Istorinių fotografijų renesansas

Pirmieji fotografai Lietuvoje pradėjo dirbti apie 1854 metus. Pirmapradei lietuviškai fotografijos raidai įtakos turėjo šios srities specialistų antplūdis iš Europos. Kintant fotografijos technologijoms atsirado sumanių vietinių specialistų, profesionaliai fiksavusių laikmečio būtį. Lietuviškos fotografijos istorija ne visai teisingai skirstoma į du periodus: iki lietuviškos meninės fotografijos atsiradimo ir po jo.
Kokiais estetiniais kriterijais šis skirstymas paremtas, kažin ar fotografijos meno teoretikai gali argumentuoti. Aišku viena – fotografija savo egzistavimą pradėjo nuo fotoaparato atsiradimo, o ne nuo mokslinėmis teorijomis pagrįstos šios vizualinės išraiškos priemonės koncepcijos. Istorinis fotografijos palikimas nėra iki galo išnagrinėtas ir įvertintas, todėl kiekvienas fotografijos raidą atspindintis leidinys yra sveikintinas reiškinys mūsų kultūroje. Didelį ir kilnų darbą publikuodami senųjų fotografijų ar atvirukų rinkinius pradėjo leidėjai. Klaipėdos krašte tą sėkmingai daro leidyklos „Libra Memelensis“ savininkas Kęstutis Demereckas. Tauragėje tris solidžius leidinius, paremtus senovinių fotografijų ikonografija, parengė ir išleido tauragiškis kraštotyrininkas Albinas Batavičius. Vartydami prieškario fotografijas ne visuomet randame, ką apie jas pasakyti. Patogumo dėlei joms prisegame etnografinės vertės etiketes ir suguldome negatyvus muziejų saugyklose. Deja, ne visuomet fotografijų archyvai turi laimingą pabaigą. Iki šiol neaišku, koks likimas ištiko šviesaus atminimo fotožurnalisto, lietuvininkų metraštininko, klaipėdiečio Albino Stubros fotoarchyvą. Kas susidomės tauragiškio, spaudos fotografo Benjamino Pociaus kūrybiniu palikimu? Per 50 metų sukaupto archyvo kol kas niekam nereikia. Panašu, jog turime polinkį iš pradžių vertybes išmėtyti, o po to, kad nepritrūktume darbo, jas rinkti ir rekonstruoti.Vienas iškiliausių Lietuvos kraštotyrininkų Balys Buračas mums paliko apie 8220 negatyvų ir 1273 pozityvų kolekciją, kuri saugoma Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, taip pat Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 1998 m. kaunietis fotografas Aleksandras Macijauskas sudarė albumą „Balys Buračas. Fotografijos“. Po šio albumo pasirodymo fotografijos meno teoretikai sukruto B.Buračo kūrybiniame palikime ieškoti ne tik etnografinės, bet ir meninės vertės.Panašiai 2008 m. rudenį buvo sutiktas iki šiol beveik nežinomas spalvotosios fotografijos pradininko profesoriaus Stepono Kolupailos (1892–1964 m.) kūrybinis palikimas. Parodoje pirmą kartą bus eksponuojamos unikalios 1937–1944 metų spalvotos fotografijos, išsaugotos prof. S.Kolupailos šeimos archyve JAV. Spalvotose „Agfacolor“ ir „Kodak“ skaidrėse įamžintos profesoriaus rengtos kelionės baidarėmis, skautų stovyklos, anuometinės Lietuvos miestų ir miestelių vaizdai. Profesorius S.Kolupaila – ne tik iškilus mokslininkas hidrologas, hidroenergetikos vystymo entuziastas, bet ir Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjas (1933 m.) bei jos pirmininkas. 1937 m. Paryžiaus pasaulinėje parodoje jo fotografuoti Lietuvos gamtovaizdžiai apdovanoti aukso medaliu. Pernai sukako 70 metų nuo profesoriaus S.Kolupailos novatoriško poligrafinio eksperimento – pirmosios spalvotos fotografijos publikavimo 1938 m. žurnale „Židinys“. Tačiau leidinio, skirto S.Kolupailos fotografijoms, rodos, iki šiol neturime. Lietuvos karininkui ir fotografui Stasiui Zaborskiui labiau pasisekė. 2006 m. pasirodęs Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės sudarytas „Lietuvos karininko fotoalbumas 1“ jau turėjo savo estetinę intrigą. To paties sulaukėme ir šio leidinio antroje dalyje („Lietuvos karininko fotoalbumas 2. Aukštaitijos ir Žemaitijos kaimas XX amžiaus 3–4 dešimtmetyje“). Dėmesį patraukė vykusiai parinktas leidinio formatas, minkštas, praeities sepija dvelkiantis fotografijų koloritas. Leidiniuose paliktas prieškario fotografijoms būdingas kraštelių apkarpymas savaip liudijo ano meto fotografijos madas ir grįžimą į stebimą laikmetį. Kalbėti apie Lietuvos karininko fotoalbumų estetinę ir istorinę vertę, ko gero, derėtų plačiau. Šiomis bendro pobūdžio pastabomis reikia pasidžiaugti, kad leidiniuose išlaikyta to meto fotografų labai teisingai suvokta fotografijos paskirtis fiksuoti gyvenimą tokį, koks jis teka pro mūsų akis ir širdis.Jeigu efektingo kadro vardan S.Zaborskas būtų visaip tupinėjęs Baltijos pajūryje ar pilvu šliaužiojęs po Aukštaitijos ir Žemaitijos kaimus, kažin, ar šios fotografijos dabar dar turėtų kokio nors žavesio arba išliekamosios vertės. Pagal spaudos fotografų klubo skelbiamą sąrašą efektingų kadrų gaudytojų dabar turime beveik arti pusės tūkstančio. Kai po spaudos fotografų konkurso atsiverčiame auksiniais kadrais nominuotų spaudos fotografijų albumą, matome, kad Lietuvos tame albume labai nedaug. Žinome, kad šiuolaikiniame komunikacijos pasaulyje leidinio sėkmė priklauso nuo daugelio žmonių darbo: leidėjų, redaktorių, dizainerių sumanumo, estetinio skonio ir išprusimo, tinkamai organizuotos rinkodaros. Tačiau pagrindinį leidinio toną visuomet duoda knygos autoriai, nes tik jie sugeba suvaldyti kūrybines vizijas. Dviejų fotografijos albumų leidyba rodo, kad V. ir J.Almonaičiams pavyko ne tik pasirinkti tinkamus pagalbininkus, bet ir pasiekti gerą rezultatą. Knygų metrikoje rašoma, kad nuotraukas spaudai parengė Junona Almonaitienė. Kiek kantrybės jai kainavo šis darbas, žino tik ji pati. Lietuvos karininko fotoalbumuose atgimęs istorijos tarpsnis leidžia giliau pažinti prieškario Lietuvos žmonių gyvenimą. Džiugu, kad prasmingais tekstais jį papildo ir paaiškina Tauragės garbės ženklo nominantas Vytenis Almonaitis. Prasidėjęs istorinių fotografijų renesansas, ko gero, artimiausiu laiku atskleis dar ne vieną primirštą mūsų krašto istorijos puslapį.