Dvi knygos ir senasis Tavrigas

Dalintis:

Nežinau ar dar galima kuo nors nustebinti „Tauragės kurjerio“ skaitytojus, besidominčius senosios, tolimosios Tauragės istorija. Per keliolika metų pavyko rasti daug unikalių asmenybių, faktų. Tačiau kiekviena diena, kiekviena savaitė vis pamėtėja naujų atradimų, kuriais noriu pasidalyti.         

Kilęs iš Pasvalio rajono

Neseniai aptikau garsaus žydų žurnalisto, pedagogo, poeto Benjamino Jakobo Bialostocki į anglų kalbą išverstą knygą „Nuo Pumpėnų iki Kauno“. Pasvalio rajone, Pumpėnuose, 1893 metų birželio 15-ąją gimęs autorius 1911 metais per Berlyną emigravo į JAV. Aktyviai dalyvavo kuriant pirmąsias žydų mokyklas šioje šalyje ir kultūrinėse organizacijose, dėstytojavo. Įvairiuose idiš kalba leidžiamuose periodiniuose leidiniuose spausdino eilėraščius ir esė, redagavo pirmąjį Amerikos žydų vaikų žurnalą „Vaikų pasaulis“.

Mano paminėtoje knygoje B.J.Bialostockis įspūdingai aprašo vietoves, kuriose jam teko gyventi:

„Kiekviename miestelyje mačiau kažką nauja.

Žinoma, Pumpėnai skendo neišsenkančiame purve. Atskiromis dienomis, ypač sukkoto (šventė prasideda tišrėjaus 15-ąją ir tęsiasi savaitę. Tuo metu būtina gyventi ar bent jau valgyti ir praleisti kuo daugiau laiko sukoje – palapinėje. Ją galima statyti iš bet kokios medžiagos, svarbu, kad stogas nebūtų aklinas – turi matytis dangus, – todėl neretai suka dengiama šakomis, – red.), einant nuo Pušaloto gatvės pro kapines link sinagogos, žmogus rizikavo giliai įklimpti. Panašius vaizdus vėliau mačiau ir kituose miesteliuose.

Didysis turgus buvo panašus į delną su pirštais, rodančiais į skirtingas puses. Vienas pirštas – kelias – vedė į Pušalotą, kur gyveno vos keletas žydų šeimų. Antrasis rodė Pasvalio, kuris mums, pumpėniškiams, buvo kažkas aukšta, aristokratiška, pusėn. Trečiuoju keliu galėjai nuvykti į Vabalninką. Girdėjau vaikus kalbant, kad šiame kelyje tykodavo plėšikai, žudikai, todėl daug kas vengė čia eiti ir važiuoti. Na, ir ketvirtasis, plačiausias, kelias atverdavo mums Panevėžį. Ši rajono sostinė buvo pumpėniškiams lyg svajonė, stebuklingas nepasiekiamas megapolis…

Keturi keliai – keturi pirštai. Bet kurgi penktasis? Penktuoju pirštu laikėme tiesų kelią, tokį pat, kaip didysis žmogaus rankos pirštas, ėjusį nuo turgaus į sinagogą. Aš važiavau visais šiais keliais, bet mėgstamiausiu laikiau tą, kuris vedė į sinagogą.

Pasvaliui, kaip ir Pumpėnams, purvo užteko, nors prekyba, žinoma, buvo aktyvesnė nei Pumpėnuose ir daugiau turtingų žmonių. Čia veikė didelis turgus, o iš kitos pusės, greta didelės kalvės – čigonų turgus.

Degė žaizdras, į šonus lakstė kibirkštys, aidėjo kūjo garsai ir prieš mane visą laiką šmėžavo čigonų, arklių prekeivių, veidai. Vis dar girdžiu botagų pliauškėjimą, atsimenu muštynes tame čigonų turguje“.

Daug vietos knygoje B.J.Bialostockis skiria to meto Panevėžio, Kėdainių, Jonavos, Širvintų, Kauno gyvenimui aprašyti.

Tavrigas – jaunystės miestas

Ir pagaliau – Tavrigas (Tauragė), kuriame autorius nuo 1907 iki 1914 metų kasmet buvodavo po keletą mėnesių ir kokį jį matė tada, prieš šimtą metų.

B.J.Bialostockio žodžiais, Tavrige vykęs audringas žydų gyvenimas. Tuo laiku ten gyveno plačiai religijos pasaulyje žinomas rabinas, puikus dajanas (religinis teisėjas), buvo daug garbių viduriniosios klasės atstovų, pasiturinčių prekybininkų, pirklių, keliavusių po du ar tris kartus per savaitę į Prūsiją. Kai kurie Prūsijoje būdavo visą savaitę, sugrįždami tik Šabui (šeštadienį). Taip pirmyn atgal keliauti žydai galėjo todėl, kad miestas buvo netoli Prūsijos sienos. Kaip rašo autorius, jeigu kas nors lankėsi Tavrige, visada jautė, kad tai tikrai pasienio miestas, kad stovi jis žemės juostoje, skiriančioje dvi tautas ir kad kitoje pusėje į tolį vedė kur kas platesnis kelias…

Benjaminas Jakobas Bialostockis:

„Sako, kad kai mano tėvas, prieš išvykdamas į Gardiną, keletą metų ten buvo miesto pamokslininku, Tavrige buvo spalvinga žydų bendruomenė, tačiau aš labiau gretinausi prie prabudusio jaunimo, o ne prie sinagogos.

Naujos mintys, nauji jausmai ir naujos viltys apėmė jaunus žydus. Mes atsiskyrėm nuo sinagogos, galbūt per greitai, bet taip jau atsitiko tuo sparčiu naujovių, azarto laiku, kai vaikai sukyla prieš tėvus…“

Iš knygos sužinome, kad Tavrigo viduryje, prie sodo tvoros, buvusi pasivaikščiojimo zona, kur jauni žmonės pramogavo, skyrė pasimatymus ir šiaip bendravo. Taip pat mieste jau veikė keletas partijų: Bundas, marksistų-sionistų žydų darbininkų judėjimas „Poale Zion“, sionistai-socialistai, taip pat žydų socialistinė darbo partija.

Vis dėlto visuomenėje sklandė naujosios žydų literatūros dvasia. Beveik visi nešiojosi su savimi Moicherio Sforimo Mendelio (tikroji pavardė Šolom Jakovas Broide, o pagal pasą – Solomonas Abramovičius) romaną „Fiške der Krumer“ („Raišasis Fiške“), visi žavėjosi žaižaruojančiu Šolom-Aleichemo humoru.

Tavrige buvo sukurtas žydų draugovininkų būrys, savotiškas kovos būrys tvarkai mieste palaikyti, saugoti nuo užpuolikų, reakcionierių, pogromininkų.

Ir kartą šiaip jau ramiame mieste atsitiko viena nelaukta istorija:

„Palaipsniui pagrindinė teritorija pasivaikščiojimams persikėlė į takelį aplink cerkvę, vingiavusį kalvota vietove. Eidami šiuo takeliu, matydavome toliau nusidriekusius laukus ir miškelius. Tuo pačiu šiame maršrute buvo tiek romantikos…

Netikėtai mieste atsirado jaunas atletiškas ne žydų tautybės vyriškis su keletu bendrininkų. Jie pradėjo puldinėti vietos žydų merginas. Vyrukas miesto žmonių sąmonėje pamažu tapo mistišku vaiduokliu, šėtonu, kėlusiu nemažai baimės visiems. Plito įvairiausios būtos ir nebūtos istorijos, kol galų gale pasklido kalbos apie vyro išžagintą žydę merginą.

Draugovių nariai slapta tarėsi, ką daryti.

Tam laukiniam ne žydui tekdavo keletą kartų per savaitę vykti į Šiaulius. Mes pradėjome jį sekti.

Pagaliau kažkas rado jį pakartą ant medžio šakos netoli Tavrigo.

Kas atsitiko? Kaip? Niekas nežinojo. Bet žydų merginos pagaliau galėjo atsipūsti, baimės nebeliko.

Tavrigas! Paskutinysis mano jaunystės miestas. Nuo 1908 iki 1911 metų daugiausia gyvenau Kaune ir tik kartkartėmis atvykdavau su tėvais į Tavrigą.

Kol pagaliau Tavrigas atvedė mane iki sienos ir aš išvažiavau į Ameriką.

Tavrige gyveno daug žydų, kurie buvo labai artimai susiję su pasieniu. Ar dar kas nors, be jų, užsiiminėjo šiuo kontrabandos verslu, negaliu pasakyti. Žinau tik, kad jų buvo nemažai, padėjusių šauktiniams išvengti tarnybos kariuomenėje, pervesti juos į Prūsiją. Šie žmonės palaikė ryšius su vietos gyventojais, kurių gyvenamieji namai ir tvartai stovėjo už miško, visai greta sienos. Tvartus prisiminiau ne šiaip sau. Tie, kurie eidavo per sieną nelegaliai, turėjo dieną ar dvi leisti tarp stambiųjų raguočių, kiaulių…

Žydas mažu vežimaičiu ir senu arkliu rytui auštant išvežė mane iš Tavrigo. Baigėsi romantika. Kalnų kelio daugiau nėra. Tėvų daugiau nebėra.

Mažas vežimėlis pristatė mane iki miško ir sustojo. Po to netikėtai atsirado vietos žmogelis su dar mažesniais ratais. Persikėliau ten. Kiek pavažiavus, tasai žmogelis paprašė išlipti ir nuvedė į nedidelį namą. Naktį užrakino arklidėje. Ketvirtą valandą ryto kartu su šešiais mažais žydų vaikais nuvedė per mišką, per klampų sniegą, per balas, kol pagaliau išgirdau išsvajotąjį žodį –  perėjom!

Kitoje sienos pusėje pasitiko kitas žmogus, galvoju, jog tai buvo vokietis, kuris palydėjo iki mažyčio namo. Vėl laukėm, po to vėl važiavom. Daugelis mūsų buvome apimti baimės iki pat minutės, kai atsiradom Eliso saloje (sala Niujorko Aukštupio įlankoje, į šiaurę nuo Laisvės salos – red.).

Nuo Pumpėnų iki Kauno! Toks ilgas kelias. Iš miestelio į miestelį jauni žydai vyko su didelėmis viltimis, svajonėmis, laukimais…“

Tavrigas minimas ir dar vienoje knygoje

Ir dar vienas intriguojantis leidinys, kuriame labai netikėtai pažvelgiama į Tauragės istoriją.  Apie tai, kad Lietuvos, tuo pačiu Tavrigo, žydai, ieškodami geresnio gyvenimo, nukeliavo į toliausius pasaulio kampelius, daug rašyta. Tačiau štai Jack Chernin knygoje „Iš Joburgo į Londoną“ („Johburg to London“) atsiskleidžia visai netikėti, iki šiol tikrai negirdėti dalykai.

Minimoji knyga – tai autoriaus prisiminimai apie vaikystę Johanesburgo priemiesčiuose praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Šiuose rajonuose daugiausia buvo įsikūrę imigrantai žydai iš Rytų Europos. Visai greta, vos už keleto kvartalų, gyveno nemažai baltųjų afrikiečių, tarp kurių buvo olandų, prancūzų, vokiečių kolonistų palikuonių, prijaučiančių naciams. Todėl rajone gyvavo savotiškas rasistinis trikampis tarp šių afrikiečių, vietos juodaodžių ir atvykėlių žydų. Vėlesnieji J.Chernin metai po mokyklos baigimo iki išvykimo į Londoną prabėgo Rytų Transvalio (Pietų Afrikos) fermose.

Kadangi knyga gana stora, joje plačiai aprašoma veikėjų buitis, kasdieniški bendravimo dalykai, biografijos, „Tauragės kurjerio“ skaitytojams pateiksiu tik tas ištraukas, kuriose minimas Tavrigo vardas. Manau, kad tai ne vieną suintriguos ir privers susimąstyti – o iš kur apskritai ten, už tūkstančių kilometrų, atsirado miesto prie Jūros upės pavadinimas…

„… Virš vartų ant metalinės arkos matėsi sodybos pavadinimas „Tavrig“.

Tapo akivaizdu, kad poilsio dienomis Tavrigas buvo atviras elitui ar išrinktųjų ratui. Man kilo noras prisijungti prie grupės. Turėjau vos 18, kai tuo metu dauguma dalyvaujančiųjų, be dviejų merginų, buvo sulaukę jau ar ne 25-erių.

Tais pirmaisiais mėnesiais Tavrige faktas, kad užsisakiau bilietą į Angliją, mane pakėlė tarsi ant sparnų. Dirbdamas iš visų jėgų, stengiausi prižiūrėti sodybą, bet niekada nejaučiau, kad įvedžiau kokią nors kontrolę. Tolesnėje perspektyvoje buvau numatęs grybų verslą. Norėdamas pasirinkti šiaudų ir arklių mėšlo, aplankiau visas vietos jojimo mokyklas, bet pamačiau, kad iki manęs čia jau apsilankė kiti. Tai ir tapo pagrindine priežastimi, kad taip niekada grybų ir neauginau.

Taip pat pamačiau, kad darau tą patį, ką ir Minaar, kuris nuolatos vaikščiojo po parduotuves, ieškodamas įvairių kasdienių prekių.

Tris kartus per savaitę pas misis Bornštein ateidavo vietos fizioterapeutas atlikti rytinio masažo. Ji visada pasitikdavo jį agresyviai nusiteikusi ir labai išsiblaškiusi. Nuolatos priekaištaudavo man, kad nepadarau to ar ano. Geriant rytinę kavą, dažnai bardavo, kad be jos leidimo eidavau į jaunimo pasilinksminimus. Tačiau bėgo laikas ir aš vis labiau tvirtėjau.

Maždaug kas pusantro mėnesio šeima išvažiuodavo trumpų atostogų arba į savo didžiąją sodybą buvusioje Rodezijoje (dabar Zimbabvė). Kai misis Bornštein išvykdavo, galėdavau atsipalaiduoti ir pasimėgauti savo darbu bei pramogomis.

Tavrigas buvo įsikūręs Johanesburgo pakraštyje, todėl galėjau atkurti pažintis su senais draugais, konkrečiai Saimonu ir Lorna, mergina, su kuria susipažinau kartodamas matematiką.

Per ją susitikau Roną, kurios tėvas valdė vieną stambiausių Pietų Afrikos moteriškų apatinių drabužių fabriką. Pakviečiau Roną sekmadienį pasivažinėti su manimi sportiniu automobiliu.  Važiavom nuleistu stogu automagistrale į šiaurę nuo Johanesburgo, kai netikėtai automobilis sugedo. Įkišęs galvą į variklį ieškojau gedimo priežasties, girdėjau pašaipų pravažiuojančių žmonių juoką. Rona vertė mane jaustis dar kvailiau, nes jungėsi prie visų tų pašaipų. Man pavyko vėl užvesti automobilį ir nuvažiuoti atgal į Tavrigą. Čia nieko nebuvo, visi išvyko pailsėti. Turėjau raktus nuo visų automobilių, todėl po pietų tęsiau savo kelionę į Volslį.

Susitariau, kad dirbsiu Tavrige iki išvykimo dienos. Taip pamažu įrengiau daržovių lysves, sutvarkiau gėlių klombas, išgenėjau sodo medžius ir pastačiau keletą naujų tvorų.

Piterio tą dieną daugiau nemačiau ir visą likusį iki mano išvykimo iš Tavrigo laiką mums pavykdavo išvengti artimesnių susitikimų. Kažkas pasistengdavo, kad niekada neliktume namuose dviese.

Tačiau atsitiko taip, kad mašina, su kuria aš dirbau, sugedo. Po keleto įnirtingų telefono skambučių vis dėlto grįžau į Tavrigą.

Saugiai palikęs traukinio kupe bagažą, vėl išlipau į peroną. Čia jau buvo viena mano sesuo su vyru, Isakas Bornšteinas su mergina ir keletas nuolatinių Tavrigo svečių“.

Daugiau: istorinės knygos

Dalintis:

About Author

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą