„Kai užkasite, sukilkit…“

Taip susiklostė, kad Naujųjų metų išvakarėse, visai prieš Šventas Kalėdas, mes su antrąja puse atsidūrėme nuostabiame šimto keturių bažnyčių mieste Lvive. Niekas tuomet dar nepriminė apie artėjančią tragediją, nors iki karo buvo likę lygiai du mėnesiai.

Apsistojome Svobodos (Laisvės) prospekte, tiesiai priešais legendinį Lvivo operos teatrą, name, kuriam, pasak apartamentų savininko, beveik 200 metų… Kiekvieną vakarą per langą matėme Teatro aikštėje prie pagrindinės miesto eglės besirenkančius šimtus miestiečių ir turistų. Skambėjo muzika, šurmuliavo naujametė mugė, minioje vaikščiojo net du – katalikiškas ir pravoslaviškas – Seniai Šalčiai… Ir rodėsi, tik vienas vienintelis žmogus išdidžiai ir priekaištingai nuo savo aukšto pjedestalo žvelgė į visą šitą šurmulį bei žingsniuojančius Laisvės prospektu žmones – didysis Ukrainos poetas, prozininkas, dailininkas, grafikas, etnografas, visuomenės veikėjas Tarasas Ševčenka, dar žinomas Kobzariaus vardu…

Šiandien, kai visoje Ukrainoje jau sproginėja bombos, kai raketos krenta visai greta nuostabiojo Lvivo, ypač skaudžiai skamba poeto dar 1847 metais parašyti žodžiai:

Toli gražu man ne vis viena,
Jeigu nedorėlių gauja
Apniko mielą Ukrainą
Ir užliūliavusi skandina
Ją, apiplėštą, ugnyje…
Supraskite, man ne vis viena!
(Vertė A.Churginas)

Paminklas Tarsui Ševčenkai Lvive. Shimanovskadm iliustracija

1060 paminklų

Aukštas, didingas Kobzariaus paminklas Lvive iškilo praėjusiojo amžiaus devintajame dešimtmetyje. Poeto figūra išlieta Argentinoje ir laivu atplukdyta į Hamburgą, o jau iš ten pervežta į Lvivą. Greta skulptūros į dvylikos metrų aukštį kyla bronzinė „Nacionalinio atgimimo banga“ su figūriniais reljefais. Iki tol sovietų valdžia, nors ir pripažinusi Kobzarių genijumi bei kovotoju už socialines teises, nevertino jo kaip ukrainiečių tautos dvasinio lyderio. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad dar Austro-Vengrijos laikais miesto visuomenė mėgino paminklą Tarasui Ševčenkai pastatyti, bet valdininkai leidimo nedavė.

1914 metais būtent Lvive įvyko pirmasis viešas T.Ševčenkos šimtųjų metinių minėjimas. Švenčiant gi antrąjį šimtmetį, žurnalistai suskaičiavo, kad legendinio poeto garbei 32 pasaulio šalyse pastatyti 1060 paminklų ar kitaip įamžintas jo atminimas. Kaip sakoma, jokių komentarų nebereikia…

„Vilnius brangus mano širdžiai“

Kiekvieną kartą, eidami pro didingą monumentą, permąstydavom skaudžią šios didžiausios Europos valstybės istoriją ir jos ryšius su Lietuva. Ir dar, ir dar kartą suprasdavom, kad laisvė į šią žemę atėjo ne 1991-aisiais. Ir ne 2014-aisiais. Laisvės dvasia čia sklandė visada. Ir kai Lotynų katedroje per Kūčių vakaro mišias šimtai žmonių įvairomis kalbomis linkėjo vieni kitiems ramybės, norėjosi būti su jais ne tik tą minutę…

Ne, poetas niekada nesilankė Tauragėje, nors kai kuriuose šaltiniuose netiesiogiai galima būtų tokių užuominų užčiuopti. Tegul tai liks mano spėlione. T.Ševčenka buvo universalus, daugelį talentų valdęs žmogus, nugyvenęs, deja, vos 47-erius metus. Jau prieš keletą šimtmečių jis svajojo apie realiai nepriklausomą savo Ukrainą, kai čia bus gerbiama jos kalba, kultūra ir istorija. Tada ir žmonės šioje šalyje bus tikrai laimingi…

Labai nedėkinga kalbėti apie garsių asmenybių gyvenimą. Visko neišsakysi, o trumpai ne visada pavyksta. Ir vis dėlto ryšiuosi kai ką pastebėti, nes jaunajai kartai, manau, šis didingasis ukrainietis, deja, nelabai pažįstamas.

Gimė Tarasas Ševčenka 1814 metais baudžiauninkų šeimoje, kur, be jo, augo dar šeši vaikai. Jo tėvai priklausė generolui leitenantui Pavelui Engelhartui. Sulaukęs vos devynerių neteko mamos, o dar po dvejų metų – ir tėvo. Būdamas keturiolikos, pradėjo tarnauti jau minėtojo dvarininko namuose.

Ši pavardė būsimojo legendinio klasiko gyvenime suvaidino kaip reta didelį vaidmenį. 1829–1831 metais jis, dar baudžiauninkas, su savo ponu P.Engelhartu gyveno Vilniuje, laisvalaikiu mėgindamas perpiešti įvairius paveikslus. Vilniaus universitete mokėsi dailės pas Joną Rustemą, studijavo dailininko Jono Babtisto Lampio kūrybą, tapo 1831 metų sukilimo liudininku. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto sieną šiandien puošia bronzinė memorialinė lenta. Pirmoji lenta su poeto bareljefu ir įrašu lietuvių, ukrainiečių ir rusų kalbomis: „Šiuose rūmuose, dailininko J.Rustemo studijoje, mokėsi didysis Ukrainos poetas revoliucionierius Tarasas Ševčenka“ atidengta 1961 metų gegužę, minint T.Ševčenkos 100-ąsias mirties metines. 1997 metų kovo 9-ąją toje pačioje vietoje atidengta nauja memorialinė lenta. 2006 metais Vilniaus universiteto Filologijos fakultete atidaryta Taraso Ševčenkos auditorija.

Be kita ko, Vilniuje poetas ir dailininkas susipažino su mergina, siuvėja Jadvyga Gusikovska, sužadinusia pirmosios meilės jausmus. Iki pat mirties poetas neužmiršo Vilniaus. Laiškuose draugams vėliau rašydavo: „Vilnius brangus mano širdžiai…“

Garsingam Vilniuje įvyko
Ne per seniai baisių dalykų.
Tada dar veikė… Žodis tas
Eilutėn nesutilps, ko gero…
Kad kiltų krašto sveikata,
Ligoninę ten atidaro.
O bakalaurus, studentus
Išvaiko: pas Aušros vartus
Neva kepurių nenuvožia.
Kvailys matyt iš pusės žodžio.
Bet to studento negaliu
Aš niekaip pavadint kvailiu.
Buvo tai sūnus lietuvės,
Prakilnios grafienės.
Buvo rimtas ir protingas
Ir pas motę vienas.
(1848 m., vertė V.Bložė)

Gyveno dviem adresais

…Visa tai prisimindavom stovėdami Lvivo Svobodos prospekte dar neaidint oro pavojaus sirenoms ir neraudant motinoms, praradusioms savo vaikus. Ir prisiminėme, kad Vilniuje, Ukrainos skvere, prie Arklių, Visų Šventųjų ir Bazilijonų gatvių sankirtos, taip pat esama 2011 metais atidengto paminklo T.Ševčenkai – jaunam, maištingam, vilties pilnu žvilgsniu. Čia jis dar nežino, kokie išmėginimai laukia tos gražios šalies, pavadintos Ukrainos vardu, kokie sunkumai jai parengti istorijos.

Grįžę perėjome Vilniuje vietas, kuriose neabejotinai lankėsi tada dar visai jaunas Tarasas.   Ukrainos mokslininkas ir rašytojas profesorius akademikas Anatolijus Nepokupnas nustatė, kad T.Ševčenka nuo 1829 metų rugsėjo 9 dienos iki 1830 metų kovo 19-osios gyveno štabsrotmistro dvarininko Pavelo Engelharto bute dabartiniu adresu Pilies g. 10, kur šiandien įsikūrę grožio namai „Sophistique“ ir viešbutis „Atrium“, bei name Didžiojoje g. 23, kur dabar yra Lenkijos ambasados lenkų institutas. Vilniaus Pilies gatve T.Ševčenka eidavo tikriausiai kone kasdien, matė iš gatvės atsiveriantį vaizdą į Gedimino kalną ir Aukštutinės pilies bokštą.

Tiesą sakant, atminimo lenta Pilies gatvėje ne kiekvienam pastebima, ypač greta gerokai ryškesnės tame pat name gyvenusiam estrados dainininkui A.Šabaniauskui skirtos atminimo lentos. Antruoju adresu esančiame pastate priešais Rotušę tada veikė miesto teatras. Kad jį lankė Engelhartai, kaip ir kiti to meto elito atstovai, nekyla abejonių, bet ar teko buvoti Tarasui – klausimas. Tačiau Engelhartų namus neabejotinai lankė asmenys, priklausę to meto Vilniaus elitui, ir mieste viešėję svečiai, dažniausiai meno garsenybės – muzikai, dainininkai, dailininkai ir tai turėjo būsimajam poetui ir dailininkui didelės įtakos.

Skamba paradoksaliai, bet šiandien ir patį P.Engelhartą Vilniuje prisimename ne dėl kokių nors jo išskirtinių nuopelnų, bet dėl ryšio su T.Ševčenka, buvusiu jo baudžiauninku ir kazokėliu, kurį talentas, kūryba ir palankios aplinkybės iškėlė į garsiausiųjų Europos asmenybių gretas.

Kūrybinis palikimas labai gausus

Grįžęs iš Vilniaus, 1831 metais T.Ševčenka persikraustė į Peterburgą. Ten būsimasis poetas susitiko kraštietį menininką I.Sošenką, kuris supažindino jį su kitais menininkais. O pastarieji, pastebėję jaunuolio talentą, pradėjo rengtis išpirkti jį iš baudžiavos. Tuo ypač rūpinosi garsūs dailininkai K.Briulovas ir A.Venecianovas bei poetas V.Žukovskis. Jie dvarininkui sumokėjo 2500 rublių ir 1838 metais T.Ševčenka iš baudžiavos buvo išpirktas. Tais pačiais metais, gegužės 21-ąją, jis įstojo į Imperatoriškąją menų akademiją, kurią baigęs 1845 metais įgijo laisvojo dailininko laipsnį. Keliavo po Ukrainą, rinko tautosaką ir etnografinę medžiagą. Nuo 1846 metų gyveno Kijeve, o 1847 metų vasarį tapo Kijevo universiteto piešimo dėstytoju. Tų pačių metų kovo 24-ąją už priklausymą slaptai „Kirilo ir Metodijaus“ draugijai ir maištingus eilėraščius buvo nuteistas tremčiai Orenburgo atskirojo korpuso Orsko tvirtovėje, kur gyveno 1847–1850 metais. Prie nuosprendžio puikavosi ir caro rezoliucija uždrausti vyrui rašyti bei piešti.

„Retai, – rašė T.Ševčenka, – galima aptikti tokią neįspūdingą vietovę. Plokščia ir plokščia. Vietovė atrodo liūdnai, monotoniškai, siaurutės upelės Uralas ir Orė, apsinuoginę pilki kalnai ir nesibaigianti Kirgizijos stepė… Visos ankstesnės mano kančios palyginti su šiais vaizdais buvo vaiko ašaros. Skaudu, nepakeliamai skaudu“.

Draudimas piešti nebuvo panaikintas iki pačios tarnybos pabaigos. 1848–1849 metais jis dalyvavo Aralo jūros tyrinėjimų ekspedicijoje. Geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusių aukštų karininkų dėka T.Ševčenkai buvo pavesta nupiešti Aralo pakrantės vaizdus. Tačiau apie šį pažeidimą tapo žinoma Peterburge. Karininkai gavo papeikimus, o Tarasas išsiųstas į naują dykumą – Novopetrovsko tvirtovę prie Kaspijos jūros su pakartotiniu draudimu piešti. Ten jis rekrutavo septynerius metus – iki kol baigėsi tarnyba.

Pirmieji treji gyvenimo metai šiose „dvokiančiose kareivinėse“ buvo poetui ir dailininkui ypač sunkūs. Vėliau komendanto ir jo žmonos, pamilusių  Ševčenką už jo švelnų charakterį ir prisirišimą prie vaikų, dėka režimas palengvėjo. Neturėdamas galimybės piešti, Tarasas pradėjo lipdyti, mėgino užsiimti labai brangiu malonumu – fotografijos menu. Novopetrovske poetas parašė keletą apysakų rusų kalba.

Pagaliau 1857 metais draugų padedamas T.Ševčenka iš tremties grįžo ir po metų atvyko į Maskvą, po to į Peterburgą. 1859 metais sugrįžo į Ukrainą, bet visą laiką buvo stebimas policijos. Tarasui uždrausta nuolatos gyventi Ukrainoje ir liepta privalomai persikelti į sostinę.  Dešimtmetė tremtis, ligos atvedė talentingą, laisvę nepaprastai mylėjusį žmogų prie ankstyvos mirties 1861 metų vasario 26-ąją (senuoju stiliumi). Pirmiausia jį palaidojo Peterburgo Smolensko kapinėse, o po dviejų mėnesių, kaip buvo prašęs pats Tarasas, ukrainiečių literatūros įkūrėjo palaikai perkelti ant Černečnos kalvos šalia Kanivo miesto. Atsiradus ten didžiojo poeto kapui, kalvą pradėta vadinti Taraso kalva. Nežiūrint visų buvusių draudimų, T.Ševčenkos dailės palikimą sudaro per 800 darbų – portretų, peizažų, mitologinių, istorinių, žanrinių paveikslų. Nežiūrint visų kliudymų, jis paliko šimtus eilėraščių, poemų, baladžių.

Susipraskit, būkit žmonės!
Laukia nemalonės!
Grandines sunkias sutraukys
Surakinti žmonės,
Teismas stos, pradės byloti
Dnepras ir kalnynai!
Ir pasrūs upeliais kraujas
Jūron iš krūtinių
Vaikams jūsų…
(1845 metai, vertė S.Geda)

„Tik nenormalus žmogus pradėtų karą“

Ukrainos literatūros klasikas Ivanas Franko 1914 metais per T.Ševčenkos šimtmečio minėjimą kalbėjo: „Jis buvo kaimiečio vaikas ir tapo dvasios karalystės valdovu, jis buvo baudžiauninkas ir tapo žmonijos kultūros milžinu, jis buvo savamokslis ir parodė profesoriams ir knyginiams mokslininkams naujus šviesius ir laisvus kelius. Dešimt metų jis kentė carinės armijos muštrą, o dėl Rusijos laisvės sukūrė daugiau negu dešimt nenugalimų armijų. Likimas persekiojo jį, kaip įmanydamas, tačiau neįstengė jo sielos aukso paversti geležimi, neįstengė jo meilės žmonėms paversti neapykanta ir didyste. Likimas negailėjo jam kentėjimų… Gražiausią ir vertingiausią lobį likimas jam davė tik po mirties – nemirtingą šlovę ir vis pražystantį džiaugsmą, kurį milijonuose žmonių širdžių nuolatos žadina jo kūryba: iš naujo vis gilintis, nagrinėti, prisiliesti prie jo darbų. Toks buvo ir tebėra mums, ukrainiečiams, Tarasas Ševčenka“.

Neramia širdimi, tarsi jausdami artėjančią tragediją, išskridome iš Lvivo į Vilnių. Atsisveikindami mūsų apartamentų šeimininko paklausėme, kaip jis vertina tą įtemptą situaciją šalyje ir ar, jo nuomone, gali Putinas pulti Ukrainą. Jo atsakymas buvo tiesus, nors su juntamu virpesiu balse: „Tik nenormalus žmogus pradėtų karą, kai naftos barelis kainuoja šimtą dolerių…“ Šie verslininko žodžiai kiek nustebino, bet kartu ir nuramino. Didžiausios Europos šalies žmonės galvojo apie šalies ateitį ramindami save, planuodami šviesesnį gyvenimą. Nors akivaizdžiai rengėsi baisiausiam…

…Iki Rusijos invazijos tada buvo likę vos du mėnesiai…

Kai užkasite, sukilkit,
Pančius sudaužykit
Ir krauju piktųjų priešų
Laisvę apšlakstykit!
Ir manęs šeimoj laisvojoj,
Naujoj ir laimingoj,
Neužmirškit paminėti
Žodeliu širdingu.
(1845 metai, vertė A.Venclova)