Nebe pirmus metus gilindamasis į senosios Tauragės krašto istoriją, savo archyve sukaupiau daug pačių įvairiausių faktų. Vieni jau pasirodė „Tauragės kurjerio“ puslapiuose, kiti dar laukia savo eilės. Tačiau yra dalykų, kuriems neįmanoma skirti viso keleto puslapių rašinio, jie, sakytum, kiek per smulkūs, nors užtektinai įdomūs. Šiandien keletą tokių ir noriu skaitytojams parodyti.
Keliai pasibaisėtinos būklės
Štai 1908 metų liepos 11-ąją Rusijos imperijos visuomeninis-politinis, ekonominis ir literatūrinis (pažymima, kad be išankstinės cenzūros) laikraštis „Russkoje slovo“ („Rusiškas žodis“) paskelbė žinią, kad birželio 27-ąją apiplėšta Taurogeno valsčiaus valdyba. Išlaužta kasa ir pavogta per 1000 visuomenės reikalams skirtų rublių. Tačiau kartu pabrėžiama, kad vienas nusikaltėlių su dalimi pinigų sulaikytas geležinkelio stotyje.
Įdomios informacijos pateikia 1848 metais išleista Rusijos imperijos karinė-statistinė apžvalga, ypač kai kalbama apie Kauno guberniją. Sužinome, kad Šešuvies upė teka per Raseinių miškus tarp Jurburgo (Jurbarko) ir Taurogeno ir įsilieja į Jūros upę žemiau pastarojo miesto. Tiltai, atsižvelgiant į sraunią tėkmę, esą įrengti nepatogiai – pašto kelyje iš Jurburgo į Taurogeną Šešuvis pavasarį juos nuneša ir sustabdo perkėlos darbą keletui parų. Tuo metu vasarą keletoje vietų tiltai visai nereikalingi, upę galima paprasčiausiai pervažiuoti per seklumas. Ataskaitoje pažymima, kad imperijos keliai apskritai pasibaisėtinos būklės.
Taurogene kairysis kalvotas Jūros upės krantas esą leidžia įrengti puikias gynybines pozicijas. Ištįsęs gamtos sukurtas bastionas, kurį plauna gilios ir gana sraunios Jūros upės vandenys, kariuomenei ginant žvyrkelį leidžia naudoti stiprią kryžminę artilerijos ugnį. Vingiuoto kranto viršuje išsimėtę nameliai ir daržai tinka įsitvirtinti pėstininkams. Didelis mūrinis muitinės pastatas su šaudymo angomis ir ambrazūromis (kalbama apie Tauragės pilį, – red.) gali tarnauti redutu prieš stiprų priešą. Visame netaisyklingai išsimėčiusių namų miestelyje patogu išdėstyti artileriją ir rezervus. Priešas, puldamas iš Tilžės, kad ir norėdamas, negalįs išvengti šio kelio. Vienintelis nepatogumas esąs tas, kad visi trys atsitraukimo keliai iš karto dingstą miške. Kelias už Taurogeno sudarąs savotišką nenutrūkstantį miško tarpeklį iki pat Neskučnaja (Pužų) stoties. Dešinysis kelias išeina už 16 varstų (apie 17 kilometrų) nuo Taurogeno, miške, o kairysis – Skaudvilės miestelyje už 24 varstų (apie 25 kilometrus) nuo Taurogeno.
Ir tuo pačiu apžvalga informuoja, kad 1848 metais, pavyzdžiui, Šimkaičiuose gyveno 929, Skirsnemunėje – 1187, Jurburge – 1424, Taurogene – 1488 žmonės.
Išradingasis rabinas
Apie Pirmojo pasaulinio karo įvykius Taurogene „Tauragės kurjeris“ jau rašė ir, manau, dar rašys, kadangi palaipsniui atsiskleidžia vis naujų nežinomų to laiko faktų. Šį kartą – viena įdomi istorija, susijusi su Taurogeno (Tavrigo) rabinu Agaronu.
Tamsią 1914 metų rudens naktį rusų kareiviai pastebėjo per vieno namo langus sklindančią šviesą. Įtarę, kad čia galįs gyventi šnipas, perduodantis priešui sutartinius signalus, nutarė patikrinti. „Šnipu“ pasirodė besąs vietos rabinas, kasdien iki išnaktų studijavęs storas knygas. Karo metu, suprantama, diskusijos būna trumpos. Kareiviai pareiškė rabinui, kad jį už pagalbą priešui sušaudys. Tačiau rabinas išliko visiškai ramus, tik pareiškė: „Aš aptikau labai sudėtingą RAMBAMo knygos ištrauką ir mėginu ją suvokti. Duokite keletą minučių ištraukai perskaityti, o po to darykite su manimi ką tik norite“.
Kad būtų aiškiau, reikia pasakyti, kad vienas garsiausių visų laikų įstatymų žinovų Moše bar Maimonas, sutrumpintai RAMBAM, gimė 4895 (1135) metais Ispanijos Kordobos mieste. Be knygų, tyrinėjusių Torą, ir filosofijos veikalų, RAMBAM arabų kalba parengė keliolika traktatų medicinos temomis, kurie vėliau buvo išversti į lotynų kalbą.
Kareiviai nutarė išpildyti paskutinį, nors labai neįprastą, prašymą. Pagaliau belaisvis vis tiek buvo jų rankose, bėgti neturi kur. Ir rabinas vėl palinko prie knygų… Staiga paaiškėjo, kad prie Tavrigo artėja vokiečių kariuomenė. Rusų kareiviai puolė bėgti, taip išgelbėdami išminčiaus rabino gyvybę.
Kaip šį epizodą įvertino jį aprašęs amžininkas, „elgesys pavojaus akimirką – vienas svarbiausių dvasinio žmogaus lygio rodiklių…“
Iš Taurogeno – į Zimbabvę
„Tauragės kurjeris“ taip pat jau ne kartą rašė apie emigrantus iš Taurogeno, vykusius ieškoti laimės už Atlanto. Tačiau mieste prie Jūros gimusiųjų kelionės nusidriekė ne vien į Ameriką, Angliją ar Kanadą. Šis nedidelis istorinis intarpas – apie tolimąją egzotiškąją Afriką, perpintas vienos emigrantų šeimos atstovės Esme (Ester) Newfield (Schattill) prisiminimais.
1876 metų vasario 14-ąją Lietuvoje, Rietave, netoli Plungės, gimęs Jozefas Šatilas atvyko į Zimbabvę 1897 metų pabaigoje (jo tėvas Mordechajus gimė 1852 metais Plinnyen (Plungės) mieste). Pirmiausia vyriškis atsirado PAR, Keiptaune, po to traukiniu atvažiavo iki Mafikengir, pagaliau apsistojo antrajame pagal dydį Zimbabvės mieste Bulavajuje. Kaip dauguma to meto atvykusių emigrantų, jis vertėsi prekyba tarp aborigenų.
1906 metais į Zimbabvę, Solsberį, atkeliavo taurogeniškė Dina Mazinter. Jos tiksli gimimo data neaiški, šeimos genealoginiame medyje užfiksuota, kad tai galėjo atsitikti ne anksčiau nei 1850-aisiais.

Išeivė iš Taurogeno Dina Masinter (Schattil) su dukra Esme. Tinklalapio zjc.org.il nuotrauka
Čia būtina stabtelti ir paaiškinti miesto pavadinimo istoriją, nes daugeliui mūsų Solsberis asocijuojasi su Pietų Anglijos miestu, kuriame jau mūsų dienomis buvo apnuodyti dvigubas agentas Sergejus Skripalis ir jo dukra. Tuo metu Solsberis, į kurį iš Tavrigo (Taurogeno) atvyko Dina Mazinter, buvo įkurtas 1890 metų rugsėjo 12-ąją ir pavadintas to meto Jungtinės Karalystės ministro pirmininko Solsberio vardu. Ir tik 1982 metais, prieš antrąsias Zimbabvės nepriklausomybės metines, šalies sostinės pavadinimas pakeistas į Hararę.
Dina išsilaipino antrajame pagal dydį Mozambiko mieste Beiroje. Tuo laiku ten dar nebuvo prieplaukos ir keleivius iš laivų į krantą plukdydavo laiveliais. Dina rengėsi apsistoti pas jau anksčiau atvykusią ir netoli nuo Kopjė miesto gyvenusią seserį Rei Aizekson. Tačiau likimas pasisuko kitaip. Solsberyje moteris sutiko jau minėtąjį Jozefą Šatilą ir 1907 metų rugsėjį pora susituokė.
Kaip po daugelio metų prisiminė viena iš penkių šios išeivių šeimos vaikų Esme (Esther) Newfield (Schattil), pirmieji Šatilų namai buvo netoli Gžambo šachtos. Iki 1929 metų jie gyveno Rodezijos (britų kolonijinis pavadinimas, skirtas įvardyti teritorijai Afrikoje, apimančiai dabartinę Zambiją ir Zimbabvę) Que Que rajone.
Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Kuku (taip transkribuojamas Que Que pavadinimas) nebuvo sinagogos ir apeigos vykdavo miesto salėje. J.Šatilas išbandė daug profesijų, buvo sandėlininku, mėsininku ir duonos kepėju, keliavo po apylinkes supirkinėdamas galvijus. Dukters prisiminimu, jautiena tuo laiku kainavo apie 3 svarus (šiandienos kaina apie 2,5 euro) už kilogramą, o suaugęs jautis – apie 2100 svarų (apie 1600 šiandieninių eurų). Tauragiškė žmona Dina rūpinosi namais.
Keliai kaimų vietovėse iki 1937 metų buvo baisūs, išmalti. Esme Newfield po daugelio metų prisiminė, kaip jos tėvas pats įrenginėjo nors kiek padoresnį kelią nuo Žydrosios šachtos iki Gotiškosios šachtos Lower Gwelo gyvenvietės Midlands provincijoje.
Du kartus per savaitę, trečiadieniais ir šeštadieniais, Que Que miestelyje buvo rodomi kino filmai, tačiau 1930 metais kino teatras sudegė.
J.Šatilas turėjo didelę silpnybę, kuria užkrėtė visus namiškius – ieškoti deimantų. Apsiginklavusi plaktukais, maišais renkamiems pavyzdžiams, šeima sekmadienių rytais klaidžiodavo po miestelio apylinkes, krūmynus. Tai buvo gana drąsu, kadangi tose vietose gyveno nemažai laukinių gyvūnų. Esme Newfield prisiminė, kad jiems beveik niekada nepasitaikydavo jų sutikti, išskyrus vieną atvejį, kai kelią pastojo liūtų šeimyna. Afrikietis palydovas išsigandęs vos neprarado sąmonės, tačiau J.Šatilas, šiandienos žodžiais, buvo aktyvus „žaliasis“, saugojęs laukinę gamtą ir fauną, ir gyvūnų nešaudydavo. Viskas baigėsi sėkmingai, liūtai pasitraukė.
Nepratusiems prie Afrikos žemyno klimato keistenybių emigrantams iš Lietuvos daug rūpesčių kėlė liūčių sezonai. Skersai žvyrkelių tokiu atveju buvo klojami rąstai ir medžių šakos, kad automobiliai galėtų važiuoti, nes kitaip jie būtų tiesiog prasmegę purve.
Dauguma namų buvo mediniai, pastatyti ant polių. Viduje sienas apkaldavo medžiu, o iš lauko – gofruota skarda. Šaldytuvų nebuvo, todėl visas šaltis ateidavo iš rūsių po grindimis. Poliai taip pat leido stebėti, ar po namu yra baltųjų skruzdėlių. Lauko tualetai stovėdavo atokiau nuo gyvenamųjų namų ir ėjimas į ten šviečiant fakelui dažnai tapdavo tikru košmaru su pakeliui sutinkamomis gyvatėmis ir didžiuliais šikšnosparniais. Kartais galėdavai išgirsti ir leopardo urzgesį arba šakalo lojimą.
Mėgstama sekmadienio laisvalaikio leidimo forma laikytos iškylos į užmiestį, vadinamieji piknikai. Esme Newfield vėliau stebėjosi: „Keista, kad mes tada niekuo neužsikrėtėme, nes upių vanduo buvo labai nešvarus. Bet, matyt, užterštumas dar nebuvo toks masiškas“.
Tačiau bene didžiausia miesto gyventojų sekmadienio pramoga buvo susirinkti geležinkelio stotyje ir pasitikti traukinį Bulavajus–Solsberis. Čia jie sužinodavo visas naujienas, pasimatydavo su artimesniais ar tolimesniais pažįstamais.
Plungiškis Jozefas ir iš šiandieninės Tauragės atvykusi Dina Šatilai palaidoti Bulavajaus kapinėse.
Taurogeno fotografai
Keletas žodžių apie senojo Taurogeno fotografus. Daugelis jau yra skaitę, o kai kurie vyresni skaitytojai dar ir tikriausiai prisimena tarpukariu dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje, tolėliau nuo šaligatvio, ant kalvelės, veikusią S.Zolino ateljė, E.Konienės ateljė. Garsėjo B.Albrechtas, S.Butkus, B.Goferis, P.Kairys, H.Grinbergas, J.Meškerys. Labiau vystytis šiam verslui trukdė labai brangūs to meto fotoaparatai, juostelės, chemikalai.
Bet dar iki šių fotografų buvo ir kitų, dirbusių gerokai anksčiau. Štai, pavyzdžiui, 1882–1883 metais Taurogene ryškų pėdsaką paliko vienas garsiausių carinės Rusijos fotografų Jankelis Girša Arnsonas. Profesijos paslapčių jis mokėsi Kenigsberge, nuo 1879-ųjų ketverius metus darbavosi Jurburge (Jurbarke), tuo pačiu metu vienerius metus reguliariai lankydamasis ir Taurogene. 1884-ųjų spalio mėnesį jis gavo Kauno gubernatoriaus leidimą Nr.8996 dirbti Šiauliuose, perėmęs estafetę iš Giršos Chabaso, kuris nuo 1874 metų buvo vienintelis Šiaulių fotografas. J.Arnsonas šiame mieste savo ateljė įkūrė Didžiosios kalėjimo (dab. Vilniaus) ir Soboro (dab. Tilžės) gatvių kampe, pastate, kuriame jau daug metų įsikūręs Fotografijos muziejus. Šiauliuose fotografas dirbo iki 1914 metų. Jo ateljė fotografavosi beveik visa miesto aukštuomenė. Fotografijoms paklijuoti naudojo net šešių autorinių pasportėlių variantus, kuriuos spausdinosi Sankt Peterburgo I.Skamoni litografinėje spaustuvėje.
Taurogene gimė fotografas Leonas Balkas. Kartu su tūkstančiais iš Lietuvos emigravusių žydų jis išvyko laimės ieškoti ir apytikriai apie 1903-uosius įsikūrė Pietryčių Anglijos Eastbourn mieste. Adresų knygoje L.Balkas nurodytas kaip Langney Road 114 gyvenantis fotografas. 1905 metais gretimame name, į kurį tauragiškis persikėlė gyventi, jau veikė Leono Balk fotografijos studija. Panašiu laiku Leonas apsijungė su penkeriais metais jaunesniu fotografu, anksčiau dirbusiu Hampšyre, Otto Brown. Apie 1906-uosius Otto Brown iš Bexhillo išsikėlė ir įkūrė savo studiją Worthingne 2 Chapel Road. Leonas Balk prisijungė Bexhill studijos patalpas ir sėkmingai vertėsi fotografija bent jau iki 1915 metų. Gaila, čia informacija apie kraštietį nutrūksta ir ką jis toliau veikė, nustatyti neįmanoma.
Mistika biografijoje
O šis pasakojimas – apie kilmingą visoje carinėje Rusijoje dinastiją ir jos mistinį atstovą Taurogene.
1824 metais Baltarusijoje, Mistislavske, gimė Fiodoras Tverbusas-Tviordyj, 1865 metais įšventintas diakonu. Jo šeimoje augo penki vaikai. Vieno, gimusio 1857-aisiais, vardas buvo Michailas. Jis baigė Peterburgo universitetą kandidato laipsniu. Pagal 1840 metais priimtas taisykles tokį laipsnį gaudavo studentai, kurių visų ketverių metų studijų vertinimo vidurkis buvo penketas.

Konstantinas Tverbus-Tviordyj. Tinklalapio ru.openlist.wiki nuotrauka
Po universiteto Michailas paskirtas į Sankt Peterburgo apygardos teismą, o po trejų metų tapo Tituluotu patarėju. Prasidėjusi sėkminga vyriškio karjera staiga stabtelėjo, ketverius metus padirbėjęs šiame teisme, dėl nesutarimų su vadovybe jis buvo išsiųstas „savarankiškai dirbti“ į Stavropolio apygardos teismą, tiksliau, į tolimo užkampio miestelio teismą. Gyvenimo sąlygos neatitiko elementarių reikalavimų. Todėl M.Tviordyj žmona su dviem dukromis išvyko pas tėvus į Baltarusiją.
Michailas pradėjo rašyti laiškus Teisingumo ministerijos kanceliarijai, prašydamas pervesti į padoresnę vietą: „Atsidūriau pačiame toliausiame gubernijos užkampyje. Be to, kad gyvenimo sąlygos baisios, šiame krašte juntamas didelis vandens stygius, o tai susiję su sanitarija, kurios elementarių reikalavimų čia visai nesilaikoma“. Apygardos teismo prokuroras paliudijo šių teiginių teisingumą.
Kreipimasis sulaukė atgarsio, bet ne tokio, kokio tikėtasi. M.Tviordyj buvo perkeliamas iš vienos vietos į kitą, bet tai buvo Stavropolio ir Jekaterinodaro (Krasnodaro) kraštai, tik ne Baltarusija, kur gyveno Michailo šeima. Tiesa, jis sulaukė paaukštinimo, tapo Valstybės patarėju, bet vėlgi dirbo darbus su labai kukliais atlyginimais. Visa tai turėjo įtakos vyriškio sveikatai. Jis vėl ėmė belstis į aukščiausias teisines institucijas, tikėdamasis gauti solidžias pareigas Stavropolyje, kad galėtų gyventi su šeima.
Štai čia kai kas gali paklausti straipsnio autoriaus – o ką bendra su Taurage turi ši tegu ir labai garsi giminė? Kodėl jai skiriama tiek daug vietos? Iš karto sakau – turi.
1893 metais Michailo Tverbuso šeimoje gimė sūnus Aleksandras, o 1895-aisiais – antrasis sūnus Konstantinas. Ir tai įdomiausia šio rašinio vieta. Konstantino biografijoje įrašyta, kad į pasaulį jis atėjo Kauno gubernijos Raseinių apskrities Taurogeno miestelyje. O baigė gyvenimą, kaip ir tūkstančiai trečiojo–ketvirtojo dešimtmečių Sovietų sąjungos žmonių, sušaudymu. Už tariamą mėginimą sukurti kontrrevoliucinę-teroristinę organizaciją 1929 metų spalio 1-ąją buvo suimtas, 1930 metų kovo 13-ąją paskelbtas nuosprendis, kuris po 4 dienų įvykdytas. Konstantinas palaidotas garbingose Maskvos Vagankovo kapinėse. 1957 metų rugpjūčio 29-ąją reabilituotas.
O puikus tardytojas Konstantino tėvas ir toliau buvo mėtomas po tolimiausius kraštus, dirbo Kutaisyje, Baku, tik ne Baltarusijoje. Kaip pasityčiojimas jam įteikti šventos Onos III laipsnio ir švento Stanislovo II laipsnio ordinai. Tačiau aukštesnio laipsnio vyras negavo. Žmona su vaikais irgi atvyko į Užkaukazę, tačiau neilgai trukus persikėlė į Sankt Peteburgą. Gyveno ne iš vyro algos, bet iš savo ūkio pajamų. Michailo žmona laikė žirgyną ir, išeidamas į Pirmojo pasaulinio karo frontą, Michailas išsivedė žirgą, kuris vėliau išgelbėjo jam gyvybę. Taip ir nesulaukęs valdžios malonės, Michailas Tviordyj sunkiai susirgo ir, būdamas 55-erių, mirė.

J. Arnsono nuotraukos vizitinės kortelės pavyzdys. Tinklalapio rusalbom.ru iliustracija
Taigi, kaip matyti, nesama jokių kablelių ar užuominų, leidžiančių nustatyti, kas atvedė tegu trumpam šį teismo tardytoją į Taurogeną. Visą gyvenimą jis sukinėjosi toli nuo Lietuvos. Konstantino Tverbus-Tviordyj sušaudymo byloje apie tai irgi jokių pastebėjimų. Parašyta tik, kad turėjo aukštąjį išsimokslinimą, bet kur mokėsi, neaišku. Pirmojo pasaulinio karo metais Konstantinas tarnavo mičmanu laivyne ir buvo vienintelis karininkas, kurį revoliucingai nusiteikę jūreiviai labai gerbė ir paliko gyvą. Kai Maskvoje buvo nutarta organizuoti prekybos laivyną, Konstantiną pakvietė dirbti Prekybos Liaudies Komisariato Transporto valdybos vyresniuoju inspektoriumi. Sušaudymo byloje nesama ir jokių duomenų apie šeimą, parašyta, kad nevedęs. 1930 metų Maskvos telefonų knygoje, kuri buvo rengiama iki K.Tverbuso-Tviordyj sulaikymo, yra vyriškio namų adresas – pačiame Maskvos centre, bendrabutyje, du kambariai. Kažin ar vienam žmogui tuo metu būtų buvę suteikti du kambariai. Jeigu turėjo šeimą, greičiausiai spėjo išsiųsti ją iš Maskvos, taip apsaugodamas nuo lagerių baisumų. Gali būti, kad žmona apskritai pakeitė pavardę ir vaikų tėvavardžius, ir vaikai nieko apie savo kilmę nežino.
Tačiau mums vis dėlto daug svarbiau, kokie keliai ir kada atvedė teismo tardytoją Michailą Tverbus-Tviordyj prie Jūros upės. Juk negalėjo kruopštūs carinės Rusijos tarnautojai nei iš šio, nei iš to žmogaus biografijoje nurodyti tokią gimimo vietą – Taurogenas…