Eičių mokykla šimtmečio vingiuose

Eičių mokykla gali didžiuotis sulaukusi 100 metų. Keitėsi valdžios, tvarkos, tačiau tarp gūdžių miškų įsikūrusios mokyklėlės šviesa neužgeso.
Eičių mokyklos įsteigimo metai įvairiuose informaciniuose leidiniuose, internetinėje enciklopedijoje nurodomi netiksliai. Susipažinus su  Kauno gubernijos statistikos komiteto išleistais kasmetiniais informaciniais leidiniais (Pamiatnaja knižka Kovenskoi gubernii) paaiškėja, kad Eičiuose vienklasė valsčiaus mokykla pradėjo veikti 1913 metais, o jos pirmasis mokytojas buvo rusas N.Šigorinas, tikybos mokytojas – vikaras S.Tamulevičius, kuris tikybos mokė ir Sakalinės (įsteigta 1902 m.) bei Gaurės (įsteigta 1912 m.) pradžios mokyklose.Netoli Eičių buvo nedidukas Beržynės kaimas, o šalia jo – tarpvalstybinė siena bei pasienio postas, gyventojų kordonu vadinamas. Senieji vietos gyventojai iš tėvų pasakojimų dar prisimindavo, jog Eičiuose, prie Tauragės–Jurbarko kelio, stovėjo du caro armijos pasienio sargybos kareivių pastatai, kurių viename buvo arklidės, o kitame gyveno kareiviai. Kai arklides suniokojo gaisras, buvo pastatytas dviejų aukštų namas už Beržynės kaimo, netoli pasienio posto. Eičiuose caro kareivių pastatas liko tuščias. Jame ir buvo įsteigta mokykla. Pastatas buvo didelis, kambarių daug, tad mokytojai jame ir apsigyvendavo. Po 1905 metų įvykių buvo panaikintas potvarkis, draudęs mokiniams mokyklose kalbėtis gimtąja kalba, o nuo 1906 m. leista dėstyti lietuvių kalbą visose pradinėse mokyklose, vartoti ją pirmaisiais mokslo metais mokant aritmetikos, tačiau realybėje mokyklose vis dar mokytojavo rusų tautybės žmonės, nemokantys lietuvių kalbos.Pirmasis pasaulinis karas nutraukė mokyklų darbą, daug mokytojų pasitraukė į Rusiją. Nutrūko darbas ir Eičiuose, mokykla vėl pradėjo veikti 1919 metų rudenį pagal naują keturių skyrių pradžios mokyklos programą. D.Eičaitė-Dapkienė atmena savo tėvą (Izidorių  Eičą, gim. 1915 m.) pasakojus, jog trečiojo dešimtmečio pabaigoje Eičių mokykloje buvo daug mokinių, dirbo du mokytojai (vyras ir žmona) Riaubickiai, po jų dirbo jauna mokytoja Kaunaitė, kilusi iš Šakių rajono, vėliau emigravusi į Ameriką.Trečiajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo bandyta įvesti privalomą pradinį mokymą, tik to padaryti dar ilgai nepavyko. Ne visi vaikai ir Eičių krašte lankė mokyklą. 1933–1940 m. Eičiuose mokėsi apie 30 mokinių. Antrasis pasaulinis karas darbą mokykloje vėl nutraukė. Jam pasibaigus į mokyklą dirbti atėjo Zofija Lenktaitienė (Bartušytė), kilusi iš gretimo Paįkojų kaimo.Dirbti Eičių mokykloje pokario metais buvo nelengva. Tamsiuose, pelkėtuose miškuose glaudėsi partizanų būriai, tarp jų nemažai buvo ir vietinių gyventojų, todėl dažni svečiai tame krašte buvo emgebistai. Apie to meto gyvenimą Eičiuose pasakoja Aldona Butvydaitė-Drukteinienė, septyniolikmetė mergina, kuri su mama Marija Butvydiene (g. 1904 m.) ir penkeriais metais jaunesne sesute Salomėja besibaigiant 1946–47 mokslo metams Eičių pradinę palikus jaunam mokytojui atsikėlė į Eičius.A.Drukteinienė prisimena: „Apsigyvenome toje pačioje mokykloje, raktų nebuvo, užsiremdavome nakčiai duris su lentom. Labai neramus metas buvo, bijodavom labai, nes naktimis reikėdavo įsileisti ir stribus, ir partizanus, o visi sakydavo „savi“. Jaunimas ypač neužsibūdavo, bijodavo čia gyventi. Prieš mamą čia dirbo Vaivada – jaunas rusvaplaukis vyrukas, Ryžiuku vadintas. Prieš jį dirbo jauna mergina. Dieną ir naktį ją persekiojo, tai ji pėsčia į Tauragę atėjo. Mokyklos reikalais pasitarti ar kokių priemonių mokyklai parsinešti reikėdavo vykti į Gaurę, buvo toks kaip švietimo skyriaus padalinys. Gaurėje vis bardavo mamą, kad nėra pionierių, vis sakydavo, kad su „banditais“ draugauja. Mama dirbo su visomis keturiomis klasėmis. Mokinių buvo daug, tačiau labai blogai lankė“.A.Drukteinienė prisimena, jog tuo metu mokyklos sargu dirbo kitoje kelio pusėje gyvenęs J.Stumbra. Jis ir krosnis kūrendavo (buvo gražūs baltų koklių pečiai). Taip praėjo vasara ir prasidėjo 1947–48 mokslo metai. „Kaustė baimė, nežinomybė. Bet ir linksmybių būdavo. Mokykloje vykdavo šokių vakarėliai. Susirinkdavo Eičių, Paįkojų jaunimas. Grodavo kas nors iš tų pačių ūkininkų, kas armonika, kas bandonija. Sueidavo daug. Baisu būdavo, kad stribai neateitų, nes tuose šokiuose ir partizanai dalyvaudavo. Vyrai ilgus plaukus mėgdavo susmeigti aliuminėmis moteriškomis lenktomis šukomis, mūvėdavo daugiausia namie austas languotas kelnes, languotas liemenes, apavas – medinės klumpės. Mėgdavo jomis šokdami trenkti stipriai į grindis,“ – pasakoja Aldona. O naktys buvo pilnos baimės ir drebulio. Ypač žiemą. „Suvirsta vyrai į trobą su šiaudais, pamiega ir išeina. Arba girdim kieme žingsnius, bet bijom pažiūrėti. Girdėdavom ir ant aukšto vaikštant, bet niekada nežinojom, kurie. Išeini rytą į kiemą – pilna kareiviškų batų pėdsakų ant sniego. Atvažiavo kartą stribai ir nuvežė mamą į Gaurę, kad parodytų, kas laukia nepaklusniųjų. Prie namo buvo susodinta trylika negyvų partizanų. Pilvai apnuoginti, ištepti krauju. Vedžiojo su ginklu ir privertė žiūrėti. Mane kaimynė (neprisimenu pavardės) išmokė duoną kepti. Kepdavau visai savaitei, buvom juk trys, nemažai reikėdavo. Atvyko stribai, įrėmė mamai durtuvą į nugarą ir liepė vesti parodyti, kas yra ant aukšto. Rado mane duoną minkant. Mato, ką dirbu, bet klausia: „Ką dirbi?“ Atsakiau, o jis klausia, „Ką maitinsi, kad tiek daug?“. Buvom išsigandusios“, – su jauduliu pasakoja A.Drukteinienė.Vos sulaukusi 1947–48 mokslo metų pabaigos Marija Butvydienė su dukromis grįžo į Tauragę. Eičiuose vėl dirbti pradėjo Z.Lenktaitienė. Po metų vėl pasikeitė mokytojos. Kaip prisimena Pranciška Pikčiūnaitė-Krugelienė, (gim. 1938 m. Paįkojų k.), 1949–50 mokslo metais dirbo mokytoja Mockaitienė (vardo neprisimena). Danutė Eičaitė-Dapkienė savo atsiminimuose mini, jog apie 1951–52 metus Eičių mokykloje dirbo jauna mokytoja Jadvyga Šimkutė, kilusi iš Kunigiškių kaimo. Po jos apie 1954 metus parėjo Eugenijus Krugelis, gimęs 1928 m. Naujininkų kaime, Eržvilko valsčiuje. Pabaigę Eičių pradinę, vaikai lankydavo už šešių kilometrų buvusią Sakalinės septynmetę (vėliau aštuonmetę) mokyklą, kurią pasiekti turėdavo pėsčiomis arba dviračiu, kurį ne kiekvienas galėjo turėti.„Šalia žvyrėto kelio, šalia gretimai esančio miško stovėjo didelis ilgas medinis namas. Viename namo gale gyvenome mes, o kitame buvo Eičių pradinė mokykla, kurioje buvo dvi didelės klasės ir didelė sporto salė. Tuo metu čia mokytojavo Eugenijus Krugelis, kuris ir gyveno tame pačiame name. Baigę šią mokyklą, kas pėsti, kas dviračiais, iškeliavome į Sakalinės aštuonmetę mokyklą. Tai buvo 1962 metai. Būriukas mūsų buvo nemažas, taip ir nepajusdavome, kaip atsidurdavome  mokykloje. Sakalinės mokyklos direktorius buvo Edmundas Sironavičius. Jis buvo labai geras, bet ir labai reiklus. Buvo geras sportininkas, o mums tai labai patikdavo. Ypač žiemą su slidėmis. Daugiausiai tai kopdavome į prie Buveinių ežero esančius kalnus“, – prisimena Vytautas Petraitis.(Bus daugiau)Anaztazija PEČKAITIENĖ