragėje dar turėjo viešbutį. Susilaukė dviejų vaikų: Hario (Arje Leibo) ir Jakovo. Elijas įgijo verslo vadybos, malūnininko mokslus. Buvo Europos mastu labai garsus šachmatininkas. Jo tėvas Leiba – irgi stambus miško verslininkas, didele dalimi rūpinosi ir finansavo Tauragės sinagogos statybą 1857 m. Šeimos turėjo namus Kaune ir Tauragėje.
Abu verslininkai buvo žydai, tad likimas jų nepagailėjo. Hiršas Gitkinas 1941 m., greit po Vokietijos įsiveržimo, nušautas Tauragėje. Apie jo šeimos likimą nepavyko rasti žinių. Elijas Baikovičius su šeima tuomet išgyveno, nes iki puolimo jau buvo persikėlę į Kauną. Tačiau ir ten greit buvo suvaryti į getą. Apie jo gyvenimą plačiai rašė Alvidas Jancevičius straipsnyje, pasirodžiusiame „Tauragės kurjerio“ 2021 m. gruodžio 7 d. numeryje. Elijas, laimei, buvo išsaugojęs kvietimą dalyvauti 1936 m. Vokietijos šachmatų olimpiadoje, todėl geto prižiūrėtojas Wilhelm Göcke kviesdavo jį žaisti šachmatais. Šis dokumentas ir pažintis labai prisidėjo, kad jo šeima nebuvo išsiųsta į mirties stovyklas. Kadangi Tauragės apylinkių kaimuose turėjo daug pažinčių, ryžosi šeimą slapčia išsiųsti iš geto. Deja, jo senyva mama Perla buvo per daug pasiligojusi ir gete pasiliko, vėliau nužudyta.
1943 m. spalio 29 d. žmonai Frumai su vaikais pavyko iš geto ištrūkti, Elijui įpjovus skylę tvoroje. Istorija labai šiurpi ir paini, būta daug slapstymosi vietų, itin pavojingų situacijų Kaune. Tačiau galiausiai mama ir vaikai atskirais keliais atsidūrė Kasbarynų kaime prie Tauragės pas Leoną Vaišvilą. Pats Elijas gete dar gyveno penkias savaites, vėliau slapčia pasitraukė ir prisijungė prie sovietų partizanų. Sulaukęs sovietų fronto, greit išgirdo, kad likusiems gyviems žydams draudžiama išvykti į užsienį. Tada jam ir šeimai pavyko gauti padirbtus Lenkijos piliečių dokumentus ir per Lenkiją nukakti į Vokietiją, Feldafingą netoli Miuncheno. 1948 m. šeima persikėlė į Kanadą, Monrealį, kur jau nuo 1938 m. gyveno Elijo brolis Benas. Ten taip pat įsitraukė į šachmatininkų varžybas. Mirė 1976 m. balandžio 16-ąją.
Rastas rotoriaus fragmentas. Vytauto Juškaičio nuotrauka
Kaip atrodys stadionas?
Kaip skelbė Tauragės savivaldybės administracija, 2024 m. rugpjūčio 2 d. su UAB „Stamela“ pasirašyta sutartis dėl stadiono rekonstravimo darbų, kuris netvarkytas nuo mokyklos įkūrimo. Šios sutarties vertė – 943 737 Eur. Iš jų 904 425 Eur finansuojami ES lėšomis, likusi dalis apmokama iš savivaldybės biudžeto. Darbų atlikimo terminas – 14 mėnesių. Žinoma, kaštus kiek išaugino aprašytieji tyrimai ir sustabdyti statybos darbai. Stadione bus įrengti suoliukai, šiukšliadėžės, vandens kolonėlė, lauko šachmatų danga ir figūros (koks sutapimas!), vaikų žaidimų įrenginiai, futbolo vartai, krepšinio aikštė, bėgimo takai, žiūrovų tribūnos, lauko teniso aikštė, paplūdimio tinklinio aikštė, lauko treniruoklių komplektas, šuolio į tolį sektorius, aptvėrimai bei sutvarkyta ir apželdinta aplinka.
Tunelis po lokomobilio patalpa. Vytauto Juškaičio nuotrauka
Jau greitai jovariškiai ir visi tauragiškiai turės dar vieną pavyzdingai sutvarkytą stadioną. Palinkėčiau mokyklos bendruomenei pagalvoti, kaip įamžinti lentpjūvės-malūno „Progress“ istoriją ir, žinoma, garsųjį Europos šachmatininką Eliją Baikovičių. Galbūt tai galėtų būti informacinis stendas ir šachmato figūrėlės formos skulptūra? Na, o muziejui liks parengti radinius pristatančią parodą.
Straipsnio pirmą dalį skaitykite čia.
Projektas „Laiko dialogai prie Jūros upės“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 11 200 Eur.
