Gimęs kunigauti

Šių metų kovo 6-ąją kunigui Jonui Okui būtų sukakę 90 metų. Jau greit metai, kai jo nebėra, tačiau draugiškumu, šviesia išmintimi ir nepailstančiu humoru švietęs kunigas gyvas visų jį pažinojusių širdyse.
Išsiskyrė iš bendraamžiųJ.Oko vaikystės prabėgo Ridikiškės ir Devynakių kaimuose, Tauragės apylinkėse. Nuo mažens mažasis Jonukas išsiskyrė iš savo bendraamžių. Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos tinklalapyje Edmundas Gavėnia rašė: „Mažų rankų spaudžiami žemių gumulėliai buvo kantriai lipdomi į statomų bažnytėlių sienas ar mažų kapelių kauburėlius, o vėliau papuošiami gėlytėmis ir kryželiais. Dievas apdovanojo Jonuką gražiu balsu – vos sulaukęs septynerių, jis jau giedojo kaimo budėtuvėse ir bažnyčioje. Jono balso būta stipraus – nuo jo užvestos giesmės garso bangos užgesdavo net žvakės“. 1958 m. savo biografijoje jis prisiminė: „Mano motina buvo dievobaiminga moteriškė. Mūsų namuose dažnai vykdavo naminės pamaldos (surinkimai), kuriuose lankydavosi iš Tauragės ir jos plačios apylinkės Dievo Žodžio skelbėjai (ne kunigai), vadinamieji sakytojai. Ir aš šią tarnystę pamėgau ir ją praktikuoju, reikalui esant palaidodamas mirusiuosius ir atlikdamas kitus dvasinius patarnavimus.“Baigęs mokyklą, Jonas ėmėsi mokytis siuvėjo amato, mokėjo labai gražiai piešti. Dar jaunystėje būsimasis kunigas mėgo dalyvauti laidotuvėse, giedoti, sakyti jaudinančias kalbas prie kapo duobės, – visa tai bylojo apie neeilinę šio jaunuolio išmintį. Gyvendamas Devynakių kaime, J.Okas ėmė rūpintis namo statybomis Tauragėje. Į namus, kuriuose gyveno iki mirties, su savo mylima mama jis persikėlė 1961 metais. Kunigas savo šeimos nesukūrė, visą gyvenimą jis prižiūrėjo mamą, kuri mirė 1991 metų kovo 13 dieną, sulaukusi 94-erių.Ir darbininkas, ir kunigasPokario metais J.Okas buvo paskirtas dirbti Šakviečio kolūkyje. Jam buvo skirtos lauko brigadininko pareigos. Vis dėlto visą tą laiką jo neapleido Dievo tarnystės pašaukimas, kuris Jono širdyje gyveno nuo vaikystės. J.Okas dvasinę tarnystę bažnyčioje pradėjo sovietinės priespaudos metais, kai tuometinė ideologinė sistema visaip stengėsi sugriauti žmonių tikėjimą. Galiausiai 1958 metais J.Okas imasi diakono tarnystės. 1963 m. sausio 12 dieną tuometinis religijos reikalų tarybos įgaliotinis Rugienis išdavė J.Okui „Kulto tarnautojo pažymėjimą“, suteikusį jam teisę aptarnauti Švėkšnos, Sudargo,o po metų ir Šilalės parapijas. Nuo 1972 m. kunigui buvo paskirta aptarnauti ir Skirsnemunės, Jurbarko ir Smalininkų parapijas.Konsistorijos prižiūrimas J.Okas ėmėsi teologijos studijų. Kunigauti tarybiniais metais nebuvo paprasta, kunigui dar daug metų teko dirbti Tauragės medžio apdirbimo gamykloje „Tauras“, važinėti į pamaldas autobusais, kęsti žiemos šaltį, pėsčiomis klampoti užpustytais keliais, patirti įvairių išmėginimų. Sunku besuskaičiuoti, kiek buvo palaidota, kiek pakrikštyta, kiek skaityta pamokslų, kiek daug artimų ir mylimų žmonių palydėta į amžinybę. Nors tada viešai buvo deklaruojama religijos laisvė, norėdamas tarnauti bažnyčioje ordinuotas dvasininkas privalėjo būti įregistruotas TSRS Religijų Reikalų Taryboje, o tiksliau – pas jos įgaliotinį Vilniuje. Be tokio leidimo nė vienas kunigas neturėjo teisės skelbti Žodžio ir administruoti sakramentų. Bažnyčiai prašant, J.Okas buvo „įregistruotas“ 1958 m. – iš karto po jo įvedimo į diakono tarnystę. Diakono pareigas jis ėjo Tauragės bažnyčioje, asistuodamas kunigui Jonui Kalvanui.Atstovavo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiaiDvasinė tarnystė diakonui J.Okui nebuvo lengva. Į pamaldas jam tekdavo važinėti autobusais, kurių eismas sekmadieniais buvo ribojamas. Dažnai jam tekdavo nueiti nemažus atstumus pėsčiomis, kęsti dienos kaitrą ar šaltį. Tuo metu, 1957 metais, prasidėjo antrasis bažnyčios persekiojimas. Valdžios sprendimu buvo uždarytos Pašyšių, Vyžių, Nidos parapijos, o jų bažnyčios paverstos sandėliais, kino salėmis. Išlikę dokumentai liudija, kad tuometinė valdžia ketino uždaryti ir Švėkšnos bei Vanagų bažnyčias. Diakonas J.Okas nuo 1963 m. ėmė aptarnauti Sudargo ir uždarymo išvengusią negausią Švėkšnos parapiją. Tarnystė reikalavo pasišventimo. Apkrautos įvairiais valstybiniais mokesčiais parapijos pajėgdavo padengti tik dvasininko kelionės išlaidas. „Kadangi iš to negalėjau pragyventi, stojau dirbti į Tauragės medžio apdirbimo įmonę“. Nuo 1964 m. J.Okas aptarnavo ir Šilalės parapiją. Tarnaudamas diakonu, J.Okas toliau pas kun. J.Kalvaną gilino teologijos žinias. 1972 m. mirus Šilutės kun. Mikui Preikšaičiui konsistorija nusprendė jį įšventinti į kunigus diakonus ir paskirti Šilutės parapijos administratoriumi. Ordinuotas jis buvo 1973 m. balandžio 8 d. Šilutės bažnyčioje. Ten pat 1978 m. rugpjūčio 13 d. jis paaukštintas į kunigus ir apdovanotas sidabriniu kryžiumi. Kun. J.Okas buvo ilgametis bažnyčios konsistorijos narys. 1970 m. sinode jis buvo išrinktas į jos narius-kandidatus, o 1975 m. kooptuotas jos nariu. 1976 m. sinode jis išrinktas jos nariu, 1983 m. – pirmininko pavaduotoju, o 1990 m. – konsistorijos prezidiumo nariu. Eidamas šias pareigas, jis ne kartą atstovavo Lietuvos liuteronų bažnyčiai įvairiose ekumeninėse konferencijose, tarp jų 1980 m. Taline ir 1983 m. Maskvoje.Pelnė žmonių meilęLietuvai atgavus nepriklausomybę kunigas aptarnavo Skirsnemunės ir ką tik atsikūrusią Jurbarko parapiją. Jis mėgo meną ir muziką. Jo rūpesčiu paveikslais buvo išdabinta Skirsnemunės bažnyčia. Kunigas turėjo stiprų balsą ir mokėjo daugelį liaudies giesmių melodijų. Giesmių muzikos mylėtojai jį aplankė keletą metų iki jo mirties ir įamžino keletą liaudies melodijų. Kunigą žmonės mylėjo už paprastumą, nuoširdumą ir malonų bendravimą. Tikintiesiems patiko jo paprasti ir suprantami pamokslai. Juose jis ne kartą yra pabrėžęs, jog „tai, kad Jėzus numirė ir prisikėlė yra taip aišku, kaip kad dukart du lygu keturi.“Palaidotas Joniškės kapinėseViešpats kun. J.Oką pasišaukė 2011 m. birželio 1 d. Atsisveikinimo pamaldos įvyko birželio 4 d. Tauragės bažnyčioje. Kartu su gausiu būriu tikinčiųjų jose dalyvavo kunigai M.Dikšaitis, R.Dokšas, E.Šulcas, R.Šemeklis, D.Petkūnas ir diak. K.Skausmenis. Dėl ligos laidotuvėse negalėjęs dalyvauti vyskupas Mindaugas Sabutis perdavė paguodos žodį tikintiesiems. Vyskupas prisiminė, kad J.Okas buvo kunigas, su kuriuo jis pradėjo dvasinės tarnystės kelią Jurbarko parapijoje ir kuris visada jį žavėjo paprastumu. Kunigas J.Okas palaidotas Joniškės kapinėse, šalia mamos. „Su ašara beriamas grūdas, bet džiaugsmas pjūčiai atėjus“ (Ps.126,5).Parengta pagal www.liuteronai.lt, www.jurbarke.puslapiai.lt inform