Karo pradžia, arba viena Tauragės savaitė

Karas, suirutė, nepriteklius, vargas, badas – viskas atėjo per vieną naktį. Iš Tauragėje tas dienas pragyvenusių lietuvių, rusų, vokiečių, žydų rašytojų, publicistų ir istorinių šaltinių bei vietinių gyventojų prisiminimų mėginta atstatyti vieną karo pradžios savaitę. Tai ne kalendorinė įvykių seka, tai siekis matyti, kokias bėdas prieš septyniasdešimt metų pergyveno mūsų miesto ir apylinkių gyventojai, čia susibūrę visiškai skirtingais keliais. Jie buvo tauragiškiai, pilni siekio gyventi ir džiaugtis gyvenimu, gražinti savo darbais kraštą.
1941 m. naktį iš birželio 21 į 22 dieną, 3 val. 30 min. (iki aneksijos Lietuvoje buvusiu laiku įprastai rusų istorikai mini 4 val., Vokietijoje buvo 2 val. 30 min..) Berlyno radijas paskelbė slaptažodį, kad pradėti karinius veiksmus prieš Sovietų sąjungą. Vienu metu prie Sovietų sąjungos–Vokietijos pasienio buvo iššautos signalinės raketos, reiškiančios puolimo pradžią. Trečiojo Reicho artilerija apšaudė, o aviacija bombardavo sovietų karinius objektus. Prasidėjo karas.Tauragė, įsikūrusi prie svarbaus prekybinio, strateginio Rygos–Tilžės plento, visame puolimo fronte sulaukė didesnių mūšių nei vakariniame pasienio ruože. Tauragę puolė 4-tos tankų grupės 1-oji tankų divizija. 50-ties tankų grupė su pėstininkais miestą pasiekė po kelių valandų nuo karo pradžios. Puolimui priešinosi sovietų pasieniečiai užkardose ir 125-tos šaulių divizijos kariai, saugoję Rygos–Tilžės plentą, tačiau jau apie pietus sovietų pagrindinės karinės pajėgos apleido miestą.Vokiečiai Lietuvą okupavo per savaitę, jų skaičiavimu, šiuose kariniuose veiksmuose žuvo 3 362 Reicho karių ir 218 karininkų, 40–50 tūkstančių Raudonosios armijos karių bei 100 tūkstančių pateko į karo nelaisvę.LigoninėPrasidėjus kariniams veiksmams atsirado sužeistųjų. Jų daugėjo nuo gausesnio apšaudymo, aviacijos antpuolio ir tiesiog laikui bėgant. Nors Reicho puolimas strategiškai apskaičiuotas apšaudyti Sovietų karinius objektus, tačiau greta buvo civiliai.Vykstant antpuoliui miesto sužeistieji visais būdais traukė į neperseniausiai pastatytą modernią ligoninę. Ligoninė gyveno įprastiniu ritmu, tą sekmadienio rytą budėjo jaunas daktaras Mironas Ginkas, atvykęs praktikuotis iš Kauno. Kaip didžioji dauguma Tauragės gydytojų, jis buvo žydas, todėl jam teko patirti nemalonumų ir pažeminimo. Pirmąjį karo rytą ir keturias budėjimo paras greta buvo visų gerbiamas ūkvedys, vaistininkas, buhalteris Kisielius, seselės Stefanavičiūtė, Railienė, sanitarės, ligoninės šeimininkė Venskienė ir kiti.Prasidėjus apšaudymams pirma buvo sprogdinami 106-to pasienio būrio ir 125-osios šaulių divizijos štabai, įsikūrę Tauragės pilyje. Sprogstančios kariškių kuro talpos, buvusios pilies kieme, pažeidė ne tik pilies bokštą, kliuvo ir ligoninei. Jau pirmąją karo valandą į ligoninę pradėti vežti sužeistieji. Pirmoji sužeistoji – automobiliu atvežta nukraujavusi moteris su nutraukta ranka. Netrukus pasirodė du sužeisti raudonarmiečiai iš pilies, vėliau dar daugiau raudonarmiečių. Budintis gydytojas visus sužeistuosius sutvarstė, suteikė pagalbą.Antroji karo diena – pirmadienis. Sužeistųjų padaugėjo, ypač raudonarmiečių. Juos atveždavo iš kaimų arkliais kinkytais vežimais. Ligoninėje vyko operacijos, tvarstymas, visa ligonių priežiūra ir ligoninės vadovavimas teko budinčiam ligoninės gydytojui M.Ginkui. Jis savo knygoje „Per spygliuotą vielą“ prisimena tas dienas. Pirmąsias dvi dienas M.Ginkas buvo vienas gydytojas ligoninėje, kai įprastai dirbdavo keturi.Į ligoninę rinkosi ne tik sužeisti kariai, bet ir bombarduojamo miesto gyventojai, praradę savus namus. Pirmojo apšaudymo metu išsprogdinti, sudeginti Respublikos, Bažnyčių gatvių kampe stovėję namai, kuriuose gyveno daug sovietų kariškių, šeimos, buvo kepykla. Publicistas Aleksėjus Joninas, 1941 m. tarnavęs viename pasienio dalinyje Tauragės krašte, yra išspausdinęs pasieniečio žmonos Anos P. dienoraščio dalis. Dienoraštis rašytas Tauragėje pirmosiomis karo dienomis. Ana rašo: „… Į mūsų namą pataikė sviedinys. Apkurtino. Apsivilkusi chalatu, nušliaužiau iki miesto ligoninės. Sėdėjau rūsyje. Čia buvo daug mūsiškių moterų iš būrio. Palatose buvo sužeistų karių ir vadų. Vakarop atėjo vokiečių kareiviai. To, kas čia vyko, negalima užmiršti….“Toliau Ana jautriai aprašo, kaip vokiečiai sužeistus raudonarmiečius vilko prie mašinų ir, paėmę už rankų bei kojų, sumetė į juos. Kur nuvežė sužeistuosius, niekas nežino.Birželio 23 dienos vakarą sužeistųjų srautas sumažėjo. Kitą dieną į ligoninę atvyko vyr. gydytojas Feliksas Proscevičius, jis, kad būtų galima greičiau suteikti pagalbą sužeistiesiems, iškvietė gydytoją Gedalijų Jofę. Tai žinomas mieste, populiarus daktaras. Daktaras G.Jofė visada buvo pavyzdingai, madingai apsirengęs, elegantiškas, su dideliais akiniais. Jo butas Bažnyčių gatvėje apstatytas brangiais, skoningai parinktais baldais, skoningai įrengtu kabinetu, gausia biblioteka. Pirmosiomis karo dienomis daktaro namas nenukentėjo.Atėjęs į ligoninę daktaras D.Jofė atrodė apgailėtinai – nesiskutęs, išvargęs, užsimaukšlinęs jam neįprastą kepurę. Persimetęs keliais žodžiais, sakydamas, jog jis čia ne savo noru, o vyr. gydytojo nurodymu, su budinčiu gydytoju ėmėsi darbo. Po kelių dienų iš komandiruotės Kaune sugrįžo daktaras Povilas Jurevičius.Trečiąją karo dieną ligoninėje baigėsi serumas (vaistai nuo stabligės), gydytojas M.Ginkas susiruošė eiti prašyti miestą užėmusių vokiečių. Jam atrodė, kad garbinga vokiečių tauta, pasižyminti tvarkingumu, nuoseklumu, be to, jis, kaip būsimas gydytojas, mokėsi iš vokiečių profesorių parengtų knygų, turės suvokimo ir pagelbės. Kilo atkalbėjimų, kad daktaras neitų, su juo, kaip žydu, naciai nežinia kaip gali pasielgti. Jau visas miestas šnekėjo, kad vakarykščiai vokiečių kareivis nušovė senuką vaikų gydytoją Josifą Šapirą.Josifas ŠapiraJ.Šapira – patyręs gydytojas, išdirbęs daugiau nei penkiasdešimt metų, senas tauragiškis, 1927 m. pasistatęs namą Respublikos gatvėje, greta šiandienės bibliotekos, su savo žmona užauginęs dukrą, ramiai, dar versdamasis gydytojo praktika, gyveno. Pastatęs namą, kieme įveisė nedidelį sodelį su fontanu, gėlių darželiu. Vaikų gydytojas J.Šapira rūpinosi ir suaugusiųjų tauragiškių sveikata. Tai buvo plataus profilio gydytojas ir gerai žinomas visoje Tauragės apskrityje.Rusų rašytoja Lidija Obuchova (1922–1991) savo apysakoje „Atminties barjeras“ prisimena pirmąsias karo dienas Tauragėje. Antrasis pasaulinis karas Obuchovų šeimą užklupo Tauragėje, patėvis tarnavo Raudonosios armijos pasienyje. Nuo pražūties šeimą išgelbėjo lietuviai, stačiatikių kunigo Ivano Semionovo šeima, gyveno evangelikų liuteronų bažnyčios klebono Augusto Vymerio name. Nepaisydami konfesijos, kilmės kiekvienas tauragiškis šioje nelaimėje padėjo vienas kitam.Jau antrąją dieną, frontui nubildėjus į rytus, naujai paskirtas vokiečių komendantas įsakė miestiečiams valyti Tauragėje griuvėsius, šiukšles, laidoti lavonus. Stojo karo tvarka.Prasidėjus miesto apšaudymui J.Šapiros sodelyje viena bomba išrausė duobę, o Respublikos gatvėje, greta daktaro namų, skeveldra užmušė arklį. Karo žandarmerija įsakė užmuštą arklį nuvilkti į bombos išraustą duobę ir užkasti. Gydytojui atsisakius tai daryti jis pastatytas prie duobės ir nušautas. Greta buvusiems miestiečiams įsakyta duobę, kurioje gulėjo nugaišęs arklys ir nušauto daktaro kūnas, užberti šiukšlėmis ir užkasti.TauragėNemažai pasienyje, Tauragėje, gyvenusių žmonių, nujausdami karo pradžią, jau prieš kelias savaites pasitraukė iš Tauragės pas gimines, pažįstamus į saugesnes gyvenvietes, iš būsimų karo veiksmų zonos. Daugiausia, ką jie prarado, – tik turtą.Prieš karo pradžią vokiečių žvalgai ištyrė pagrindinius Raudonosios armijos dislokuotus svarbius karinius taškus Tauragės mieste. Pradėjus apšaudyti iš artilerijos miestą pirma buvo apšaudomi: pilis, geležinkelio stotis, geležinkelio keliai, įranga, įtvirtinimai Jūros upės pakrantėje, Šaulių rūmai, pėstininkų kareivinės Vytauto gatvėje, artilerijos bataliono keturių aukštų pastatas, artilerijos baterija prie Oko miško ir plentas į Šiaulius. Vokiečiai koordinuoti puolimo veiksmus naudojo žvalgybinį lėktuvą, jo pagalba buvo sunaikinta rusų artilerija.Kaip prisimena tauragiškis Vilius Bendikas, po prasidėjusio vokiečių artilerijos apšaudymo Papušynio skersgatvio gyventojai atsitraukė į miesto pakraštį. Iš ten matėsi visi kariniai veiksmai, kas dedasi mieste. Iš pradžių Skaudvilės link masiškai, vėliau pavieniui traukėsi Raudonosios armijos kariai. Daugelis jų bėgo beginkliai ir nespėję visiškai apsirengti.Prieš karo pradžią miestiečiai pastebėjo, kad rusai irgi ruošėsi karui. Prie Tauragės, miške, paskutinėmis dienomis papildomai buvo dislokuota kariuomenė, mieste pastebimas gausesnis kariuomenės judėjimas. Prasidėjus puolimui iš bunkerio, įrengto Jūros upės krante, Prezidento gatvėje, buvo apšaudomi puolantys vokiečiai, Švč. Trejybės bažnyčios bokšte buvo įsitaisęs raudonarmietis snaiperis. Prezidento gatvėje apšaudant bunkerį buvo sunaikinta daug aplinkinių gyvenamųjų namų, o pataikęs į bažnyčios bokštą sviedinys uždegė bažnyčią. Bunkerio įgulą vokiečiai sunaikino, įmesdami į jį granatą.Antanas Burba iš Butkelių prisimena, kad nuo pirmųjų vokiečių aviacijos bombardavimų miestas visą dieną degė. Rusų artilerija mėgino apšaudyti Rygos–Tilžės plentą, apie pietus artilerija nutilo. Tik vėliau nuo Skaudvilės iš Šiaulių aerodromo atskrido 3 sovietiniai lėktuvai, kurie skrido Tilžės link, tačiau vokiečių priešlėktuvinė artilerija privertė juos grįžti į rytus.Vokiečiai į miestą įžengė per Jūros upės geležinkelio tiltą. Po pietų šaudymai nutilo. Pirmosios karo dienos vakare prie Skaudvilės vokiečiai iškėlė žvalgybinį balioną. Tai reiškė, kad fronto linija pasistūmė jau ten. Per kautynes žuvę vokiečių kareiviai laikinai buvo palaidoti prie tilto.Frontui pasitraukus į rytus miesto centrinėmis gatvėmis voromis nepaliaujamai riedėjo kariški dengti sunkvežimiai, naujutėlaičiai, blizgantys lengvieji automobiliai. Palyginus su prieš keletą dienų miestu važiavusiomis raudonarmiečių „palutarkomis“ tai atrodė lyg pergalės paradas.Dvi savaites mašinų kolonos judėjo į rytus, tik trečiąją jų srautas sumažėjo.Rusai106-ojo Tauragės pasienio būrio štabas buvo pilyje, būriui vadovavo papulkininkis Leontijus Golovkinas. l06-ąjį pasienio būrį sudarė 1–5 užkardos, kuriuose dislokuoti 2097 kariai. Tauragės rajone buvo dislokuota ir dalis 105-to Kretingos pasienio būrio užkardų (būrį sudarė 2096 kariai, vadas majoras Bočarovas, štabas Kretingoje).Neramumai pasienyje reiškėsi jau birželio viduryje, kaskart vykdavo susišaudymai iš abiejų pusių. Sovietų pasieniečiai, tvirtindami sienos ruožų dalis, iš rąstų statė bunkerius. Toks stipriai įtvirtintas bunkeris buvo pastatytas greta tilto per Ežeruonos upelį, Požerūnų kaime. Prie sienos kasami dviejų linijų prieštankiniai grioviai. Prieštankiniai grioviai nebuvo ištisiniai, dauguma kasami įkalnėse. Greta sienos gyvenęs Maksas Kondratenka iš Ceikiškių prisimena: „…prieš karą, penktadienį, pasienyje buvo daug raitelių, pėsčių karių, kasė prieštankinius griovius, apkasus“.Apie birželio 18 d. 1-oji Plikiškės užkarda papildomai sustiprinta, nes ji saugojo pagrindinį Rygos–Tilžės plentą. Prasidėjus karui vokiečių artilerija pirma apšaudė pasienio užkardas ir miestą, tai truko apie dvi valandas. Lygiai 6 valandą vokiečių tankai kirto SSRS sieną.125-osios šaulių divizijos štabas, kaip ir pasieniečių, irgi buvo pilyje. Divizijos vadas buvo generolas majoras Pavelas Bogaičiukas, artilerijos viršininkas – papulkininkis Janas Sinkevičius. Divizija turėjo saugoti kelią į Šiaulius ir geležinkelį iš Tilžės. Dar 1941 m. birželio 19 d. buvo dislokuota 40 km nuo Pagramančio iki Tauragės prie Jūros upės krantų, toliau Dacijonų, Drutaviškės, Burbiškės. Divizijai priklausė 51-asis artilerijos pulkas.Istoriko Jono Arvasevičiaus dokumentinėje apybraižoje „1418 dienų mūšiuose“ (1973 m.) randame nemažai medžiagos apie 125-osios šaulių divizijos karinius veiksmus pirmosiomis karo dienomis. Birželio 21 d., apie 24 valandą, divizijos vadas P.Bogaičiukas gavo įsakymą, reikalaujantį nutraukti karininkų šeimų evakuaciją, iš ryto pašalinti iš pozicijų baterijas ir minuoti gynybinius ruožus, baigti „paniką“.Apie prie miesto priartėjusią vokiečių kariuomenę prisimena buvęs 657-to šaulių pulko štabo viršininkas Nikolajus Zemlianskis: „Pulko vadas įsakė inžinerinės tarnybos viršininkui  vyresniajam leitenantui Sergėjui Šilovui su pionierių būriu susprogdinti iš vakaro užminuotą Jūros tiltą… Tiltas ir kitos vietovės priešo buvo smarkiai apšaudomos iš kulkosvaidžių. Vykdydamas šią užduotį, S.Šilovas ir beveik visi būrio kovotojai žuvo“.Pirmąją karo dieną nuo 7.40 val. iki 8 val. raudonarmiečiai atlaikė tankų 56-ojo motorizuoto korpuso puolimą, prie kurio prisidėjo ir aviacija. Pasienio ruože vietomis atlaikė 8 valandų priešo ataką, tačiau buvo priversti trauktis. Nuo pasienio traukėsi ne tik būtinosios tarnybos raudonarmiečiai, traukėsi ir pagyvenę kariai, priklausę atsargai ir tapę kariniais statybininkais, statę pasienyje gynybinius dzotus – gynybinę Molotovo liniją.Traukiantis Šiaulių link 125-osios šaulių divizijos vadas generolas majoras Pavelas Bogaičiukas, tarpiniuose ruožuose, mėgino organizuoti nuolatinę gynybą, bet jo pastangos didelio pasisekimo neturėjo. Raudonarmiečiai neretai pakliūdavo į apšaudymus, prie Skaudvilės vyko tankų mūšis. Kovėsi sovietų lengvieji ir vokiečių vidutiniai tankai.Su kitais kariškiais traukėsi ir likę gyvi pasieniečiai. Iš 2000 raudonarmiečių ir vadų, buvusių pasienio dalinyje birželio 22 d., besitraukiant beliko šiek tiek daugiau nei 300.Rasta šaltinių, kad Skaudvilės kryptimi miškuose išsilaikė visą parą 749-asis ir 657-asis divizijos pulkai, vėliau buvo apsupti ir neteko 40 nuošimčių karių. 1941 m. birželio 23 d. prie Norkiškės vyko kautynės.125-osios šaulių divizijos atskirasis žvalgybos 165-asis batalionas buvo dislokuotas Norkiškėje. Bataliono štabas buvo įsikūręs Norkiškės Rakausko dvare, kurį iki karo pradžios nugyveno. Prisimena buvęs karys, tankų kuopos vadas Ivanas Donecas: „…dauguma karininkų gyveno gretimoje Skaudvilėje…, birželio 22–23 dienomis 400 bataliono karių kovojo Norkiškės kautynėse, žuvo bataliono vadas Piotras Daškevičius, komisaras Aleksejus Karatajevas, štabo viršininkas Egrafovas“. Batalioną sudarė tankų, motociklininkų šarvuočių kuopos ir kiti būriai. Jau pirmąją karo dieną žuvo apie 17 karininkų ir pusšimtis kareivių.Rusų kariškiai, patyrę skaudžius pralaimėjimus, netekę daug karių ir amunicijos, traukė Rygos link. Pasitraukę kariškiai Tauragėje paliko savo žmonas, vaikus. Jų likimas buvo nepavydėtinas.Karių šeimosIš rusų karininko žmonos, felčerės Anos P. dienoraščio: „Birželio 24 d. – antradienis. Tauragės pilis dar rūksta. Joje buvo susprogdintos požeminės benzino talpos. Gatve Vokietijos link varo mūsų karius, patekusius į nelaisvę. Daugelio jų drabužiai kruvini, rankos parištos tvarsčiais, iš palaidinių beliko tik skudurai…“Birželio 23 d., po daktaro J.Šapiros nužudymo, pas jį radusios prieglobstį keletas sovietinių kariškių šeimų liko be pastogės. Jų namai buvo sudegę ir šios šeimos atsidūrė gatvėje. Besiblaškančios po svetimą miestą jos ir visi tauragiškiai, likę mieste, suvaryti į turgaus aikštę, kuri tuoj pat ginkluotų kariškių buvo apsupta. Turgaus aikštėje ant pakylos atsistojęs naujasis miesto komendantas visus „pasveikino pergalingu Trečiojo Reicho žygiu“, supažindino su nauja tvarka, joje buvo akcentuota neslėpti žydų, komunistų, neteikti prieglobsčio sovietiniams kareiviams, o priešingai – tuoj pat apie tai pranešti. Tai išsakęs komendantas miestiečius paleido į namus. Kariškių žmonos neturėjo pastogės, tad Obuchova, Vetrova ir kitos su vaikais nuėjo pas komendantą.Vokiečių komendantūra įsikūrė Vasario 16-osios gatvėje, buvusiame Ligonių kasos pastate, statytame 1939 m. Prieš karą jame buvo raudonarmiečių pasienio dalinio kanceliarija. Obuchova, mokėjusi vokiškai, kreipėsi į komendantą paaiškindama, kad prasidėję staigūs karo veiksmai, pasieniečių šeimas paliko Tauragėje. Jų namai sudegę, jie neturi pastogės. Komendantas atsiliepė palankiai, šeimos buvo apgyvendintos Vaižganto gatvėje, 1939 m. naujai pastatytame evangelikų liuteronų kunigo Augusto Vymerio name (šiandien konsistorijos pastatas Vaižganto g. 50). Lidija Obuchova prisimena, kad namo abu aukštai buvo tušti, nei baldų, nei kokių rakandų. Iš pradžių, pasidarę iš šiaudų gultus, gyveno 10–12 žmonių. Liepos mėnesį – jau 25. Ten išgyventa iki spalio. Namą vadino „raudonuoju“, jis buvo netinkuotas, raudonų plytų. Be to, juk čia apgyvendintos „raudonųjų vadų“ šeimos nariai. Padaugėjus žmonių buvo apgyvendinta barakuose, juose jau gyveno apie 300 žmonių.Nuo birželio 24 d. apgyvendintos karinių junginių kariškių žmonos su vaikais buvo apsirengusios įvairiai. Vieni spėjo kai ką išgelbėti nuo gaisro, kiti taip ir liko pusnuogiai. Kasdien vis darėsi sunkiau prasimaitinti, kepyklos sudaužytos, parduotuvės nedirbo. Nuo birželio 29 d. miesto komendantas nurodė moteris siųsti darbams. Dalis dirbo daržovių sandėlyje, dalis virtuvėje. Prižiūrėtojas lietuvis „nematydavo“, kaip moterys paslapčia pasiimdavo daržovių. Tai buvo pagrindinis prasimaitinimas. Be to, eidamos į darbą ar iš jo grįždamos moterys suspėdavo užbėgti į savo sudegusius namus paimti išlikusių drabužių.Šioms šeimoms padėjo Tauragės stačiatikių cerkvės kunigas Ivanas Semionovas su žmona Valentina, evangelikų liuteronų kunigas Augustas Vymeris, Kondratenka, Paguda ir kiti. Tauragiškiai šelpė duona, drabužiais, suteikė pastogę ar padėjo pasitraukti iš miesto.Šalom*Ką išgyveno pirmąsias karo dienas Tauragės žydai, sužinome iš daktaro Mirono Ginko, išdirbusio devynis mėnesius Tauragės ligoninėje, pergyvenusio pirmąsias karo dienas. Savo prisiminimų knygoje „Per spygliuotą vielą“ jis rašo: „… prieš mane iškyla „išlaisvinamos“ Lietuvos vaizdas. Tarsi prisikėlusios dvasios į paviršių išplaukia kažkur besislapstantys buvę valdininkai, iš kamarų, skrynių traukia uniformas buvę nepriklausomos Lietuvos karininkai, šauliai. Minios džiaugsmingai sveikina okupantus. Ginkluoti vaikėzai su baltais raiščiais ant rankovių patruliuoja keliuose, gatvėse. Kalėjimai nesutalpina suimtųjų. Visur tvyro baimė, netikrumas. Niekas nežino, ar, išėjęs į miestą, sugrįš namo, ar nakvos savo lovoje.“Sveikatos apsaugos skyriaus sekretorius Venckus, gerai pažinęs Tauragės žydus, pirma surinkinėjo šviesiausius, garbingiausius miesto žydus. Pirmosiomis karo dienomis šviesiausieji žydai buvo suiminėjami, šaudomi ir kituose Lietuvos miestuose, miesteliuose, taip buvo ne tik Tauragėje, taip buvo ir Batakių miestelyje. Šios iniciatyvos, paskatinti okupavusių nacių, ėmėsi patys vietiniai lietuviai.Pirmieji sulaikyti Tauragės žydai uždaromi buvusiose Lietuvos kariuomenės 7-ojo pėstininkų pulko kareivinėse Vytauto gatvėje, kitapus gatvės prieš šandieninį Vytauto stadioną. Kareivinės buvo aptvertos aukšta tvora, šią teritoriją okupavę naciai vėliau pavertė žydų getu.Kaip prisimena daktaras M.Ginkas, jis su miesto žydais gydytoju Gedalija Jofe,  vaistininku Izaoku Goldšteinu Venckaus buvo atvesti į kareivines ir pristatyti vokiečių kareiviams. Atvestieji žydai turėjo sutvarkyti kareivinių teritoriją. Išties tai nebuvo tiesioginis darbas, tai buvo siekis pasityčioti iš žydų. Darbus prižiūrėjo pagyvenęs, nuolat keiksnojantis vokietis. Tik vėliau suimtieji suvokė šio vokiečio gerus norus, mat jis į dienos pabaigą kažkur dingo, taip suteikdamas galimybę suimtiesiems pasišalinti ir likti gyviems.Tą dieną kareivinių teritoriją „tvarkė“ ir kita tauragiškių žydų grupė: daktaras Jokūbas Šachnovičius, dantistas Mostas, mokytojas ir paskutinis Tauragės rabinas Levi-Tsevi Špitc. Visi žymesnieji Tauragės žydai. Iš dirbusiųjų vokiečių kareiviai pakaitomis tyčiojosi, juos keikė, mušė.  Daugiausia pasityčiota iš rabino, jį kareiviai apipylė pamazgomis, už barzdos vilko žeme, o galiausiai apsvilino barzdą.Jau kitą dieną, birželio 27 d., tauragiškiai kalbėjo, kad šią žydų grupę po patyčių sušaudė. Tai buvo pirmosios Tauragės žydų žudynės, nusitęsusios iki rugsėjo vidurio. Savo prisiminimuose M.Ginkas pastebi, kad ne visi kraštą okupavę vokiečiai pasižymėjo žiaurumu, „tvarkant“ kareivinių teritoriją geru noru kariškiai pakalbindavo, pavaišino šokoladu ar kitu gardėsiu. Teko girdėti tauragiškių mokytojų, dirbusių prieš karą, prisiminimus, kad jautę didelį skausmą matydami savo mokinius, su baltais raiščiais iškiliai per Tauragę einančius, laikroduotus ir įvairiai pasipuošusius daiktais, kurie iki tol priklausė tauragiškiams žydams.Po karo, 1959 m., Tauragėje gyveno 12 041 tauragiškis, didžioji dauguma miestiečių buvo atvykėliai iš aplinkinių kaimų, nežinantys miesto praeities, tradicijų. Buvo kuriamos naujos tradicijos, nauji tarpusavio santykiai. Kiekvienas atvykėlis atsinešė savas spalvas. * šalom – judėjų pasisveikinimas, šiuo palinkėjimu linkima ramybės, taikos ir saugumo.