Juodas vėjas virš balto kelio

Dalintis:

Sakoma, kad laimė vaikšto viena. Niekas nežino, kada ir prie kurio piliečio ji stabtels. Dažniausiai nieko nedarydami to ir laukiam. Tingime netgi nuslinkti iki taromato. Neseniai vienam vilniečiui jis padėjo tapti milijonieriumi. Matyt, laimė tuo metu irgi pridavinėjo skardines nuo energetinių gėrimų. Loterijoje laimėti 24 milijonai – ne arklio juokas. Pakvaišti galima nuo šitokios sėkmės.

Galėjo žmogus už bilietams išleistus pinigus nusipirkti alaus ir būtų viskas po velnių. Prisiminęs kalbininko Jono Jablonskio posakį „Alus gerti sveika“, staiga supranti, kad ne visuomet. Ko gero, dažnai alų gerdamas taip gali ir numirti laimės neradęs. Ne piniguose laimė, taip sako kas jų neturi.

Yra ir kita tautiečių kategorija, kuri moka rieškučiomis semti mokesčių mokėtojų pinigus. Toliau į viešumą lenda ekspremjero Sauliaus Skvernelio kabineto Nr.339 paslaptys. Naujienų portalo „15 min.“ atliktame žurnalistiniame tyrime teigiama, kad prie šių paslapčių yra prisidėjusios ir mūsų kraštietės, interjero dizainerės Vaida ir Indrė Žemaitytės. Jų valdoma dizaino įmonė „Interjero pasaka“ 2019 m. rengė tuomečio ministro pirmininko darbo patalpų interjero projektą. Įmonės patirtis kuriant viešuosius interjerus gana kukli. 2016 ir 2017 metais ši įmonė Tauragės savivaldybėje sukūrė Jaunimo ir laisvalaikio centro dekoravimo bei krašto muziejaus „Santaka“ ekspozicijų dizaino projektus. Stebina ne žurnalistiniame tyrime minima pinigų suma, bet mūsų kraštiečių kūrybinė sėkmė. Iš Tauragės tiesiog į ministro pirmininko kabinetą! Ne visiems taip pasiseka. Gyvename pasaulyje, kuriame pasirinkimus daugeliu atvejų nulemia ekonominiai faktoriai. Kai tie pasirinkimai įvyniojami į paslapties vatą, beveik visuomet pakvimpa skandalu.
Prieš keletą dienų buvo pusiaužiemis. Tądien Lietuvoje, kaip ir dabar, buvo visuotinė migla. Iš urvo išlindęs barsukas nepamatė savo šešėlio, todėl grįžęs į savo būstą vėl prigulė ant to paties šono. Pagal tautosakos išmintį iki pavasario ne taip jau ir toli. Jeigu barsukas būtų apsivertęs ant kito šono, tikėtina, kad pavasaris mūsų kraštuose atsirastų keliomis savaitėmis vėliau. Vienaip ar kitaip jis tikrai bus. Atodrėkio akimirką esame priversti stabtelti prieš galingą vėjo gūsį. Nelabai smagūs vėjai pučia iš Kinijos, iš Baltarusijos, paraku kvepia iš motinėlės Rusijos. Nerimą kelia ir Europos skersvėjai. Tik mes, lietuviai artojai, sau kankliuojam atsistoję. O gal jau nebekankliuojam? Gal švilpiam, gal rėkiam, gal trypiam ant Sausio 13-osios aukų atminimo? Gal plėšom į gabalus savo dvasioje turėtą jautrumą, gal tampame savo korumpuotos Tėvynės stribais, panūdusiais mums nepatikusią valdžią išvežti į Dimitravą? Blogiausia tai, kad šie reiškiniai vyksta abiejose barikadų pusėse. Šiapus tvoros sovietų sąjungą sugriovęs patriarchas gatvės žargonu iškoneveikia savo tautiečius, visiškai negalvodamas apie savo žodžių pasekmes. Anapus tvoros stovinti minia jau žino, kad jo pasakytų žodžių jam niekada neatleis. Net tada, kai jis gulės Antakalnio kalvelėje. Žmonės turi turėti teisę išsakyti nepasitenkinimą, reikalauti sprendimo būdų, o valdžia turi juos girdėti. Jeigu tai nebus daroma, susipriešinimas ir konfliktai visuomenėje tik gilės. Ar per Vasario 16-osios minėjimą Signatarų namų balkonėlyje bus nušvilptas žmogus, sugriovęs sovietų sąjungą, netrukus išgirsime.

Po raugintų kopūstų ir rūkytos šoninės lietuvio kūne susikaupia parakas, kuris privalo bet kada  sprogti. Dažniausiai tai virsta vietinės ar respublikinės reikšmės politiniu pirstelėjimu. Kai sutinki su parašų lapeliais Pagėgiuose zyliojantį Petrą Gražulį, supranti, kad iki durnumo čia pat, o iki laimės žiburio toli. Šioje vietoje labai tinka A.Užkalnio pasakyti žodžiai: „Kai reputacija taip žemai, griūti nebėra kur“. Iš gailesčio, kad griūtis būtų kiek minkštesnė, norėtum Seimo nariui numesti kokią pagalvėlę ar šieno plaką, bet supranti, kad tavo kilnus poelgis neturės jokios prasmės. Nebent Pagėgių savivaldybė už nugriautą bokštą miestelio centre suteiktų P.Gražuliui Pagėgių krašto garbės piliečio vardą. Gyvenimas teisingas kaip Zevelio bezmėnas. Su laiku jis visiems atsveria pagal nuopelnus. Naujam skrydžiui sparnus miklinantis Pagėgių krašto Mesijas tą puikiai žino, tačiau be Gražulio pagalbos politinio vandens drumsti neįstengia.

Braunasi pavasaris į Lietuvą, į Tauragę, į Pagėgius, į Vilnių. Hormonų audros būna ne tik per pilnatį. Bet ne tai svarbu. Svarbu, kad nėra tokių rankos pirštų įtvarų, kad ko nors gudriai nepaimtume. O jeigu to nepadarėme, imamės pavydo ir pykčio. Jeigu ir tai nepadeda, su baime laukiame karo, kuris kaip žirnius išlukštens mūsų daugiabučius. Ir vėl stovėsime be nieko. Bus tik juodas nesantaikos vėjas virš balto Lietuvos kelio.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Rekomenduojami video:

Komentarų skiltis išjungta.