Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
„Iš laikraščių Jūs tikriausiai matėte, kad važiuoti Varšuvos geležinkeliu po Vilniaus ne visai saugu dėl plėšikų užpuldinėjimų. Todėl aš nebūsiu toks neatsargus, kad rinkčiausi šį kelią. Važiuosiu per Rygą, Tauroggeną tiesiai į Kenigsbergą. Tai užims vieną papildomą dieną o gal ir dvi, bet užtat ir Jūs, ir aš būsime ramūs. Išvažiuoti galvoju paskutinėmis vasario dienomis. Visų pinigų su savimi neimu, iš Peterburgo pervesiu“.
Šiuos žodžius prieš 160 metų – 1861 metų balandžio viduryje parašė garsus rusų dailininkas, Imperatoriškosios dailės akademijos garbės narys, akademikas Viačeslavas Švarcas. Tuo metu, kaip jis rašė, „buvo atleistas keturiems mėnesiams atostogų į užsienį“. Ir per Tauroggeną išvyko į Vokietiją susipažinti su šalies kultūra, meno paminklais ir šiaip pasitobulinti.
Nuolatiniai „Tauragės kurjerio“ skaitytojai jau spėjo susipažinti su dešimtimis senąjį pasienio miestą Tauroggeną lankiusių neretai visame pasaulyje garsėjusių asmenybių. Bėga laikas, atsiranda vis naujos informacijos. Ir šiandien siūlau besidomintiems istorija naują pluoštą pavardžių. Ne vien aplankiusių miestą prie Jūros upės, bet ir čia gimusių.
„Jiems gaila su jumis išsiskirti“
Rusų pravoslavų vyskupas, Chersono ir Odesos arkivyskupas, rašytojas, filosofas, teologijos mokslų daktaras Nikanoras, o civiliniame gyvenime Aleksandras Brovkovičius (1826–1890):
„Po ilgų ašarų ir atsisveikinimų sėdau pagaliau į pašto karietą. Paskutinysis pašto kieme su manimi atsisveikino mano tarnas Juzefas, užtrenkęs karietos dureles.
Arkivyskupas Nikanoras. Azbuka.ru nuotrauka
Pirmiausiai nutariau susipažinti su kaimynu, pirmu žvilgsniu padoriu žmogumi. Jis pats ėmėsi iniciatyvos vos tik įlipau į karietą, laužyta kalba ir įsakmiu tonu pasiteiravęs manęs, ar nenervina savo cigaru. Nuraminau jį, kad cigaro dūmai manęs nė kiek netrikdo, nors jis iš karto pradėjo kosėti. Galutinai nustojau stebėtis tokiu kaimyno delikatumu tik tada, kai sužinojau, jog jis – mesjė Varago, prancūzas, turtingas ir labai išsilavinęs žmogus.
Jo ėmiau klausinėti apie konduktorių, kitus keleivius. Pasirodė, jog tie kiti palydovai buvo iš Paryžiaus vykęs garsus aludaris mesjė Kronas, iš Vokietijos važiavę du pusiau prancūzai, pusiau vokiečiai pirkliai, kažkokios prekybinės kompanijos atstovas surusėjęs vokietis, Archangelsko gyventojas ir Rygos pirklys Aleksandrovskis. Iš viso septyni keleiviai, nors diližane tebuvo šešios vietos. Visos vietos karietos viduje buvo užimtos jau Tauroggene.
Mano palydovas atskleidė paslaptį, kokiu būdu galėjau gauti vietą karietos viduje. Kai pirkau, man paskyrė laisvą vietą karietos priešakyje. Prašiau Vikentijaus Zacharičiaus tarpininkauti prieš paštmeisterį Erbę dėl vietos viduje. Ponas Erbė buvo tiek kilnus – pranešė į Tauroggeną, kad vieną vietą karietos viduje paliktų laisvą. Iš Tauroggeno iki Rygos ją užėmė p. Kronas, o Rygoje pasilaisvino man – vokiečio Erbės dėmesingumas mano atžvilgiu buvo tiesiog nuostabus.
Kai karieta pagaliau pajudėjo, mano nuotaika galutinai subjuro. Kažkur tolumoje liko artimi man žmonės ir mūsų vežikas Otas, liūdnomis akimis pradėjau lydėti kiekvieną už lango praplaukiančią pažįstamą vietą. Staiga kažkas užšoka ant karietos laiptelio, įkiša per langelį galvą ir sako: „Viso gero, Jūsų prakilnybe“ Kas tai? Ogi kažkada nemėgtas mano auklėtinis Deksnys. Palaiminau jį ir leidau pabučiuoti man ranką. Mano prancūzas pastebėjo: „Matyt, jie tvirtai jus mylėjo, jiems gaila su jumis išsiskirti“.
Pro Tauroggeną keliavo ir žymus matematikas
1821 metais gimusio, greta N.Lobačevskio laikomo didžiausiuoju XIX amžiaus Rusijos matematiku Pafnutijaus Čebyšovo titulų galėjo pavydėti daugelis mokslo vyrų. Matematikos ir astronomijos profesorius, Lježo (Prancūzija) Karališkosios mokslo draugijos, Paryžiaus Filomatų draugijos, Paryžiaus mokslų akademijos, Šerburo (Prancūzija) gamtos mokslų draugijos narys korespondentas, Maskvos universiteto garbės narys, Sankt Peterburgo mokslų akademijos ir Peterburgo universiteto ordinarinis profesorius, Berlyno mokslų akademijos narys, Bolonijos (Italija) mokslų akademijos narys, Londono Karališkosios draugijos, Italijos Karališkosios akademijos, Švedijos mokslų akademijos narys – iš viso 25 užsienio akademijų ir mokslo draugijų garbės narys.
Pafnutijus Čebyšovas. Tinklalapio ru.wikipedia.org iliustracija
Jis dėstė analitinės geometrijos, aukštosios algebros, skaičių ir tikimybių teorijos bei įvairių kitų disciplinų kursus. Kaip prisimena amžininkai, paskaitoms profesorius rengdavosi ypač pedantiškai, niekada jų nepraleisdavo, nevėluodavo. Nemažai keliavo po Europą. Labiausiai mėgo lankytis Prancūzijoje, kur turėjo daugybę draugų. Apsistodavo kukliausiuose viešbučiuose, pietaudavo pigiausiuose restoranuose, važinėdavo omnibusais. Mirė P.Čebyšovas 1894 metais.
1852 metais legendinis profesorius keliavo po Vakarų Europą, lankėsi Londone, Paryžiuje, Briuselyje. Spalio 26-ąją iš Briuselio atvyko į Berlyną:
„Didžiam savo gailesčiui Berlyne sužinojau, kad dėl ankstyvų šalčių navigacija Suomijos įlanka baigta ir Tilžėje netrukus laukiama ledo. Iki kelionės pabaigos turėdamas ne daugiau dešimties dienų ir ilgiau pasilikdamas Berlyne, rizikuoju labai pavėluoti sugrįžti į Sankt Peterburgą. Todėl spalio 30-ąją išvykau Tauroggeno kryptimi, o lapkričio 7 dieną jau buvau Sankt Peterburge“.
„Kelias iš Tauroggeno pribaigė“
Apie 1856 metus per Tauroggeną keliavo ir vienas garsiausių Rusijos istorikų, literatūros kritikas ir rašytojas, Imperatoriškojo Maskvos universiteto profesorius Piotras Kudriavcevas. Jis trejus metus dirbo Berlyne, po to keliavo po jį labai sužavėjusią Italiją:
„Štai jau trys dienos esu Maskvoje, bet tik pirmą kartą čia imuosi plunksnos. Visas tas pervažiavimas iš Narvos į Maskvą, įtraukiant ir paskutinįjį lankymąsi Florencijoje, buvo labai, netgi nepaprastai, sunkus. Nuolatos kažkas nesisekė ir nesiseka iki dabar. Dažnai teko sustoti tai vienoje, tai kitoje vietoje. O jau kelias iš Tauroggeno į Peterburgą pribaigė mane galutinai. Dar iki Narvos važiavau pašto karieta, bet čia nelabasis pakišo koją. Kažkokiame baisiame traktieriuje, kur vėlų vakarą sustojom išgerti arbatos, užmiršau savo kelioninį krepšį su pinigais ir įvairiais man brangiais daiktais. Pastebėjau tai tik už dviejų stočių ir, savo palydovo patartas, turėjau grįžti į Narvą. Ačiū Dievui, sėkmė nuo manęs nenusisuko. Pasiėmiau krepšį, bet vietą karietoje praradau ir neliko nieko kito, kaip tik prašytis atsitiktinių vežikų pavėžėti iki Peterburgo. Nuo tokios kelionės negaliu atsigauti iki šiol. Bet tai nesutrukdė pirmosiomis dienomis Maskvoje pajusti vos ne visišką palaimą. Aš buvau laimingas, kad pagaliau užbaigiau savo sunkias klajones“.
Žymus pirklys gimė Tauroggene
Tauroggene 1832 metų lapkričio 11-ąją 2-osios gildijos žydų pirklio šeimoje gimė vėliau garsus Rusijos verslininkas Benjaminas (Venjaminas) Blochas. Ūgtelėjęs persikėlė gyventi į Libavą (Liepoją), o nuo 1865 metų įsikūrė Peterburge. Po trejų metų tapo pirmosios gildijos pirkliu. Nežinantiems galima priminti, kad carinėje Rusijoje pirkliai (arba šiandienos žodžiais verslininkai) pagal turtą skirstyti į tris gildijas. Pirmajai priklausė turtingiausieji ir solidžiausieji, 1850 metais jie sudarė tik du procentus visų pirklių. Todėl ir B.Blochas neišvengiamai turėjo būti ganėtinai turtingas. Pavyko išsiaiškinti, kad jis Sankt Peterburgo biržoje vertėsi didmenine spirito prekyba. Nuo 1869 metų buvo Peterburgo Sinagogos statybos ir laikinųjų žydų maldos namų komiteto nariu. 1877 metais patvirtintas Sankt Peterburgo žydų bendruomenės valdybos kandidatu.
Benjaminas Blochas buvo vedęs du kartus. Apie pirmąją žmoną nepavyko rasti jokių duomenų. Antroji gi – Debora Bloch – buvo antrosios gildijos pirklė, o 1886 metais su vaikais tapo garbės piliečiais. Beje, Blochų šeima susilaukė net devynių vaikų – penkių sūnų ir keturių dukrų. 1872–1882 metais Debora vadovavo prie Damų komiteto įkurtų Sankt Peterburgo žydų našlaičių namų ūkinei veiklai.
Benjaminas Blochas mirė 1883 metų gruodžio 10-ąją nuo širdies paralyžiaus, sulaukęs vos 51-erių. Žmona Debora apie 1891 metus išvyko gyventi į užsienį.
Lipmanai iš Tauroggeno
Prieš keletą metų interneto platybėse pasirodė amerikietės Sintijos Lipman laiškas:
„Gal galėtų kas nors suteikti kokios nors informacijos apie senojo Lietuvos Tavrigo (Tauragės) miestą? Daug metų ieškojusi, radau nemažai giminių – senelį Namaną, gimusį 1868 metais, jo brolius Fermaną Morrisą, 1871 metų gimimo, Eibą (1876 m.), Harį (1865 m.) ir jų seserį Leną, gimusią 1880 metais. Jie 1880–1895 metais skirtingu laiku emigravo į Čikagą. Mano senelis metus laiko gyveno Anglijoje, po to persikėlė į Čikagą. Neseniai radau savo močiutę GG, gimusią 1848 metais ir, kaip rodo Baltimorės laivo keleivių deklaracija, našle 1905 metais atvykusią į Čikagą gyventi pas sūnų Harį Lipmaną. Jos vardas buvo Merė Lipman. Vienas sūnų – mano senelis Germanas Morisas Lipmanas grįžo į Tavrigą su draugu Barniu Natanu 1926 metais pabaigti už Čikagoje sutaupytus pinigus statyti ūkinį pastatą. Norėčiau sužinoti Merės Lipman vyro vardą ar bent kokią informaciją apie Lipmanų šeimą Tavrige“.
Nežinau, ar šis kreipimasis šiandien dar tebėra aktualus, ar atsirado atsiliepusiųjų į Sintijos prašymą. Tačiau Lipmanų pavardė Tauroggene, Tavrige, akivaizdžiai buvo labai populiari, davusi pasauliui garsių asmenybių. Tuo galime įsitikinti ir šiuo pavyzdžiu.
Baltimorės miesto adresų knygoje pavyko rasti tokio pono M.Lipmano, kaip pažymėta, gimusio 1873 metų kovo 7-ąją Lietuvoje, Tauroggene, adresą – Rytinė gatvė Nr.1505. Pagrindiniu jo užsiėmimu nurodoma cigarų gamyba ir aktyvi veikla Demokratų partijoje.
Imigrantai visose šalyse visais laikais stengėsi, kad juos aktyviai remtų žinomi vietos politikai. Natūralu, kad tai buvo naudinga ir politikams.
Pavyzdžiui, Majerio D.H.Lipmano išrinkimas į Merilando delegatų rūmus 1904 metais buvo ryškiai susijęs su Isidaro Rainerio ir jo sąjungininkų palaikymu. Pastariesiems būtinai reikėjo į rūmus prastumti žmogų, galintį turėti didelės įtakos. Gi I.Rainerio išrinkimas senatoriumi (tuo metu JAV senatoriai buvo renkami ne visaliaudiniu balsavimu, bet valstijų įstatymų leidėjų) kitąmet būtų tapęs savotišku atlygiu.
Majeris Lipmanas ne tik, kaip žadėjo, agitavo už I.Reinerį, bet ir ilgam tapo ištikimu jo rėmėju tarp rytų Baltimorės žydų. Deja, apie išeivio iš Tauroggeno asmeninį gyvenimą pavyko rasti vien tokios labai kuklios informacijos.
Grigorijus Kriučkovas
Iš pirmo žvilgsnio neįtikėtina, bet 1934 metais Maskvoje pasirodė unikali knyga „Politinė katorga ir tremtis“ su politinių kalinių ir tremtinių draugijos narių biografijomis. Plačiau apie ją nekalbėsiu, apsiribosiu viena pavarde, tiesiogiai susijusia su Taurage.
Grigorijus Kriučkovas, gimęs 1886 metų liepos 20-ąją Tauroggene, žydo laikrodininko šeimoje, nebuvo koks nors ypatingas valstybės veikėjas. Atvirkščiai, jis netgi neragavo apskritai jokio mokslo. Bet, sulaukęs vos keturiolikos, 1902–1903 metais, Bundo organizacijos Kauno padalinyje jau veikė „Kolios Jekaterinoslavskio“ slapyvardžiu (1897 metų spalio mėnesį Vilniuje įkurta organizacija siekė panaikinti žydų diskriminaciją, pertvarkyti Rusijos imperiją pagal federalizmo principus. Rėmė žydų nacionalinės autonomijos reikalavimus ir jidiš, kaip tautinę žydų kalbą). Čia Grigorijus užsiiminėjo propaganda, agitacija ir politinių kalinių pervedimu per sieną. 1903–1904 metais vykdė aktyvią politinę agitaciją tarp Tauroggeno pasienio sargybos karių. Vėliau slapyvardžiu „Lavrovas“ veikė Minske ir Balstogėje, rūpinosi sprogmenų gamyba, dalyvavo ne viename teroristiniame akte. 1906 metais už pasikėsinimą apiplėšti pašto skyrių G.Kriučkovas areštuotas ir iki teismo sėdėjo Balstogės, Gardino bei Varšuvos kalėjimuose ir buvo nuteistas dešimčiai metų katorgos. Po nesėkmingo mėginimo Varšuvoje pabėgti 1908 metais buvo perkeltas į Oriolo centrinį kalėjimą, kur jau visai realiai atliko bausmę iki 1916 metų. Vėliau ištremtas į Sibirą.
Redaktorius Beinišas Epšteinas
Garsusis iš Tauroggeno kilęs redaktorius Beinišas Epšteinas. Findagrave.com nuotraukos
1896 metų kovo 26-ąją garsioje Tauroggeno rabino Epšteino šeimoje gimė sūnus Beinišas. Lankė Slabados (Vilijampolės) ješivą. Studijavo teisę Derpto (Tartu) ir Berlyno universitetuose. Nuo studijų laikų aktyviai dalyvavo sionistų judėjime. Buvo Berlyno „Horev“ leidyklos redkolegijos nariu, o 1926 metais atvyko į JAV. Čia tapo naujos sionistų organizacijos „Brit Šerut-hacakar“ („Revizionistinis sionizmas“) lyderiu. Rašė straipsnius jidiš ir ivritu Niujorko žurnalui „Unzer shtime“ („Mūsų balsas“), kur turėjo savo nuolatinę skiltį, o vėliau tapo ir žurnalo redaktoriumi. B.Epšteino rašinius spausdino žurnalai „Bafrayung“ („Išsivadavimas“), „Unzer veg“ („Mūsų kelias“), „Tog“ („Diena“), „Morgn-zhurnal“ („Ryto dienoraštis“) ir „Tog-morgn-zhurnal“ („Dienos-ryto-dienoraštis“). Aktyviai išeivis iš Tauroggeno reiškėsi Niujorko, Toronto („Der idisher zhurnal“ – „Žydų žurnalas“), Monrealio („Keneder Odler“ – „Kanados erelis“), Čikagos („Idisher Kurjer“ – „Žydų kurjeris“), Varšuvos („Moment“, „Unzer veg“ ir „Rak Kach“ – „Tik taip“), Tel Avivo („Hamaskif“ – „Žiūrovas“, „Džazit Haam“ – „Liaudies frontas“) spaudoje. B.Epšteinas taip pat redagavo revizionistinių sionistų anglų kalba Niujorke leistą mėnraštį ir suvaidino reikšmingą vaidmenį, kad Respublikonų partijoje tvirtėtų teigiamas požiūris į sionizmą ir Izraelio valstybę. Mirė Niujorke. Deja, daugiau kokių nors konkretesnių šio žmogaus gyvenimo faktų ar datų surasti nepavyko.
