Lietuvoje gausu vietovių vardų, menančių gilią praeitį. Vietovardžiai (toponimai) – pati seniausioji mūsų valstybės istorijos dalis. Gimsta kartos, nugyvena savo amžių ir išeina. Kuriamos ir žlunga valstybės, o vietovardžiai lieka! Juose įamžintos gyvenusiųjų pavardės, vardai, įvykiai. Mūsų valstybės pavadinimas taip pat turi ne vieną vardo aiškinimo versiją. Viena jų – Lietavos (Lietaukos) upelio, vingiavusio per vidurio Lietuvą, vardas.
Įdomūs, saviti ir malonūs širdžiai Lomių krašto vietų vardai. Galima teigti, kad šiose vietose gyvenę mūsų protėviai buvo pastabūs, kūrybingi, mylėjo savo aplinką, todėl ir gamtos objektams suteikė malonius, mintį skatinančius vardus. Tokių vardų toli ieškoti nereikia – pietinėje Lomių krašto dalyje dunkso senas Devynakių kaimas. Kiek paslapties, grožio, informacijos šiame pavadinime! Vietovardyje slypi magiškas skaičius 9 ir daiktavardis „akis“. Skaičius simbolizuoja žemės, dangaus ir pragaro atvaizdą. Pasak legendos, žiloje senovėje čia dunksojęs didis dvaras, kuris prasmegęs atsivėrusioje bedugnėje. Tačiau legendomis ir padavimais kalbininkai nėra linkę aiškinti vietų vardų atsiradimo etimologijos. Reikalingi išsamesni tyrimai, paremti moksliniais aiškinimais.Lomių kaimo pakraštyje vasaromis vešliai tebežaliuoja Šventgiris, kuriame gausu storakamienių ąžuolų. Šio toponimo pavadinimas kužda, kad ankstyvaisiais amžiais čia buvusi šventoji giria, joje pagonys rinkdavęsi į dievų garbinimo ir aukojimo apeigas. Tokiu pavadinimu vietovardžių arčiau buvusių gyvenviečių gausu visoje Lietuvoje, jų aptinkama ir mūsų rajone.Gausiuose Lomių krašto vietų varduose įprasminti šiose vietose gyvenusių protėvių asmenvardinės kilmės vardai: Mišeikiai (kaimas), Klemerinė (pieva), Kazlauskinės (miško dalis), Batavičinės (pievos), Kairinė (lanka), Labanauskinė (žemė), Laurinskinė (vietovė), Martišinė (pamiškė), Sorakinė (vietovė) ir kt. Gana gausu sudėtinių asmenvardinių vardų: Vašeikienės kalnas, Šulco malūnas, Sorako beržynas, Skiriaus kalnas, Abėščiko pamiškė, Alijošiaus miškas, Bertulio šulinys, Čereškevičienės miškas, Janavo dvaras, Karapolio prūdas, Babyzinė pieva. Beje, lietuvių tarmėse „babyzininkas“ reiškė trobelninką, nusigyvenusį žmogų, nuskurėlį. Matyt, ir ši pieva Mišeikių kaime buvusi ne ypač vešli ir naudinga žmogui.Vandenvardžiai (arba hidronimai) – tai patys seniausi vietovardžiai, nusakantys čia neatmenamais amžiais gyvenusias baltų gentis. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Lomių krašto teritorijoje vinguriavę, srovenę, tyvuliavę mažesni ir didesni upeliai upeliukai, dauguma jų sovietiniais dešimtmečiais buvo numelioruoti, sunaikinti arba pertvarkyti į kanalų sistemą. Šunija, Žalpis, Girupis, Vėžupis, Tulė, Malūndaubis, Ožragis, Kaipė, Leonėlis, net Myžupis, Duobeižis, Gebenė, Greinė, Irtuona, Irtuonėlė, Išlaužas, Pirštelis, Ringė, Stinčius, Karveda, Treinoji ir kt. Beje, pasak hidronimų tyrinėtojo mokslininko A.Vanago, Treinosios upelio (ir kaimo) pavadinimas kildinamas iš lietuviško žodžio „trainė“ – pilkai žalia pelkių ir durpinių pievų viksva švelniu tribriauniu stiebu. Reikia manyti, kad vietovė buvusi skurdi. Vandenvardžių grupėje yra ir sunkiai kilmę paaiškinančių hidronimų, todėl į pagalbą vėl ateina mokslininko A.Vanago „Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas“ (Mokslas, 1981, 408 psl.). Jame: „Kaipė (upelis) – kilmė neaiški. Yra pagrindo jį sieti su lietuvišku „kaipti, nykti, silpnėti, liesėti“.Lomių vietų varduose gausu sudurtinių vietovardžių, kurių pirmoji žodžio šaknis nusako jo esmę: Bažnyttakis, Kiaulgirė, Piečlankė, Raudonkalnis, Uosvietis, Šakvietis, Vėžalaukis, Vilkduobės, Vėžupis, Žaldvaris ir kt.Lomių krašto gamtos paminklas – Agluonos ąžuolas. Lomiškiai šį galiūną vadina Vėžalaukio ąžuolu, nes jis ošia šiame kaime ant Agluonos upės kranto. Elenos Bazinienės nuotraukaGausi dalis vietovardžių daugiskaitiniai: Lomiai, Kasbarynai, Graužai, Ringaliai, Leonai, Mišeikiai ir kt. Beje, įdomi mūsų kaimo Lomiai pavadinimo etimologija. Pasak mokslininko Vaclovo Bagdonavičiaus, indoeuropiečių prokalbėje Lomiai – „dykynė, prasta, skurdi vieta“.Keičiantis kartoms, dalis vietovardžių nyksta, nes jie nebevartojami gyvojoje kalboje, tačiau gimsta nauji. Lomių kaimo dalis vadinama Krienyne – sovietiniais metais čia augo vešlus krienų laukas. Lomių užtvanka – XX amžiaus septintajame dešimtmetyje užtvenkus Šunijos upelį pradėjęs tyvuliuoti vandens telkinys. Masiulio laukas – laukų masyvas ties autobusų sustojimo vieta link užtvankos.„Lietuvos vietovardžiai – tai atminties ir kalbos lobynas, tai mūsų protėvių kūrybingumo išraiška“, – taip kalba kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Ne veltui Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Vietovardžių metais.Lomiškiai ir su Lomiais susiję kraštiečiai renka gražiausių vietovardžių penketuką. Siūlymus galima teikti Lomių bendruomenės feisbuko paskyroje arba tiesiog užrašyti ir atnešti į kultūros namus ar biblioteką.
Ką mena Lomių krašto vietų vardai
Dalintis:
Žymos:
Dalintis: