Istorija | Valstybės siena Tauragės krašte

Valstybės siena – linijos, sudarančios valstybės teritorijos ribas. Valstybės sienos paprastai nustatomos gretimų valstybių sutartimis, aprašomos, nubrėžiamos žemėlapiuose (delimitacija) ir pažymimos vietoje pasienio stulpais ar kitokiais ženklais (demarkacija). Tolimesnis valstybinės sienos gyvavimas reguliuojamas valstybių sutartimis ir abiejų valstybių siekiu apsaugoti savos valstybės ribas, o tuo pačiu apsaugoti valstybės vidaus gyvenimą, kuris įvairiai  įtakojamas gretimos valstybės.
Sienos saugotojai – leičiaiTauragės kraštas ištisus amžius buvo „parubežio“ kraštas. Šimtmečius tarnavusi valstybinė siena šiam kraštui paliko savo paveldą.Iki kūrėsi Lietuva, kaip valstybė, atskirų kunigaikščių domenų apsauga rūpinosi leičiai. Jų gyvavimas datuojamas nuo XII a. pab. iki XVI a. vidurio. Leičiai padėjo lietuvių valdovui plėtoti jo valdžią lietuvių giminėse ir kaimynuose. Lietuvos žemėse leičiai kūrė pastovias administracines teritorijas, vadinamas „Lietuva“ arba šio vardo variantais. Leičių tarnyba nuo pat atsiradimo buvo paslaugų valdovui rinkinys: kovos žirgų auginimas, kelio tarnas, karo palydovas. Jie teikdavo ūkines, karines, policines paslaugas ir priklausė pačiam ankstyviausiam lietuvių genčių elitui. Jei XIII a. jie dar kariai, pasieniečiai, tai XV a. jau eiliniai žemdirbiai, nors ir truputį globojami, privilegijuoti. Tas neišgelbėjo jų nuo įsiliejimo į Lietuvos valstietiją.Pietryčių Žemaitijoje, kuriant ten didžiajam kunigaikščiui Vyteniui gyvenvietes, žemaičiai panemuniais nuo Neries žiočių iki Nemuno žemupio mokėjo vokiečiams duoklę, o jų diduomenė kurstė prieš jį laisvuosius bendruomenininkus. Priešintasi jo raginimui kartu stoti kovon su kryžiuočiais, tarp lietuvių ir žemaičių kildavo kariniai susirėmimai, per kuriuos abiejose pusėse žūdavo šimtais. Todėl valdovas ėmė steigti savo kiemus/dvarus Viduklėje, Batakiuose (Aukaimis), Karšuvoje. Juose apgyvendino savo žmones leičius (lietuvius). Tai vertindamas istorikas Artūras Dubonis įvardija, kad atkeltieji lietuviai kūrėsi vietinių žemaičių mažiau naudojamose, bet strategiškai svarbiose vietovėse, pagal viską – pasienio su vokiečiais giriose. Jose lydymo būdu įsidirbdavo sau žemę. Taip šiame krašte, jau laiko išmėgintuose ir svarbiose būsimos valstybės strateginėse vietose, kūrėsi gyvenvietės. Leičiai turėdami savas valdovo privilegijas drauge kūrė ir tvarkė krašto apsaugą su vietiniais gyventojais. Vokiečių ordino šaltiniuose sąvoka „Lietuvos siena“ pasirodė 1243 m. Leičiai žinomi kaip valstybės pasienio sargybiniai, kartu jie galėjo vykdyti policines pareigas, tramdant vietinės diduomenės ir gyventojų nepasitenkinimą centrinės valdžios veikla. Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais (1295–1316) sukuriama nauja tvarka, kai pasienio pilis po du mėnesius saugojo iš atokių valstybės vietovių atvykstančios karių raitelių įgulos. Leičiai nuo tokių skyrėsi tuo, kad buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai. Jie pilį tvarkė taikos metu ir gynė per karą.Kaip pastebi istorikas Vytenis Almonaitis, prasidėjus kovoms su Vokiečių ordinu, ilgaamžės etninės ir administracinės ribos ėmė sparčiai keistis. Tikėtina, kad XIII a. pabaigoje–XIV a. pradžioje, nusilpus Skalvai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų remiami žemaičiai bandė pasistūmėti šiek tiek į pietvakarius. Tačiau dėl nuolatinių kryžiuočių puolimų XIV a. viduryje ir antrojoje pusėje jie, atvirkščiai, turėjo trauktis į krašto gilumą. Tik XV–XVI a., pasibaigus karams, žemaičiai grįžo į seniau valdytas žemes.Amžinosios taikos siena  Ilgai gyvenusi nuolatinio karo sąlygomis Žemaitija galėjo atsikvėpti tik po 1410 m. liepos 15 d. laimėto Žalgirio mūšio. 1411 m. vasario 1 d. tarp Lenkijos, Lietuvos ir kryžiuočių buvo pasirašyta Torunės taika, kuri skelbė, kad kryžiuočiai atiduoda Žemaitiją Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos mirties. Nors buvo pabrėžiama, kad taikos sąlygos neatitiko Žalgirio mūšyje pasiektos pergalės, tačiau Torunės taika turėjo politinės naudos, nors Lietuvos valstybė dar vienuolika metų turėjo ginklu ir diplomatinėmis priemonėmis kovoti dėl priimtų sienų ir palankios galutinės taikos.1422 m. rugsėjo 27 d. Melno taikos susitarimu nustatyta tarpvalstybinė siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino. Vokiečių ordinui atstovavo Didysis magistras Paul von Rusdorf, Livonijos magistras Siegfried Lander von Spanheim, Vokietijos magistras Eberhard von Siensheim. Iš kitos pusės sutartį pasirašė Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas, Lenkijos karalius Jogaila, iš viso dokumentas pažymėtas 114 antspaudų. Pagal susitarimą Lietuva atgavo Žemaitiją, tačiau Nemuno žiotys ir Klaipėda liko Prūsijos valdžioje iki 1923 m. Prie Melno ežero, netoli Osos upės (Lenkija), pasirašyta taika pripažino Lietuvai Žemaitiją su Užnemune visam laikui, ir taip buvo baigta Kryžiuočių ordino agresija prieš Lietuvą. Taikos sutarties dokumente buvo nustatyta pirmoji siena su ordinu: kairiajame ir dešiniajame Nemuno krante siena ėjo dvi mylias Šventosios upeliu, paskui tiesiai per dykrą iki Jūros upės, paliekant ordinui kairėje Nemuną su dviejų mylių žemės juosta dešiniajame krante. Toliau siena ėjo nustatytą vieną mylią Jūros upe, paskui tiesiai per dykrą, paliekant ordinui Nemuną, Rusnę, Kuršių marias ir Klaipėdą. Tokia siena atitiko realų jėgų santykį regione, Lietuva atgavo visą Karšuvą ir šiaurinius Skalvos pakraščius. Melno taika istorikų pagrįstai vadinama abipusiu kompromisu ir per laiką gavusi „Amžinosios taikos“ vardą.Apie ką šiandien byloja šis kultūros paveldo unikumas, į kurio atsiradimą daug pastangų, išminties, įžvalgumo ir jėgų įdėjo Vytautas Didysis? Pamėginkime įsivaizduoti anų laikų būtį, kai vyravo ugnis ir kalavijas, nešantis mirtį, kančias, žmogaus pavergimą. Siena nustatyta ne ugnimi ir kalaviju, o susitarimu. Juk nuo šio momento prasidėjo visiškai kitoks – ramesnis gyvenimas, būtinas žemdirbystei, amatams, kitam kuriamajam darbui. Ištisus penkis šimtmečius šią sieną turės pripažinti sparčiai besikeičiantis pasaulis, nors siena ir tramdys imperijų norus, carinė Rusija šios sienos kontrolei bus priversta laikyti kazokų pulkus, tūkstančius kareivių ir muitininkų. Ten 1940 m. Sovietų sąjunga įkurdins savo divizijas ir statys karinius įtvirtinimus.Valstybės sienų apsauga siekia ilgaamžę istoriją. Tinkama sienos – vieno tautos suverenumo atributu – apsauga buvo, yra ir bus strateginis bet kurios valstybės uždavinys. Vakarų Europos šalių pavyzdžiu jau XIII a. pabaigoje Lietuvoje buvo steigiamos pirmosios muitinės, sieną kontroliavo pastovi apsauga. Lietuvių sargybiniai budėdavo prie svarbiausių kelių, upių brastų, o nuo XVI a. antros pusės – bendros Lietuvos-Lenkijos Respublikos pajėgos, kurių dalis buvo ir pasienio apsaugos daliniai. XVI–XVIII a. apsaugą sudarė šauktinė ir samdomoji kariuomenė. Lietuvos valstybės sienų apsaugos funkcijas vykdė lengvosios kavalerijos arba vadinamieji priešakinės sargybos pulkai. XVIII a. antroje pusėje jų buvo penki, po trečiojo Lietuvos-Lenkijos padalijimo 1795 m. Lietuva buvo prijungta prie Rusijos imperijos, kuri nuo tada ėmė rūpintis savos teritorijos vakarinių sienų apsauga. Jau XIX a. Tauragės krašte veikė muitinės Naumiestyje ir Šilinėje, taip pat pasienio užkardos Degučiuose, Vainute, Skiržemėje, Tutliuose, Sartininkuose, Margiškiuose, Vilaičiuose, Murdeliuose, Tauragėje, Pajūryje (laiveliams Jūros upe), Kuisiuose, Eičiuose, Pašventyje. Lietuva savo sienos apsauga pradėjo rūpintis tik atgavusi valstybingumą.Valstybės siena – kultūros paveldas Melno taikos nustatytos sienos demarkacija pradėta 1423 m. gruodžio mėnesį. Klaipėdos apylinkėse šis darbas prasidėjo 1425 metų rugpjūtį, po dvejų metų imta ženklinti ir Skalvos ruože, tai yra dabartinėse Tauragės krašto apylinkėse. 1435 m. gruodžio 31 d. Breste pasirašyta sutartis, patvirtinanti sienos padėtį. Siena egzistavo iki Versalio sutarties (pasirašyta 1919 m. birželio 28 d.) bei 1939–1941 m. (iki Vokietijos-Sovietų sąjungos karo pradžios). Šimtmečius egzistavusios sienos dalis, kuri buvo paženklinta miško masyvuose, išliko ir Tauragės krašte, tai vertingas istorinis paminklas. Šis unikalus paveldo objektas pastaraisiais metais žvalgytas tauragiškių paveldosaugininkų, o pernai jį žvalgė Kultūros paveldo centro specialistai. Jų vertinimas: išlikusios valstybinės sienos atkarpa, vertingas istorinis, archeologinis, inžinerinis paveldo objektas, savo reikšmingumu prilygstantis nacionaliniam lygmeniui.Melno sutartimis nustatytos LDK valstybės sienos atkarpa – tai specialios paskirties statinys, skirtas valstybių teritorijų riboms žymėti. Sienos atkarpą sudaro griovys, kurios viduryje, ties sienos linijos posūkio taškais supilti kaupai, žymintys sienos atkarpos posūkio taškus. Šie statiniai – greičiausiai paskutinės žinomos sienos delimitacijos, kurią 1908-1912 m. atliko Prūsijos-Rusijos komisija valstybės sienai nustatyti, padarinys. Šie statiniai greičiausiai pastatyti XIX a. pab.–XX a. pr. Šalia sienos atkarpos linijos, LDK (vėliau – Rusijos imperijos) pusėje, yra išlikęs kelias, einantis ištisai siena ir buvo skirtas sienos saugotojams. Neišliko greta sienos stovėję kordonų ir postininkų pastatų, kurie priklausė Tauragės dvarui ir aprašomi XIX a. vid. dvaro inventoriuose. Dalis sieną žyminčio griovio apardyta pastarojo karo metu – jį pavertus apkasais.Tikslinga sienos atkarpos vietose, buvusiose pasienio užkardose atlikti archeologinius tyrimus – padaryti griovio ir kaupų skersinį pjūvį. Tai suteiktų papildomos informacijos apie šių statinių įrengimą. Rūpinantis šio unikalaus paveldo objekto apsauga ir populiarinimu, svarbu tinkamai pateikti visuomenei. Buvusios valstybinės sienos atkarpos puikiausiai tinkamos eksponuoti, tik tam būtina įrengti atitinkamus informacinius stendus, parengti infrastruktūrą. Lietuvai atsivėrusios naujos galimybės skatina į Vytauto Didžiojo suplanuotą ir Melno susitarimais nustatytą sieną žvelgti kaip į Europos bendrą paveldą, kuris dar laukia tinkamo atskleidimo ir geresnio pažinimo.