Joninių laužo liepsnos melancholija

Sakoma, kad po Joninių nutyla gegutė, o volungė šaukdama lietų atvesdina Septynis brolius miegančiuosius. Prasideda kelių savaičių lietūs. Taip būdavo, bet ar šių metų sausra nebus kintančio klimato pranašas? Artėjant vasaros lygiadieniui dangus blausiasi debesimis. Ar dėl to turėtų būti liūdnesnė šienpjovių daina?
Net nepastebėjome, kaip iš laukų išėjo šienapjūtė su mediniais grėbliais, moliniame ąsotyje duonos pluta pagardintu vandeniu, per kūną srūvančiu prakaitu, sunkiu darbu, gražiomis tradicijomis. Raskilėlę jau nupjauna ir į plėvelę susuka traktorius. Tą darbą lydinti kultūros dalis irgi tampa plastmasinė, negyva, vienadienė, sukišta į televizoriaus dėžę. Ir kukuok gegute, šauk volunge, verk kaip Algimantas Mikuta eilėraščiu, kaip Tauragės fotografai stebink Lietuvą parodomis – niekas nepasikeis, nes kultūrinis kapitalizmas kasdien dirba tavo nenaudai iš lūpų atimdamas archajiškus žodžius, iš širdies – šilumą, iš atminties – protėvių dovanotą dvasią. Pasąmonės saugikliai vis dažniau praneša apie būtinybę gyventi darnoje su gamta. Bet ar klausome? Vaizduojamės, kad prie ežero užsitvėrę žemės lopą tą padarysime. Rytoj, kitąmet, išėję į pensiją. Ach, koks trumparegiškas, eurais pritvinkusio piniguočio noras nuo gamtos atsitverti tvoromis, dangoraižiais, vandens parkais, iš saugomų teritorijų planų išbraukiant statybų industrijai nepalankias gyvenvietes, paskui vandens telkinius, paskui medžius ir dangų. Veidmainiškai kalbant apie pagonybę, galima ją paversti dogmatišku barbarizmu ir taip nusijakavoninti iki begalybės. Kuris šalies ministras pasakys, iš kur tokia mūsų nemeilė savo vaikams ir provaikaičiams? Ar, sėdėdami po plastmasinėmis palmėmis ir kramtydami genetiškai modifikuotas figas, netrukus netapsime dvasinių atliekų maišeliais?Atrodo, nebesvaičiojame apie upių tekėjimo krypties pakeitimus, nebedainuojame apie Marse žydinčias obelis. Gal supratome, kad žmogaus veiklos sukelti gamtos pokyčiai, atvedę prie visuotinio klimato atšilimo, vyksta čia pat, greta mūsų, kartu su mumis. Ar nenutiks, kad savo vaikaičiams žiemos nuotraukas rodysime tik blunkančiose fotografijose? Akys atpras nuo baltos spalvos gaivumo, gal ir širdis pasidarys nebe tokia švari. Apie širdies švarą dera kalbėti visais metų laikais. Tačiau dvasinės, vidinio gyvenimo virpesiu paženklintos šventės prasideda rudenį, slenka per žiemos kalendorių, ateina iki pavasario, sustoja darbymečio galulaukėj, palaukia vasaros lygiadienio ir užgęsta krintančių lapų šnaresyje. Bet iki krintančio lapų šnaresio ilgas kelias. Klyktelėjus pempei norėtum pradėti gyventi kitaip. Pasveikini ką tik sugrįžusį gandrą ir staiga užsimerki nuo akis graužiančių dūmų. Iš anapus Nemuno tave dusina padegtos žolės gaisras, tarsi tarp Ragainės ir Tilžės Rusija būtų atidariusi lietuvių kantrybės bandymų poligoną. Ekologinės apokalipsės peizažas čia pat, per žvilgsnio nuotolį. Argi tam mums ir kaimynams Dievas duoda vasarą, kad ją padegtume? Vis tiek dar norisi grįžti. Žaliame vasaros lape norėtum perskaityti paparčio žiedo paslaptį. Mintimis praleki per įvykių labirintą ir, be abejo, jame randi širdžiai mielo atgarsio trupinį. Gomurio gale tirpsta paskutinių žemuogių skonis. Pasidaro smagu, lyg valgytum amžinos santarvės vakarienę. Džiaugiesi, kad mūsų kelias tarp balto ir žalio paženklintas viltimi. Jeigu vilties nebūtų – argi sugrįžtų iš svetimų kraštų gandrai, argi soduose raudonuotų vyšnios, į Opstainių kalną liptų smaliukių žiedai, ant Šatrijos, Medvėgalio, Rambyno kalnų dainuotų Joninės? Jeigu nebūtų vilties – Rambyno kalnas, ko gero, atsigultų ant žemės ir taptų šaukštalapiais apaugusiu slėniu.