fbpx

Ką mena Tauragės miestiečių klubas?

Dalintis:

Tautinis, kartu ir kultūrinis lietuvių atgimimas Tauragėje ir jos apylinkėse prasidėjo XIX a. pabaigoje. Lietuviška veikla sustiprėjo po 1905 m. judėjimo. 1906 m. lapkričio 22 d. surengtas pirmasis lietuviškas vakaras. Vakare suvaidinta Šatrijos Raganos „Nepasisekė Marytei“, deklamuotos eilės, dainavo vargonininko J.Charžausko vadovaujamas choras. Kitas vaidinimas įvyko 1907 m. sausio 21 d., buvo parodyta Keturakio komedija „Amerika pirtyje“ ir V.Kozebrodzkio pjesė „Dėdė atvažiavo“. J.Charžausko vadovaujamas choras padainavo 10 dainų. Tų pačių metų rudenį buvo suvaidinta Vincento Kemėšio versta drama „Šventoji Elzbieta“. Kunigo V.Kemėšio rūpesčiu apie 1908 m. įsteigta šv. Juozapo darbininkų draugija turėjo biblioteką su skaitykla.
Šis tautinis sujudimas kilo iš vietinių, čia gyvenusių lietuvių. Vietos valdžia, siekdama ramumo krašte, tik sąlyginai vertino tautinį pakilimą ir daugiau ieškojo savanaudiško pakitimo, įtvirtinančio rusifikavimą. XIX a. pabaigoje miesto ekonominis ir kultūrinis centras buvo Tauragės dvaras, pradžioje davęs investicijas švietimui, o vėliau ir bendruomenės kultūrinei veiklai. 1880 m. mieste veikė parapinė ir valsčiaus mokyklos. 1898 m. Tauragės dvaro valdytojo Boriso Vasilčikovo mieste įkuriama jo vardo progimnazija, o nuo 1911 m. – gimnazija. 1910 m. įsteigiama mergaičių gimnazija. Nuo 1910 m. iki Pirmojo pasaulinio karo gimnazijoje dirbo rašytojo Vinco Pietario (pirmojo lietuviško istorinio romano „Algimantas“ autoriaus) dukra Antanina. Tauragėje ji ištekėjo už piešimo mokytojo Nikolajaus Polupajevo-Rudyč. Jie abu Tauragės apylinkėse piešė kryžius, koplytėles. Rašytojas Aleksandras Dambrauskas-Jakštas pasirūpino išleisti piešinių albumą. Tuo metu Tauragės kultūriniai centrai buvo gimnazija ir bažnyčia, pagrindiniai kultūriniai, visuomeniniai renginiai vykdavo dviaukščiame miesto klube ir blaivybės draugijos „Arbatinė“ salėje. Renginių pasiskirstymas dažniau priklausydavo nuo rengėjų ir žiūrovų poreikių.Tauragės lietuviškų vakarų organizatoriai užmezgė ryšius su Mažosios Lietuvos kultūros veikėjais, dalyvavo vieni kitų renginiuose, meno šventėse Tilžėje ir Tauragėje. Dar 1895 m. tauragiškiai Tilžėje padainavo keletą dainelių. Šis kultūrinis bendravimas sustiprėjo, kai 1908 m. Tauragės Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkas J.Charžauskas išvyko į Ameriką, o jį pakeitė Juozas Gudavičius. J.Gudavičius buvo baigęs Varšuvos muzikos institutą, 1912 m. Tilžėje išleido rinkinį „Žemaitiškos dainos, pavestos liaudies chorams“.Iš režisieriaus, Tauragės krašto teatrinio meno tyrėjo Antano Naraškevičiaus sukauptos medžiagos žinome, kad meno šventėse tauragiškiai vaidintojai rodydavo pjeses „Ponas ir mužikai“, „Amerika pirtyje“, „Užburtas kunigaikštis“, „Dėdė atvažiavo“ ir kt. Prie šių švenčių rengimo nemažai prisidėjo J.Charžauskas, F.Kemėšis, S.Kuizinas, J.Kemėšytė, J.Repšys, J.Gudavičius. Deja, šiais kultūriniais ryšiais abiejų šalių valdžia buvo nepatenkinta ir Rusijos valdžia tai uždraudė. 1912 m. rugpjūčio 22 d. tauragiškiai vaidintojai blaivybės draugijos „Arbatinė“ salėje parodė dvi komedijas „Nesipriešink“ ir „Knarkia paliepus“. Tauragiškių vaidintojų komedijas režisavo gydytojas Norkus. Vakaro, kuriame dalyvavo lietuviai, sulenkėję apylinkių plikbajoriai ir vietiniai rusai valdininkai, metu dainavo Juozo Gudavičiaus choras. Didelio pasisekimo sulaukė choro vadovo sukurtos dainos „Vai ūžia gaudžia“, „Beauštant dienužėlei“, „Jojo bernelis“. Paskutinis koncertas Rusijos imperijos valdymo metu Tauragėje įvyko 1914 m. vasario 15 d., jame dalyvavo J.Gudavičiaus vadovaujamas choras.Kur vykdavo pirmieji tautinės savimonės tauragiškių pasirodymai? Žinoma, kad pirmieji vieši kultūriniai pasirodymai buvę Tauragės gimnazijoje. Tačiau ten vykę renginiai buvo lokalūs, juose tilpdavo nedaug žiūrovų. Platesnė auditorija galėdavo rinktis blaivybės draugijos „Arbatinė“ salėje. Miestui tampant savarankiškam buvo reikalingos patalpos įstaigoms ir vieta, kur susiburtų bendruomenė. Sprendžiant šiuos uždavinius Tauragėje pastatomas visuomenės susirinkimų klubas. Vieta parenkama prie pagrindinės miesto gatvės (ten jau buvo valstybinių įstaigų), kuri tada vadinosi Sošeinaja (Plento) gatve. Dar po Pirmojo pasaulinio karo ši gatvė buvo vadinama Plento gatve (šiandien – Dariaus ir Girėno gatvė). Tada, ne mažiau ir šiandien, žmonės burdavosi prie turgaus aikštės. Šio statinio šoninis fasadas rėmėsi į Aptečnaja (Vaistinės) gatvę, kuri buvusi turgaus aikštės riba. Vėliau ši gatvė buvo pavadinta Kęstučio gatve, sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą. Šiandien jos vietoje liko tik pėsčiųjų takas. Tauragės pirmoji oficiali kultūrinė ir valdinė įstaiga pastatyta praėjusio amžiaus pradžioje. Pirmą kartą klubo pastatas nufotografuotas ir išleistas atvirlaiškis 1910 metais. Vėliau su prestižinio miesto pastato fotografija išleista ir daugiau atvirlaiškių. Tai buvo profesionalaus architekto kūrinys, būdingas XX a. pirmajam dešimtmečiui. Savo stilistine architektūra labiau puošė miestą nei kiti statiniai, statyti Tauragėje XIX a. antroje pusėje. Įdomu tai, kad pagrindiniame fasade buvusi neaukšta metalinė ažūrinė tvorelė. Šis elementas miesto statinių architektūriniuose sprendiniuose ne kartą buvo pakartotas ir vėliau.Po Pirmojo pasaulinio karo pastate dirbo akcinės bendrovės „Eglynas ir A.Goldenbergas“ Tauragės miškų eksploatacijos kontora. Per pastarąjį karą kaip ir kiti buvusios Kęstučio gatvės pastatai sugriauta. Nelikus pastatų panaikinta ir Kęstučio gatvė. Atstatant karo sugriautą Tauragę ši vieta ilgai buvo laukymė ir tik 1979 m. pastatytas devynių aukštų gyvenamasis namas (Dariaus ir Girėno g. 26A).

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Palikite komentarą