Knygnešį Vincą Joniką prisimenant

Bėga metai, dešimtmečiai, praslenka amžiai. Laiko veikiama žmogiškoji atmintis vienus faktus ar įvykius prisimena, o kitiems vėliau gimsta epitetai – „nepelnytai užmirštas“, „nugrimzdęs į praeitį“ ir t.t. Mes, knygnešio Vinco vaikaičai, esame paskutiniai, kurie dar gali priminti, kad mūsų krašte, tarp kitų tyliai ir kantriai dirbusių savo tautai, buvo ir mūsų senelis.Vincas Jonikas gimė 1963 metais vasario 8 (22) dieną Tauragės valsčiuje, Kalpokų kaime, smulkių valstiečių šeimoje. Tėvas Jonas buvo siuvėjas, muzikantas, gyvo proto ir išprusęs pagal tuos laikus žmogus. Vaikai, tarp jų ir Vincukas, augo baudžiavinius saitus benusimetančiame kaime. Sunkus darbas, prietarai, neturtas iš vienos pusės ir neišsenkantis, sveikas optimizmas, savišvieta, spalvingas kaimo gyvenimas – iš kitos. Tuo metu prasidėjo tie tamsieji keturi dešimtmečiai Lietuvos istorijoje – lietuviškos spaudos draudimas. Galingos Rusijos imperijos jėgos visomis priemonėmis ėmėsi naikinti lietuvių kalbą, spaudą, uždraudė lietuviškas mokyklas. Lietuviškus leidinius buvo galima spausdinti tik rusiškomis raidėmis, mat taip rašė pats Rusijos caras. Oficialių jėgų, ginančių ir saugančių lietuvių kalbą, beveik nebuvo.Pažangesnieji žmonės suprato, kad reikia ieškoti išeities, ir ją surado. Daug jau prirašyta apie tai, kur ir kaip buvo spausdinamos lietuviškos knygos, laikraščiai, kaip visa tai buvo gabenama į Lietuvą per Prūsijos-Rusijos (Lietuvos) sieną. Knygnešio darbas buvo sunkus ir labai pavojingas, kur kas sunkesnis ir pavojingesnis negu paprastų kontrabandininkų, kurių taip pat buvo nemažai. Knygnešiai buvo gaudomi, tremiami, kalinami kaip patys didžiausi nusikaltėliai, besikėsinantys į caro valdžią. Dabar jau sunku įsivaizduoti, kokių stiprių tėvynės meilės jausmų vedami eiliniai, dažnai patys vos skaityti ir rašyti mokantys valstiečiai ant savo pečių žiemą ar vasarą, miškais, laukais, dažniausiai naktį, vien jiems žinomais takais gabeno spausdintą lietuvišką žodį. Žinoma, imant visos Lietuvos mastu, pasienio zonoje knygnešių būta daugiausiai, iš čia spauda keliavo toliau. Kaip rašoma Lietuvos enciklopedijoje (12 t., 161 p.), „Ilgainiui nebeliko Lietuvoje nei vieno miestelio ar bažnytkaimio, kur negalėtum gauti draudžiamųjų knygų“. Palaipsniui buvo atrasti pastovūs slapti takai, įrengtos slėptuvės, sukurtas platintojų tinklas. Manoma, kad per spaudos draudimo laikotarpį į sunkią kovą dėl lietuviško žodžio stojo apie 2000 knygnešių. Tik jų platinamas gimtasis žodis išsaugojo mūsų tautos identiškumą, įrodė jos stoiškumą, drąsą ir pasiaukojimą dėl lietuviškojo rašto.Vincas Jonikas, iš tėvo paveldėjęs gabumus, šviesos ir mokslo troškimą, pats nešė ir platino knygas. Tai buvo maldaknygės, pasaulietinio, religinio ir ūkinio turinio knygelės. Iš savo tėvų girdėjome, kad senelis skaitė ir galėdavo susikalbėti rusų, vokiečių, lenkų kalbomis. Mokėjo šiek tiek žydiškai.Po vedybų apsigyvenęs Mansčių kaime (įsigijo 3 hektarus žemės) savo namuose vaikus mokė skaityti, rašyti, todėl buvo caro žandarų sekamas ir dažnai lankomas. Savo žiniomis ir pažiūromis dalijosi su kaimynais, kurie ilgais rudens ir žiemos vakarais rinkdavosi į savotišką diskusijų klubą. Senelis buvo ateistas, mokėdavo įrodinėti savo tiesą, smerkė kunigus ir jų žemiškas „nuodėmes“. Tauragės bažnyčios klebonas pasikvietęs senelį bandė paneigti jo pažiūras, deja, negalėjęs jo įveikti. Tada pasakęs – „Žinai – žinok, bet kitiems neskleisk“.1891 metų balandžio mėnesį senelis buvo pagautas prie sienos su keturiomis draudžiamomis knygomis ir nubaustas (žr. archyvinį įrašą). Vėliau vienerius metus sėdėjo kalėjime, bet tiksliai nežinome, ar už knygnešyštę, ar už „daraktoriavimą“.Būdamas plačių interesų žmogus senelis nebuvo praktiškas, ūkis ir ūkininkavimas jam buvo antraeilis dalykas. Atlikdamas būtinus darbus nedėjo į tai širdies. Vienas po kito gimė vaikai, gausėjo darbų ir rūpesčių. Ta sunki našta gulė ant žmonos Marijonos pečių. Taupi, kantri, darbšti žmona su paaugusiais vaikais tvarkė ūkelį. Suprantama, būta ir nesutarimų, nesusikalbėjimų. Bet užsispyrusio būta mūsų senelio: jis nemetė knygų, o tik su senele kartais nustodavo kalbėjęsis. Kam bartis – geriau patylėti. Šeima išaugino šešis vaikus, kurie buvo darbštūs ir tvarkingi, mokėjo visus darbus. Visi gavo pradinį rusišką išsilavinimą, o tėvas išmokė lietuviškai skaityti ir rašyti. Visi šeimos vyrai (jau nekalbant apie moteris) mokėjo žiemą nusimegzti puskojines (jos klumpėsi labai gretai susidėvėdavo vežant mišką ar dirbant kitus sunkius ūkio darbus), jas užadyti, esant reikalui ką nors susiūti. Ir darė tai labai tvarkingai ir gražiai. Nė vienas negėrė, nerūkė, neblevyzgojo. Tada dar tebetvyrojo M.Valančiaus sukeltoji Lietuvos išblaivinimo dvasia.Paaugę vaikai – 4 sūnūs ir 2 dukterys – griebėsi tvarkyti ūkį, tuomet jau 15 hektarų: išvalė kemsynus, išrovė krūmynus, nusausino žemę, o iš dvaro vežė mėšlą ir tręšė laukus.Pats senelis turėjo auksines rankas, jį traukė kūryba, naujovės. Jis tobulino ir kūrė visokias priemones, lengvinančias darbą. Kaimo moterys kviesdavosi jį, kad padėtų suverti nytis aštuonnyčiams, šešiolikanyčiams audiniams. Nors ir tikras ateistas, kaimo žmonių buvo labai mėgiamas ir gerbiamas.Kurį laiką, sudaręs sutartį su Tauragės žydais, senelis veždavo maisto produktus į Klaipėdą, o iš ten pargabendavo metalą ir jo dirbinius. Vežimas būdavęs su priekaba, todėl, užvažiuojant ant kalvelių, arklius tekdavę perkinkyti ir abi dalis užvežti atskirai. Klaipėdos uosto krantinėje (dabar – Titnago gatvė) stovėjo eilė pirklių namų, kurie vertėsi prekyba su užsieniu. Vienas toks alinantis reisas iš Tauragės į Klaipėdą ir atgal trukdavęs apie savaitę.Senosiose Tauragės ir apylinkės kapinėse dar tebestovi senelio lieti cementiniai antkapiniai kryžiai. Tais laikais kaimo žmonės neįstengdavo pirkti brangių akmeninių paminklų, daugiausiai jie būdavo mediniai arba cementiniai. Senelio darytas paminklas jau 75 metus stovi ir ant jo paties kapo.Po Pirmojo pasaulinio karo besitraukiantys vokiečiai sudegino senelio namą su visomis sukauptomis knygomis ir turtu. Tai buvo smūgis šeimai. Pagyvenę pas kaimynus, po kurio laiko pasistatė naują namą, kuris tebestovi iki šiol. Ir vėl namuose atsirado knygų keliomis kalbomis, tačiau perkamų tik sau. Deja, Antrojo pasaulinio karo metu beveik visos pradingo. Buvo išlikusi tik sena Biblija, bet ji iškeliavo į sovietinį lagerį – buvo nusiųsta 19 metų kaimynui, nuteistam kalėti 25 metus.Vincas Jonikas, kaip išsilavinęs žmogus, nepriklausomybės metais buvo paskirtas valsčiaus sekretoriumi. Bet, pamatęs vardininkų „darbelius“, greitai neteko kantrybės ir, pasakęs, kad „per daug utėlių į kailinius prilindo“, paliko pelningą postą.Bet sūnus Jonas, tapęs kaimo seniūnu, kelis metus ėjo šias pareigas. Nors buvo dar visai jaunas, nuo sunkių klausimų, įvairių kaimynų nesutarimų dėl žemės, dėl vagos, dėl iškreiptos ežios neišsisukdavo. Dėl menkesnių dalykų niekas juk nebėgdavo pas teisėją – susirinkdavo kaimo vyrai su seniūnu ir išspręsdavo. Savo sūnui jis sakęs, kad sunkiausia pareiga buvo įteikti pranešimus apie varžytynes, nors jų ir nebuvo daug.Kitas sūnus, Vincas, tapo siuvėju ir, dirbdamas kartu su savo „gizeliais“, tarp aplinkinių buvo gerai žinomas savo linksmumu ir pramogomis. 1936 metais jis su dar dviem draugais dviračiais apkeliavo Lietuvą.Tėvai prisimindavo dar vieną nuotykį: per kariuomenės šventę dvare, į kurią suplūsdavo daug žmonių, vienas iš atrakcionų kareiviams buvo įsliuogti į glotnų medinį stiebą. Kai nė vienas kareivis neįstengė to padaryti, senelis prišokęs ir greitai pasiekęs viršų. Nusileidęs tikėjosi pagyrimo, o gavo… antausį iš pasipiktinusio karininko – kažkoks valstietis nešluostys jam nosies! Matyt, senelis buvo labai įžeistas, jei šis įvykis pasiekė ir vaikaičių ausis.Vieną jo posakį taip pat dabar dar prisimename – po revoliucijos Rusijoje senelis pasakęs, kad komunizmas gal ir pasklis po pasaulį, bet neišvengiamai žlugs. Juodais gyvenimo periodais, ištrėmimų ir lagerių laikais, artimo ir gerbiamo žmogaus nuomonė buvo guodžianti, teikianti viltį.Senelis sulaukė 22 vaikaičių, 30 provaikaičių ir beveik tiek pat poprovaikaičių.Simboliška, kad senelio statytame name, sūnui Antanui užleidus pusę namo, sunkiu pokario metu įsikūrė Taurų pradžios mokykla, veikusi 26 metus (1946–1972), kurią baigė dauguma aplinkinių kaimų vaikų (apie 200). Tai buvo lyg naujas senelio švietėjiškos veiklos pasikartojimas.Sunki kova dėl gimtojo žodžio suartino ir subrandino tautą, sustiprino pasitikėjimą savo jėgomis. O juk jėgos buvo tokios nelygios! Bet ar nekilo mūsų tauta prieš 1940 metų rusų okupantus, ar neatgimė vėl ištvermingųjų knygnešių dvasia Sąjūdžiu? Ar nestovi mūsų Kryžių kalnas? Mes tikrai turime kuo remtis, kai iškyla pavojus mūsų tautiškumui, lietuviškam mentalitetui. Ir ta kova niekada nesibaigia. Juk šiuo metu materialinių vertybių fetišavimas nustumia į šalį visus kitus ilgai puoselėtus moralinius tautos prioritetus. Bet tai jau vidinis tautiškumo priešas, turintis labai daug spalvų ir atspalvių. Ar sugebėsime pamatyti tas negatyvias spalvas, ar atnešime šviesą savo tautai?Joana JONIKAITĖ