Justina Trilikauskienė: „Mes turtingi žodeliu…“

Dalintis:

Tauragės literatų klubas „Žingsniai“ šiemet mini savo veiklos 25-metį. Ketvirtį amžiaus gyvuojanti ši nevyriausybinė organizacija liko stabili ir aktyviai veikianti: vyksta knygų pristatymai, susitikimai su skaitytojais, kasmet rengiami net du populiarūs respublikiniai renginiai – „Apkabinu eilėraštį…“ ir „Saulėlydžio posmai“. Remiamas Tauragės rajono savivaldybės, Kultūros tarybos ar savo lėšomis, klubas arba jo nariai išleido kelias dešimtis knygų, almanachų, surengė šimtus susitikimų su skaitytojais ne tik Tauragės rajone, bet ir visoje Lietuvoje, dalyvavo dešimtyse respublikinių literatų švenčių ir renginių, konkursų. Klubo narių sudėtis keičiasi nežymiai. Šiuo metu klube – 19 narių. Prieš daugiau nei metus į klubo veiklą įsiliejo poetė ir muzikantė, vėl grįžusi į vaikystės Tauragę iš Klaipėdos, Justina Trilikauskienė.

Dabar kalbės lietuviškai…

Jau nebedunda traukiniai ant bėgių
Ir Sibiro ramunių vietų jau nepamenu, deja.
Tik pleištas atminty išlieka
Ir Biriusos pakrantės beržas vėjyje.

(J.Trilikauskienė „Pabudimas“)

– Nedrįstu savęs vadinti garsiu vardu, juolab, kad biografiją sudaro ne vien faktai, o kur kas subtilesni dalykai, kurių niekada nesugebėsime perteikti viešumon, – taip kalba man Justina Trilikauskienė, kurios dar kaip reikiant nepažįstu, bet jaučiu jos kažkokį vidinį užtaisą ir norisi apie ją sužinoti daugiau.

Bet ar galima, klausiu savęs, sužinoti apie menininką viską? Neįmanoma tikrai, tačiau noras didelis.

– Mano tėvai buvo darbštūs ir sąžiningi, pažinę vargą ir tremtį, mus, tris vaikus, išauklėję mylėti žmogų, meną, grožį, įskiepiję vertybes. Mama Cecilija Dirškutė kilusi iš Vilaičių Tauragės rajone Žygaičių seniūnijoje. Močiutė ir promočiutė – taip pat Cecilijos, o tėtis Pranas Čepliauskas – iš Greičių kaimo Jurbarko rajone. Abu tėvai, dar būdami paaugliai, 1949 m. buvo ištremti į Sibirą, Irkutsko sritį. Apie tai tėčio jaunesnysis brolis Vytautas, tapęs muzikantu, žinomu Kaune ir visoje Lietuvoje, chorvedys ir rašytojas, aprašė romane – trilogijoje „Ražienos“. Kaune gyveno ir vyresnysis tėčio brolis Vladas, pas kurį mūsų šeima, grįžusi iš Sibiro, apsistojo, – pasakoja Justina.

Dar tos medinės kaladėlės –
Knygas atstodavo. Kieme –
Vaikų žaidimai. Tėtis…
Sekmadieniais įjungdavęs
Lietuviškai mums radiją ryte.

(„Pabudimas“)

Nuo pat mažumės tolimajame ir atšiauriajame Sibire, kiek atsimena Justina, lietuviškas žodis buvo šventas. Tėtis vesdavo per ilgą koridorių, mena Justina, kad įjungtų radiją – dabar kalbės lietuviškai! Ant kartono kvadratėlių tėtis išpiešdavo raides, kad vaikai mokytųsi jas pažinti.

Kai Justinos tėvai 1953 metais susituokė, jaunai šeimai, kaip ir visiems tremtiniams, teko kęsti nepriteklių, dirbti anglies kasyklose, tampyti rąstus kartais 50 laipsnių šaltyje. Čia tėčiui daugiau kliuvo tokia dalia, o mama ten buvo žmonių mylima ir gerbiama siuvėja, mokėjusi šiltai pasišnekėti su žmonėmis, buvo geraširdė ir rūpestinga. Šeimai grįžus Lietuvon iš tremties, tėtis Pranas dirbo Tauragėje autotransporto įmonėje vairuotoju, o mama – vaikų darželyje, tuometinėje Skaičiavimo mašinų elementų gamykloje, mokėsi vakarinėje mokykloje. Vaikus padėjo prižiūrėti močiutė Cecilija.

Vaikai tapo muzikantais

Ir ištrykšta
šaltiniais, minčių
    srove, neša
    proribiais į
    žvaigždes.
Ten saugu, ten
    randi save.
—————
Ir savas svajones

Šeimoje augo trys vaikai – be sesers Danutės, gimusios, kaip ir Justina, Irkutsko srityje, augo dar ir brolis Vladas, kurį Tauragėje visi gerai pažįsta kaip gatvės muzikantą ir visi dažniausiai (bent jau tarp muzikantų) draugiškai vadina Čiurlioniu, nes jis baigęs M.K.Čiurliono meno mokyklą.

– Apsigyvenus Tauragėje, mama nuvedė mane į tuometinę 2-ąją vidurinę mokyklą. Mokytoja jau manė, kad aš visai nekalbėsiu lietuviškai, nes mokėjau pasakyti „togda-kogda“. Pirmoji mokytoja Marija Pušinskienė skyrė man individualų dėmesį, tapau aktyvi, o literatūra man tapo svarbi (mokytoja M.Pušinskienė vėliau buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, su kuria teko kartu dirbti, – aut.). Rūpestinga mūsų mama mus su sesute nuvedė į muzikos mokyklą. Tauragėje gerbiami ir žinomi muzikai Edmundas ir Nijolė (Tauragės dainų ir šokių ansamblio „Jūra“ įkūrėja, – aut.) Jautakai nuo 1964 m. tapo mano pirmaisiais muzikos mokytojais. Aš baigiau akordeono, o sesuo Danutė – kanklių klases, – prisimena Justina.

Vėliau Justinos sesuo, baigusi tuometinį Stasio Šimkaus muzikos technikumą, studijas Vilniaus konservatorijoje, tapo „Sutartinės“, po to net 45-erius metus garsiojo ansamblio „Lietuva“ artiste, apkeliavo visą pasaulį. Abi seserys su pagarba mini mokytojus Liudą Andrulį, Vytautą Naraškevičių ir kitus. Jaunėlis brolis Vladas buvo klubo „Žingsniai“ narys, baigė trimito klasę  M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, grojo „Jūros“ ansamblyje, tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, grojo pučiamųjų orkestre Dobelėje, vėliau tarnavo Kaliningrade, pašlijus sveikatai, mamos rūpesčiu grįžo į Tauragę ir, kaip tauragiškiai gerai žino, trimitą iškeitė į gitarą. Iki šiol jis kuria eiles, muziką, dainuoja. Justina globoja savo brolį ir rūpinasi juo, nes Vladas dabar gyvena globos namuose. Jis yra išleidęs tris persunktas išgyvenimų eilėraščių knygas.

1973 m. Justina baigė Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą (technikumą). Mokėsi kartu su Edmundu Kučinsku (jis – akordeonininkas ir buvo Justinos konkurentas), Birute Petrikyte.

– Buvau aktyvistė, lygiavausi į Zitą Kelmickaitę. Išdrąsėjau ir po mokslų „šimkinėje“ niekam nieko nesakiusi išvykau stoti į tuometinį Leningrado N.Krupskajos kultūros institutą studijuoti masinių renginių režisūros. Tėvams pranešiau, kad trūksta pinigų ir liko laikyti tik vienas egzaminas. Neturėdama užnugario, neįstojau, bet kultūros prasme labai smagiai praleidau laiką su Ermitažo salėmis, Vasaros sodu ir fontanais, skulptūromis, muzika. O šiaip sekiau tauragiškio akordeonininko Žygimanto Laurinavičiaus pėdomis – Tauragė, Klaipėda, Vilnius (deja, rašant šį rašinį 2021 m. sausio 15 d. pasiekė žinia, kad muzikantas, poetas, buvęs tauragiškis Žygimantas Laurinavičius mirė Klaipėdoje, – red.). Be to, man pavyzdžiu buvo ir akordeonininkas, žinomas muzikantas Bronius Mūras, šiuo metu gyvenantis JAV.

Pavydėtinas veiklumas

Slegia sutemos,
      netektys
      klystkeliai.
        Nežinia
užrakintom durim.
    Tu neri į save,
     tartum šulinį,
 taip giliai lyg gali
        atrakint

(J.Trilikauskienė)

Veiklios ir energingos jaunos muzikantės veikla buvo labai įdomi ir įvairi, 25-erius metus Justina išdirbo Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos šokių pamokų akompaniatore. Lygiagrečiai muzikantė dirbo žinomo Klaipėdos vaikų ir jaunimo šokių kolektyvo-studijos „Inkarėlis“ koncertmeistere. Dirbo ir Žagarės kultūros namų meno vadove, vadovavo chorui, dirigavo dainų šventėse, vadovavo pramoginių šokių kolektyvui, domėjosi esperanto kalba, stenografija, scientologija, krišnaizmu, dirbo statybos kombinate, siuvo sagas, valė krevetes, kepė bandeles, siuvo, dirbo kojinių fabrike, kavinėje, mokyklose, net rusiškose, dėstė muziką, vadovavo vokaliniam ansambliui. Teko vadovauti ir Tauragės muzikos mokyklos akordeonininkų orkestrui, laimėti konkursų prizų.

2020 m. biželis. Akimirka po klubo „Žingsniai“ literatų susitikimo. Iš kairės: Renata Karvelis, Indraja Uginčienė, Justina Trilikauskienė, Aldona Auksorienė ir Ramunė Ordo (Lenkija). Eugenijaus Šalčio nuotrauka

Mūzos globoja ir dukras

Kur sustosi,
   liepsna
suplazdėjusi?
 Jau tik degti,
 tik degti turi
  Ne į debesis –
dangų pamėlusį,
apkabinantį mus
      savimi

Užauginusi tris dukras, šiandien Justina džiaugiasi, kad visos yra globojamos mūzų. Dukra Rasa vaidino garsiajame Beno Šarkos teatre, o dabar augina porelę – Viesulą ir Kaitrą. Aušra baigė choreografijos specialybę, yra įvairių treniruočių vadovė – pilateso, plaukimo maratonų, Vilties bėgimų, dainų švenčių, oro balionų varžybų dalyvė, šoko kolektyve „Vėtrungė“. Dukra Vaiva – dailininkė, baigė Klaipėdos E.Balsio meno mokyklą ir Vilniaus dailės akademijos grafikos specialybę, plataus spektro kūrėja. Dalyvavo kaligrafijos parodoje su žymiu kaligrafu V.Kliševičiumi, yra surengusi personalinę laivų piešinių parodą, iliustruoja knygas, gamina suvenyrus… Yra dar giminėje garsi Justinos pusseserė Šviesė Čepliauskaitė, puiki pianistė, rengianti rečitalius, ypač pagarsėjusi F.Šopeno muzikos atlikimu, koncertavusi Japonijoje ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Ji dėsto Vilniaus muzikos ir teatro akademijoje, yra apdovanota itin aukštais Lietuvos valstybės apdovanojimais, koncertuoja su Liudu Mikalausku, Virginija Kochanskyte.

Kraitė

Vėl ir vėl, ir vėl
    tavo akys
     žvilgsniu
    susmenga,
veria kiaurai
per sapną, per
    mintį, kad
     paliestų
Bent įspaudą
       menką
     atminimui
paliktų. Paimti

Justina likimu nesiskundžia. Labai didžiuojasi savo tėvais, kartu išgyvenusiais 63-ejus metus ir išėjusiais vienas po kito. Didžiuojasi savo šeima, pamilusia muziką, poeziją, šokį, dailę, teatrą.

– Dar penktoje klasėje mokytoja Morta Norkienė (Tauragės 2-osios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, buvusi mano kolegė, – aut.) mane skatino rašyti į laikraštį. Tada atsimenu gerbiamą Bronių Jagminą, laikraštį „Leniniečių balsas“. Su klasioke Genovaite Armonaite, kuri vien penketais mokėsi, rašydavome straipsnius apsikeisdamos vardais arba pavardėmis, gaudavome honoraro. Tai skatino rašyti. Net puslapiais spausdindavo mano eiles, – vaikystę ir jaunystę prisimena Justina.

2020 m. rugpjūtis. Respublikinis poezijos renginys „Saulėlydžio posmai“

Pirmąją savo eilėraščių knygą Justina išleido 1993 m. Klaipėdoje. Ten išėjo ir kitos jos knygos: „Verpetai“, „Pašauk“, „Ir vėjas tylesnis“, „Pasiklydę žvaigždynuose“, „Balsas audroje“. Po to ilgi 20 metų tylos. Bet… jau parašyta ir septintoji knyga su 173 eilėraščiais. Jos pavadinimas simbolinis – „Kraitė“.

– Gaila, rėmėjų sunku rasti, visur savotiškos kliūtys… Išėjus abiem tėveliams, likau jų namuose. Čia vėl atėjo noras rašyti, susigulėjo brandesnės mintys, jausmai, suvokimas. Dalyvavau paskutiniame tauragiškių literatų renginyje „Saulėlydžio posmai“. Nuo 1994 m. priklausiau Žemaitijos rašytojų bendrijos Klaipėdos skyriui, kur teko pažinti iškilių Klaipėdos poetų. Dabar esu, kai kurių Tauragės literatų paskatinta, klubo „Žingsniai“ narė. Jaučiuosi taip, lyg visada buvau šio klubo nare. Klubo veikla pritraukianti, kaip ir klubo vadovė Renata Karvelis, – mintimis vis dalijasi poetė. – Žinote, ką manau? Atsirasdama šalia garbingų ir turtingų, iškilių, pasižymėjusių, aktyvių žmonių – esu dėkinga, galėdama juos girdėti, matyti, jausti bendravimą, dalintis – tuo mes ir turtingi. Ne prašmatniais batais ar užkrauta skrybėle, galgi prabangiu žiedu ant piršto ar rakteliu nuo prabangios mašinos… Žodeliu, žvilgsneliu, prisilietimu – tuo paprastumu, taip dygliai jaučiamu žmoniškumu.

Justinos kraitėje nebuvo Kalėdų be plotkelės atsilaužimo, be skambios trijų brolių Čepliauskų, susikabinusių per pečius, dainos, nebuvo vaikystės, kad tėtis netemptų rogučių ar neneštų sunkaus akordeono futliare. Šioje kraitėje – muzikavimas kapeloje „Disvytis“, kelionės muzikuojant į Daniją, Prancūziją, Rusiją, Ukrainą, Vokietiją, Švediją, Kanadą… Kraitėje – ir jautrūs, meniški, išnešioti širdyje eilėraščiai.

Dalintis:

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą