Jų čia gyventa

Laiko ir įvykių sūkuryje turėtume nepamiršti to, kas buvo ar yra šalia mūsų. Deja, bėgant metams ir nelikus liudytojų, atsiminimus tenka rinkti po kruopelytę, nešti po šapelį, kad nors kiek užpildytume baltus praeities puslapius. Todėl ir norėčiau paminėti Kalpokų kaimą, esantį 3 km nuo Tauragės, prie plento Tilžės link.
Kilęs iš Kalpokų Šis kaimas minimas dar XVII a., o jo pavadinimas tikriausiai kilęs iš pirmųjų gyventojų Kalpokų pavardės. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ten gyveno Jurgilų, Pilypų, Stumbrų, Jonikų, Vaičekauskų šeimos – vien lietuviai katalikai, dauguma turėjo dideles, gražias sodybas. Šeimos buvo gausios, darbščios, su žemaitišku užsispyrimu įveikiančios sunkumus, negandas. Šio pasienio krašto jaunimas (ypač iš gausesnių šeimų) dažnai dirbdavo pas pavyzdingais laikytus Vokietijos ūkininkus (juk siena buvo vos už 10 km), kad susipažintų su ūkio tvarkymu, o mergaitės išmoktų šeimininkauti. Kiekviena Kalpokų kaimo šeima turėjo savo istoriją, savus išgyvenimus, kuriuos atnešė šiam kraštui laikų ir valdžių kaita. Dauguma šių istorijų skaudžios. Iš trijų Kalpokuose gyvenusių Jurgilų šeimų papasakosiu apie vieną – Augusto Jurgilo šeimą. Gausi šeima – penkios dukterys ir trys sūnūs – buvo auklėjama labai griežtai. Tėvas nenuolaidžiavo niekada, net liga buvo laikoma tinginyste. Ūkis buvo tvarkomas gražiai, pavyzdingai – tvarkingi pastatai, didelis, eglėmis apsodintas sodas. Po erdvų kiemą vaikščiojo povai, narvelyje tupėjo fazanai. Šalia sodybos, slėnelyje, čiurleno Katinupis, buvo įrengta maža, bet vaizdinga užtvankėlė. Aplink namą – gyvatvorės, daug gėlių. Bet būta ir sunkesnių laikų, ypač po Pirmojo pasaulinio karo. Nuskurdinti, apiplėšti kaimai, suirutė valstybėje… Dešimties asmenų šeimoje kiekvienas kąsnis buvo skaičiuojamas, niekas netinginiavo nė minutės. Visi Jurgilų vaikai Tauragės dvare baigė pradžios mokyklą ir turėjo kibti į ūkio darbus arba mokytis amato. Tik vieną sūnų – Juozapą nutarta leisti į aukštesnius mokslus. Kiekvienas centas, gardesnis kąsnelis, geresnis apdaras buvo skiriamas jam. Mokslas atsiėjo brangiai. Bet tuo metu visa nepriklausoma Lietuva buvo pakilusi mokytis, šviestis, buvo organizuojami įvairūs kursai, būreliai, paskaitos. Visu tuo naudojosi ir Kalpokų kaimo jaunimas, žinoma, ir Jurgilai. Gražioje jų sodyboje sekmadienio pavakarėmis rinkdavosi gimnazistai – Juozapo bendramoksliai, kariūnai, kaimo jaunimas. Tos retos pasilinksminimų valandos buvo labai laukiamos ir branginamos. Likimas nubloškė į BrazilijąPinigai tuomet buvo uždirbami labai sunkiai. Žemės ūkio produktai buvo labai pigūs, o pramoninės prekės – labai brangios. Vasarą „arenduodavo“ dvaro laukus, pjaudavo javus, juos apdorodavo. Tai buvo sunkiausi vasaros darbai. O kur dar 15 ha savos žemės, kurią taip pat reikėjo įdirbti. Dukterys skalbdavo dvare tarnaujančių kariškių baltinius. Ypač žiemą tai buvo nelengvas darbas – drabužius reikėjo skalauti eketėje ir tai trukdavo ne vieną valandą. Darbai niekad nesibaigdavo. Šiandien sunku įsivaizduoti, kokios ištvermės, valios ir geležinės sveikatos kaimo žmogui reikėjo. Juozapas Jurgilas baigė Tauragės mokytojų seminariją, kuriai vadovavo garsus to meto žmogus – Mačys Mačernis. Vėliau – karo mokykla, tapo atsargos karininku. Buvo paskirtas mokytoju į Šilalės valsčiaus Nevočių kaimą. Mėgo tą darbą, bet nerimo siekti daugiau, todėl įstojo į ką tik įsikūrusius Kauno kūno kultūros aukštuosius kursus. Baigęs aukštąjį mokslą buvo paskirtas dirbti į Šiaulių berniukų gimnaziją. Maždaug po dvejų metų, 1938-aisiais, buvo išrinktas diplomatiniu kurjeriu ir pasiųstas Brazilijon, Lietuvos konsulato žinion. Laiškuose artimiesiems Juozapas rašė, kad tuo metu „… lietuviai išeiviai jau buvo pradėję grįžti iš faziendų, kur sunkiu darbu buvo susitaupę šiek tiek pinigų, ir kūrėsi miestuose, įsijungdami į pramonę ar prekybą. Visi žemo ar jokio išsilavinimo neturintys, todėl neprasimušė į aukštesnį visuomenės sluoksnį. Į mokytojus žiūrėjo su nepasitikėjimu ir pavydu, nes tie gavo atlyginimus iš Lietuvos. Lietuviška spauda susipriešinusi – komunistinė, nacionalistinė ir bažnytinė – rašė viena prieš kitą. Po Lietuvos aneksijos, Brazilijai tą patvirtinus, Lietuvos konsulato veikla nutrūko, finansavimo neliko. Į karo apimtą Europą ir sovietinę Lietuvą kelio nebebuvo. Klaidžiojau ilgus metus džiunglėse, kol pagaliau nukeliavau į Sao Joao del Rei Minas Gerais valstijoje“. Nutrūko visi ryšiai, prasidėjo naujas gyvenimas, viską reikėjo kurti iš naujo.Visi Juozapo laiškai iš Brazilijos pilni meilės ir ilgesio Lietuvai, Kalpokams, tėviškei. Kaip tų laikų liudytojas jis rašė prisiminimus apie senąjį savo kaimą – žemė buvo padalyta siaurais rėžiais, ganykla bendra visam kaimui, kiekvienas didesnis darbas atliekamas talkomis. Labai didelių ūkių nebuvo. Dvare veikė degtinės varykla. „… Dar kaip šiandien prisimenu, kad laukininkai ir iš tolimų apylinkių, ypač iš Klaipėdos krašto, važiuodavo čia pirkti grūdų ir bulvių skystų liekanų. Eilės ir eilės visokių rūšių vežimų ir šlajų su bačkomis užpildydavo dvaro prieigas. Tos liekanos būdavo skystos, vežant laistydavosi, nors bačkos ir būdavo aprišamos skarmalais. Nuo dvaro iki plento buvo gabalas kelio, blogai grįsto, todėl visada būdavo šlapias, o visas oras prisisotinęs degtinės kvapų“. Dvare veikė mokykla, kurią lankė apylinkės vaikai. Vėliau, dvare įsikūrus Geležinio vilko kavalerijos pulkui, mokykla buvo perkelta į Kalpokų kaimą. Kaimo iškėlimas į viensėdžius buvo didelis perversmas nusistovėjusioje kaimiečių gyvenimo rutinoje. Didelį įspūdį visam Juozapo gyvenimui paliko trobesių perkėlimas į naujas sodybvietes: „Namai būdavo padėti ant medinių tronkų-ratų ir traukiami arklių. Palaikant virvėmis namas labai iš lėto rieda pirmyn. Visas mūsų ūkis maždaug 1 km atstumu į naują vietą buvo perkeltas per kelias dienas. Žinau, kad šis procesas-išradimas atkreipė dėmesį visos didelės apylinkės. Plaukė žmonės iš visų kampų, kad prisitaikytų sau. Visas kaimas per kelias savaites buvo perkeltas į vienkiemius“. Šaulių rūmai – ant kapų Su apgailestavimu Juozapas mini tuos laikus, kai buvo nugriauta ant Jūros kranto stovėjusi sena pravoslaviška cerkvė – „lyg jau nebebuvo visoje Tauragėje kitos vietos“ – ir pastatyti Šaulių rūmai. „Dar didesnė nuodėmė, kad šioje vietoje buvo mūsų senolių, bočių kapai. Krūvos ir krūvos griaučių iškasta pamatų vietoje. Čia mūsų tėvynės ir istorijos gynėjai neturėjo pagarbos net po mirties…“Apie kitą skaudų įvykį Tauragėje jis rašo: „Kol mirsiu – neužmiršiu vieno jaunuolio sušaudymo. Keli jaunuoliai-idealistai, nepatenkinti vyriausybe ir Antano Smetonos prezidentavimu, nutarė padaryti pučą ir nuverst valdžią. Neatsakinga jaunystė! To užteko mūsų garbingam prezidentui: atsiuntė šarvuotąjį traukinį su didele įgula, sustojo prie Jūros tilto arti Požerūnų stoties ir išpylė savo kareivius. Rezultatai sekančią dieną: idealistai kalėjime, o „galva“, kurio vardo jau nebeprisimenu, sušaudytas. Nuvedė jį į Tarailių kaimo lendas ir liepė bėgt. Ugnis. Mirtis. Įmestas į duobę be jokio ženklo, be teismo. Neleista nė kokio kryželio pastatyti. Turbūt iki šiandien „sukilėlio“ griaučiai šaukiasi dorybės ir teisės atstatymo“. Tokie buvo jo įspūdžiai. Kad ir kaip sunku buvo Juozapui įsikurti tolimoje Brazilijoje, Kalpokų kaimo dalia nebuvo lengvesnė. Baigiantis karui, besitraukdami vokiečiai degino sodybas prie fronto linijos. 1944 metais artėjant frontui daržinės ypač gerai degė, nes buvo pilnos nekultų javų, ir naktimis puikiai apšviesdavo plotą prieš apkasus. Kaimo žmonės, susigriebę su savimi ką galėdami – dažniausiai arklius, karves, o smulkiuosius gyvulėlius paleidę ir palikę likimo valiai, traukėsi į atokesnius kaimus, toliau nuo pagrindinių kelių. Juozapo brolis Petras nutarė likti, norėdamas išsaugoti namus. Klūpėdamas meldė vokiečių karininką nedeginti sodybos, bet išgelbėjo tik gyvenamąjį namą. Po dienos atžygiavo rusai, išsikasė laikinus labai seklius apkasus. Radę Petrą nutarė, kad tai vokiečių paliktas šnipas. Pastatė apkase, kuris jam buvo vos virš kelių, ir tikėjosi, kad vokiečiai jį nušaus. Nenušovė, išliko ir namas, tebestovi iki šiol. „Ir apsiverkė senas žemaitis“ Kiek jau rašyta apie pokario metus! Ir niekada nebus surašyta viskas, nes kiekvieno žmogaus išgyvenimai buvo savaip baisūs, o visų jų bendras vardiklis buvo tarybų valdžia. Prasidėjo plėšimai, prievolės, persekiojimai. Savo prisiminimų knygoje „Mano gyvenimo žvyrkeliai“ Adolfas Kondratenka rašo: „Einu kartą iš mokyklos ir matau: mūsų kaimyno Augusto Jurgilo keleliu iš jo sodybos bėga trys ar keturi rusų kareiviai. Vienas jūreivio uniforma. Įkandin jų, vis griebdami pakelėje gulinčius akmenis, velėnas ir mesdami juos į bėgančiuosius, piktadarius veja Jurgilų šeimos vyrai ir moterys. O Jurgilai buvo aukšti, stambių kaulų, įskaitant ir moteris, stiprūs, todėl išvyti iš kiemo plėšikus daug vargo nebuvo. Šie strimgalviais puolė į plente stovintį automobilį ir nurūko. Sutartinai veikdama, šeima nugalėjo nekviestus svečius“. Bet naktimis ginkluoti kareiviai iš Tauragės dvaro šeimininkaudavo be didesnės baimės. Neliko neapiplėštos nė vienos sodybos arčiau kelių. O kur dar tremtys, lageriai, kolektyvizacija? Savo dalį atsiėmė ir Jurgilų šeimos nariai. Dukters Julijos vyras ir vienas sūnus jau buvo lageriuose, nuteisti dešimčiai metų, kai tiesiai iš gimnazijos suolo Tauragėje Sibiran buvo ištremtas jaunesnysis sūnus. Pati viena likusi ūkyje Julija buvo išbuožinta ir nuteista vieneriems metams kalėti Lietuvoje. Apie Juozapo išvykimą į Braziliją nebuvo galima niekam užsiminti, vien už tai Stalino laikais grėsė represijos. Todėl giminaičiai, stodami į aukštąsias mokyklas, anketose atsakydavo, kad giminių užsienyje neturi. Vienas po kito atgulė Tauragės kapinėse senieji Jurgilai. Kitokios sodybos, kiti žmonės dabar senajame Kalpokų kaime. Po melioracijos daugelio jų gyvenimų vietose – plynas laukas. Vienintelis gyvas Augusto Jurgilo palikuonis Juozapas tebegyvena Brazilijoje. Po daugybės metų, artėdamas prie 100-mečio, jis gražiai lietuviškai kalba ir rašo, domisi visais Lietuvos reikalais. Užaugino tris dukras ir sūnų Augustą. Pats Juozapas ilgus metus buvo „Rotary“ klubo viceprezidentas, Sao Joao del Rei miesto garbės pilietis, apdovanotas garbės diplomu „Už pagalbą naikinant analfabetiškumą savo bendruomenėje ir Brazilijos žmogaus kėlimą“. Apie viena iškilminga proga surengtą jo miesto vakarą Brazilijoje Juozapas rašo: „… mane nustebino, visai rinktinei salės publikai plojant, pareikšta pagarba seniausiam rotariečiui, lietuviui Juozapui Jurgilui. Netikėtai išdygo pulko orkestras ir sugrojo man Lietuvos himną. Ir apsiverkė senas žemaitis, išeivis iš Kalpokų kaimo, kad jo asmeny buvo pagerbta Lietuva“.