fbpx

„Buvo ir žmogiškų rusiukų“

Dalintis:

Tremtis – vienas sunkiausių ir tragiškiausių laikotarpių Lietuvos istorijoje, kai tūkstančiai šeimų, giminių prieš savo valią buvo išvežti į tolimiausius, atšiauriausius Sibiro užkampius. Ir tai tūkstančiai unikalių istorijų, savaip panašių, bet ir labai skirtingų. Vieną tokią, išskirtinę, apie savo vyro šeimos ištrėmimą papasakojo žinoma Tauragės krašto tautodailininkė Zofija Košienė.

Vedė šeimininkų dukrą

Pažintis su Zofija Košiene buvo grynai atsitiktinė. Jos kaimynė, buvusi Pagramančio bibliotekos bibliotekininkė Virgina Bartušienė, supažindino mane su gerbiama Zofija, kai ši norėjo keletą iš tremties likusių daiktų perduoti mūsų muziejui. O su daiktais papasakojo ir vyro šeimos istoriją.

Vyro tėvas – Jonas Košys (gim. 1929 m., Kuturių k., Tauragės vlsč.) buvo iš bežemių šeimos, tarnavo pas ūkininkus Eismantus. Gražus, darbštus, sąžiningas bernas užsitarnavo šeimininkų pagarbą. Eismantai pasiūlė Jonui vesti jų „prigautą“ (besilaukiančią) dukrą. Dukra Marijona už Joną buvo 10 metų vyresnė. Bernui, kuris svajojo turėti nors keletą valakų žemės, šis pasiūlymas buvo džiugi naujiena. 25 ha žemės, 5 ha miško, dviem arkliais pakinkytas darbinis vežimas… 1924 m. Jonas vedė Marijoną, tiksliau, jos kraitį, nes niekas jų nuomonės nepaklausė… Nuo aušros iki tamsos jaunasis šeimininkas puoselėjo žemę, statėsi ant gražaus Jūros kranto namus. Be pirmagimės Juzefos, gimė du sūnūs: Kazimieras ir Jonukas. Jonukas bus kunigas – svajojo Košiai ir leido sūnų mokytis.

Dviračiu važiuoja brolis Kazimieras, už nugaros matyti namas, kurį pasistatė Košių šeima Sibire, Centriniame Chazane. Zofijos Košienės asmeninio albumo nuotrauka

Apsupo namus

1948 metai gegužės 22 diena. Namus apsupo iš pat ryto. Vienas stribų, įėjęs į vidų, visus suskaičiavo ir įsakė ruoštis. Veš į Sibirą. Stribukai, jauni rusų tautos vaikinai, pasirodė esą sukalbami, nuoširdūs ir… alkani. Jie ramino persigandusius namiškius: „Važiuojat ne mirti, važiuojat gyventi“. Patarė būtinai pasiimti visus medžio apdirbimo įrankius, leido išsikepti jau buvusią užmaišytą duoną, pasiskersti, užsisūdyti paršą. Pasistatę pasienyje šautuvus, patys nešė į vežimą ir viską krovė. Nors buvo pasakyta leisti pasiimti tik 10 kg vienam asmeniui, Košiams pasisekė. „Niekas nesvers“, – guodė rusiukai.

Jonukas tuo metu jau mokėsi Šilalės gimnazijoje ir vakarykščiai buvo išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą. Atbėgo į mokyklą pasižiūrėti, kiek gavo. Ten susitiko klasės draugę Ireną Jurkšaitę. Besikalbant iš kažkur išdygo saugumietis ir įsakė Irenai eiti su juo. Pradžioje abu nieko nesuprato. Irena dar šūktelėjo Jonui, kad pažiūrėtų, kokį pažymį ji gavo. Į namus Jonuką parlydėjo kitas saugumietis. Pasiūlė bėgti… pas miškinius. Bet už tai turės būti jų informatoriumi. Jonukas nesutiko. Grįžęs namo, rado namiškius besiruošiančius tolimai kelionei.

Traktorių vairuoja Jonas Košys, stovi sesuo Juzefa. Irkutsko sritis, Zima

Pasistatė namą

Traukinys iš Tauragės geležinkelio stoties pajudėjo kitą dieną. Ilga ir varginanti buvo kelionė. Traukinys dardėjo į Irkutsko sritį, Zimos miestą prie Okos upės ir Transsibiro geležinkelio. Pasigirdo daina. Pradžioje ji buvo nedrąsi, niūniuojama. Vėliau darėsi vis drąsesnė, veržlesnė. Iš gyvulinio vagono sklido Maironio „Už Raseinių ant Dubysos / Teka saulė teka, / Geltonplaukės puikios visos / šneka ten oi šneka…“

Traukinys stabtelėjo prie Uralo kalnų. Leido išlipti iš vagonų. Iš kito vagono išlipo ir Jonuko bendraklasė Irena Jurkšaitė. Čia, prie Uralo kalnų, Jonukas Irenai pasakė, kad iš lietuvių kalbos egzamino ji gavo 4 (keturis).

Žmonės gyveno ir Zimoj (Irkutsko sritis). Tad prie naujo gyvenimo, naujų sąlygų teko priprasti ir atvykusiems lietuviams. Jie taigoje kirto medžius, į darbą važiavo „siauruku“, statė namus. Nepaisydami sunkaus darbo, atšiauraus klimato, lietuviai dainavo, meldėsi, šoko, tuokėsi, gimdė… Oi, kaip čia pravertė visi obliai, pjūklai, kirviai. Komendanto būta žmogiško: tėvui į darbus leido neiti. Tad jis statė arba padėjo statyti namus. Tėvas mokėjo sujungti rąstus, padarydamas „žvirblio galvutę“ (kadangi vinių nebuvo, taip buvo sujungiami kampiniai rąstai). Tais pačiais metais, vėlų rudenį, Košių šeimyna jau turėjo savo namą. Kiti šeimos nariai į darbus ėjo. Duktė Juzefa genėjo miške medžius. Kazimieras sirgo autizmu, jam buvo sunku pritapti prie bendraamžių, todėl dirbo parduotuvėje pagalbiniu darbininku. Laisvalaikiu Kazimieras kantriai ir kruopščiai gamino paprastus baldus: virtuvines spinteles, suolus, stalus, lagaminus. Jonukas 1955 m. baigė Centrinio Chazano vidurinę mokyklą. Vėliau įgijo vairuotojo, traktorininko, lokomotyvo mašinisto specialybes. Išlaikė motociklininko teises.

Jonas Košys Sibire pjauna medžius. Zofijos Košienės asmeninio albumo nuotrauka

Į Lietuvą po 10 metų

1958 m. Košių šeimai buvo galima sugrįžti į Lietuvą. Tėvas, Jonas Košys, mama Marijona, Kazimieras ir Juzefa išvažiavo gimtinėn. Deja, jų Lietuvoje niekas nelaukė. Brangiame Kuturių kaime neberado nė vieno savo pastato, tik kelis akmenis… Aplinkui giminės, pusbroliai, „geri“ kaimynai kas langą, kas duris, kas sienojus, kas lentas išsinešiojo… Taip nieko ir neliko. O ir laikinai apsistoti niekas nepasiūlė.

Jonukas, taip jį vadino šeima ir draugai pasiliko Sibire dar keletui metų. Įsidarbino šiluminėje elektrinėje, kūrenamoje kietuoju kuru. Buvo įgijęs katilų eksploatavimo specialybę. Darbas normalus, atlyginimas geras, rami aplinka. Grįžęs į Tauragę nusipirko namelį Jūros gatvėje (kuriame ir šiandien tebegyvena Zofija Košienė). Kuriantis pramonei, atsirandant naujoms gamykloms, Tauragėje labai trūko gerų, savo darbą išmanančių specialistų. Jonukas Sibire buvo įgijęs ne vieną specialybę. Nors ir buvo draudžiama įdarbinti tremtinius, jis išskėstomis rankomis buvo priimtas dirbti į Tauragės vaisių ir daržovių perdirbimo kombinatą. Kazimieras įsidarbino maisto prekių parduotuvėje, tauragiškių vadintoje „Šiaulių orsu“, pagalbiniu darbininku. Juzefa gavo valytojos darbą pašte. Laisvalaikiu audė juosteles. Nagingas, sąžiningas, darbštus tėvas Jonas Košys gavo darbą komunaliniame ūkyje, dirbo ūkvedžiu-sargu. Ten pat jų šeimai suteikė ir mažą kambarėlį su virtuvėle.

Lagaminai, kuriai tėvas Jonas Košys dalį daiktų parsivežė iš Sibiro. Tauragės krašto muziejaus archyvo nuotrauka

Žmogiškumas prasideda nuo gailesčio

Visa Košių šeima dabar ilsisi Papušynės kapinėse, paminklą žymi užrašas: „Paliekam pėdsaką nors menką, Nutoldami nuo kranto amžinai“.

Pasakodama šią istoriją, gerbiama Zofija kelis kartus akcentavo, kodėl ji nori ją paviešinti. Ji nori pasakyti, kad ir tarp rusų kareivių būta žmogiškumo nepraradusių vyrų, kad ne visi buvo žiaurūs, nuožmūs ir nesukalbami. Kaip įrodymą, kad tai nebuvo vienintelis atvejis, ji atnešė Vinco Kundroto knygą „Mano kryžkeliai“. Ten taipogi aprašoma, kaip kareiviai Kundrotų šeimai leido pasiimti maišą bulvių, kitą maišą kvietinių miltų, maišą sėmenų, pasiskersti kiaulę. Toje knygelėje yra dar vienas žmogiškumo faktas, kurį, kalėdamas Lukiškių kalėjime, papasakojo a. a. tautodailininkas Pranas Kundrotas: „Prisimenu dar vieną, gal ir stebuklingą įvykį. Jis kartojosi kas trečią vakarą. Dar prieš miegą atsidarydavo durys ir kareivis sargybinis juodais ūsiukais, ant grindų pastatęs ąsotį, pilną tirštos perlinių kruopų sriubos, tardavo: „kušai“ (valgyk). Iš tikro tai buvo stebuklas, tai buvo gyvenimo viltis, viltis išlikti“.

Pripažinkim, tokių istorijų, deja, mažokai žinoma. Bet jų yra. Šiandien Lietuva – laisva ir nepriklausoma šalis. Gyvename pritekliuje, patys renkame savo valdžią, patys atsakingi už savo gyvenimus. Tačiau frazę „praradęs žmogiškumą“ tenka išgirsti gana dažnai. O kas yra tas „žmogiškumas“? Tad pabaigai puiki citata iš visagalio interneto: „Žmogiškumas – labai plati sąvoka, vieniems tai tiesiog buvimas žmogumi iš esmės, o kitiems – vertybių puoselėjimas. Šiandieninėje visuomenėje itin lengva pamiršti apie žmogiškumą – pirmiausia rūpinamės savo poreikiais, tik vėliau galvojame apie kitus žmones, o kartais apskritai to nedarome. Tačiau kad būtų žmogiškumas, svarbiausia yra suvokti jo prasmę. Išlikti žmogumi tyra siela ir gerais norais nežmoniškose situacijose yra sudėtinga. Tad ne veltui sakoma, kad žmogiškumas prasideda nuo gailesčio ir užuojautos“.

Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą