Tauragės konvencija, prie kurios vis kartkartėmis grįžtame, dar ilgai bus analizuojama ir aptarinėjama. Tačiau jeigu pagrindiniai jos veikėjai Hansas Davidas Liudvikas fon Jorkas ir Ivanas Dibičius visiems jau ganėtinai neblogai pažįstami, tai kiti šio istorinio proceso veikėjai daugeliui žinomi mažiau. Tačiau nevalia pamiršti, kad, be jau minėtųjų konvencijos signatarų, Tauragės žeme vaikščiojo visas būrys ir kitų garsių įvairiose kautynėse dalyvavusių aukšto rango kariškių bei tituluotų asmenybių.
Aleksandras I nebūdamas stiprus karvedys vis dėlto turėjo nemenką politiko talentą ir dirvą tokiam susitarimui pradėjo purenti iš anksto. Prūsiją palenkti savo pusėn jis mėgino dar 1812 metų liepą. Papulkininkis A.Golcas užsiiminėjo agitacija tarp prūsų karininkų, o pulkininkas K.Tidemanas vieno mūšio prie Dalenkircheno metu atvirai kvietė priešininkus pereiti rusų pusėn, tačiau buvo nušautas. Po to su Jorku derėtis mėgino Rygos gubernatorius I.Esenas, dar vėliau generolas F.Paulučis.
Šią pavardę siūlau įsiminti, kadangi šiandien kalbėsime apie ją plačiau. Būtent F.Paulučio iniciatyva, vokiečių kilmės latvių publicistui Harlibui Helvigui Merkeliui padedant, tarp vokiečių kareivių pradėta aktyvi agitacija prieš Napoleoną. O lapkričio mėnesį F.Paulučis pasiuntė H.Jorkui laišką, kuriame atvirai siūlė prūsokams arba stoti Rusijos pusėn, arba bent jau paskelbti neutralitetą. H.Jorkas atsisakė reikalavimus vykdyti, kadangi neturėjo tam įgalinimų, bet paprašė rusų perdavinėti jam informaciją apie kovos veiksmus, kad galėtų informuoti karalių.
Nuteistas mirties bausme
Senos, garbingos dinastijos pradininkas, Prancūzijos ir Rusijos karinis veikėjas, generolas-adjutantas Filipas Paulučis (Filippo Paulucci delle Roncole) gimė 1779 metų rugsėjo 11-ąją Modenoje (Italija). Jo tėvą markizą Džiuzepę Paulučį labai aukštai vertino Austrijos imperatorius Juozapas II, o motina, grafienė Klaudija Skutelari, kildino save iš garsios Parmos grafų Kastelari dinastijos. Filipas šeimoje buvo penktasis iš aštuonių vaikų. Mokėsi jėzuitų kolegijoje, o po tėvo mirties, vos šešerių metų, prirašytas į Sardinijos karalystės armiją. Sulaukęs keturiolikos, jau leitenantas Filipas pradėjo tarnybą gvardijos 2-ajame batalione ir dalyvavo kare su Prancūzija. 1794 metų balandžio 27-ąją pateko nelaisvėn, bet jau gegužės 7-ąją buvo išlaisvintas, šalims apsikeičiant belaisviais.
Po dvejų metų mūšyje ties Mondovi miesteliu Pjemonte vėl pateko į nelaisvę, bet, pasirašius Kerasko taiką, buvo paleistas. Prancūzams okupavus Pjemontą, už prancūzų karininko iškvietimą dvikovon nuteistas trijų savaičių įkalinimu Turino tvirtovėje. Po viso to karalius suteikė Filipui kapitono laipsnį, bet išleido į atsargą.
1799 metais Pjemontą prijungus prie Prancūzijos, Filipas pradėjo tarnauti Austrijai, gavęs Austrijos karaliaus rūmų kamergero pareigas. 1801 metais pulkininko laipsniu įstojo į naujai sukurtos Italijos karalystės armiją, vėliau gavo generolo-adjutanto laipsnį. 1805 metais ėjo Kotoro tvirtovės komendanto pareigas. 1806 metais išėjęs į atsargą, buvo priimtas į prancūzų armiją ir tarnavo jos generaliniame štabe. Tuo laiku Rusija pradėjo karą su Turkija ir F.Paulučis pasiprašė tarnauti Rusijoje. 1807 metų gegužės mėnesį jis sulaukė teigiamo atsakymo ir buvo paskirtas vyriausiojo kariuomenės vado generolo I.Michelsono adjutantu. O vėliau prisijungė prie generolo I.Isajevo būrio, Serbijoje kartu su Juoduoju Georgijumi blokavusio Negotino tvirtovę (Juodasis Georgijus – Georgijus Karageorgijus, pirmojo serbų sukilimo prieš Osmanų imperiją vadovas. Pravardę Karageorgijus gavo dėl savo tamsaus gymio ir karšto charakterio, mat žodis „kara“ turkų kalba reiškia „juodas“).
Tuometis užsienio reikalų ministras baronas Karlas Budbergas pavedė F.Paulučiui perduoti Juodajam Georgijui laišką, kuriuo įtikinėjo pastarąjį išklausyti markizą ir pritarti jo siūlymams. F.Paulučis sėkmingai įvykdė užduotį, kadangi sugebėjo įrodyti Juodajam Georgijui, kad Austrijoje, į kurią šis rengėsi kreiptis pagalbos, to nesulauks ir padėti galinti tik Rusija. Patikėjęs Juodasis Georgijus pasirašė konvenciją, kuria Serbija prašė imperatoriaus Aleksandro I užtarimo ir parengti šaliai konstituciją. Po metų markizas buvo paskirtas 8-osios pėstininkų divizijos, kuri bazavosi Suomijoje, viršininku, dalyvavo Suomijos kare, už ką gavo generolo-majoro laipsnį.
1808 metais kaip imperatoriaus flygeladjutantas F.Paulučis vyko inspektuoti rusų kariuomenės Suomijoje, kur vyko karas su Švedija. Vėliau buvo paskirtas generolo M.Barklajaus de Tolio vadovautos 6-osios pėstininkų divizijos štabo viršininku. Liepos 22-ąją gavo generolo majoro laipsnį ir antrą kartą išvyko į Suomiją. Savo pranešimuose imperatoriui jis kritikavo vyriausiojo Suomijos armijos kariuomenės vado generolo F.Buksgevdeno veiksmus, atkreipdamas dėmesį, kad Suomijoje rusų kariuomenei stinga žmonių, kariai kenčia nuo bado ir ligų ir pasiūlė sustabdyti aktyvius kovos veiksmus bei palaukti žiemos, kai švedų laivynas bus blokuotas uostuose ir rusų veiksmai galės būti efektyvesni. Pasiūlymas svarstytas Sankt Peterburge, dalyvaujant imperatoriui Aleksandrui I, tuomečiam karo ministrui M.Barklajui de Toliui, pačiam F.Paulučiui, bet be F.Buksgevdeno. F.Paulučiui pavesta parengti naują operatyvinį planą. F.Buksgevdenas, įsižeidęs, kad sostinėje labiau vertinami F.Paulučio, o ne jo planai, atsistatydino. Tuo metu F.Paulučis apdovanotas Šventojo Georgijaus 4-ojo laipsnio ordinu.
Po dvejų metų markizas – Gruzijos korpuso štabo viršininkas už pergalę prieš dešimties tūkstančių persų – turkų korpusą pakeltas generolu-leitenantu.
Tais pat metais F.Paulučis paskirtas Kaukazo armijos generolu-kvartirmeisteriu, 1811 metais – vyriausiuoju vadu Gruzijoje, kur vienu metu kariavo su turkais, persais ir kovojo su sukilėliais.
1812 metų birželio 7-ąją gavęs generolo-adjutanto laipsnį, paskirtas 3-osios Vakarų armijos štabo viršininku, o netrukus perkeltas į 1-ąją armiją. Po konflikto su vyriausiuoju kariuomenės vadu M.Barklajum de Toliu ir jo štabo aplinkos žmonėmis buvo pašalintas iš armijos aiškinant, kad markizas sergąs sunkia liga. 1812 metų spalio mėnesį paskirtas Rygos kariniu gubernatoriumi ir atskirojo korpuso vadu.
Vos pradėjęs eiti pareigas, F.Paulučis imperatoriaus Aleksandro I įsakymu ėmėsi derybų su prūsų generolu H.Jorku. Gruodžio 19-osios laiške F.Paulučis vėl siūlė H.Jorkui pereiti Rusijos pusėn, pabrėždamas, kad toks veiksmas nebus laikomas kapituliacija. Frydichas Vilhelmas III, išgirdęs apie derybas, įsakė Jorkui elgtis „pagal aplinkybes“, bet „nesiveržti“. Tokiu būdu visą atsakomybę už tolesnius įvykius Prūsijos karalius užkrovė ant savo generolo pečių.
Gruodžio 5-ąją Aleksandras I suteikė F.Paulučiui įgaliojimus pasirašyti konvenciją ir instrukcijas, kaip vesti derybas. H.Jorkui pasiūlyta arba, sudarius sutartį Prūsijos karaliaus vardu, prisijungti prie rusų armijos, arba, jeigu H.Jorkas neturėtų įgaliojimų, susilaikyti nuo puolamųjų veiksmų. Aleksandras I taip pat įsipareigojo tarpininkauti, kad būtų atkurta Prūsija tokia, kokia ji buvo 1806 metais.
Dar iki Aleksandro I parėdymo, nuo gruodžio 8-osios, F.Paulučis vadovavo prancūzų armijos likučių persekiojimui ir išvadavo Memelį (Klaipėdą). Kaip žinia, tada generolas H.Jorkas atsisakė tenkinti maršalo Ž.Makdonaldo prašymą sustiprinti Klaipėdos gynybinę sistemą Prūsijos sąskaita. Už tai apdovanotas Šventojo Aleksandro Nevskio ordinu. Tuo pat metu, 1813 metų rugsėjo 9-ąją, Modenoje, įėjusioje į Prancūzijos vasalinę Italijos Karalystę, F.Paulučis už valstybės išdavystę už akių nuteistas mirties bausme, konfiskuojant turtą, ir po keleto dienų bausmė simboliškai „įvykdyta“.
Visa šlovė kitiems
Derybos, kaip žinia, baigėsi I.Dibičiaus ir H.Jorko pasirašyta Tauragės konvencija. Taigi visa šlovė atiteko I.Dibičiui, o F.Paulučis liko be nieko. Šiandien esame priversti konstatuoti šį visiems plačiai žinomą ir neginčijamą faktą. Tačiau noriu tikėti, jog istorija kada nors atskleis paslaptį, kaip atsitiko, kad caro įgaliotasis asmuo tapo tarsi nušalintas. Nors, žinoma, konvencijos svarba ir reikšmė nuo to nė kiek nemenkėja. Rusijai derybose atstovavo papulkininkiai K. fon Klauzevicas ir Donas. Tauragės konvenciją sudarė 7 straipsniai, detaliai aptarę Prūsijos armijos padėtį Rusijoje. H.Jorkui palikti visas transportas ir garantuota galimybė kirsti sieną. Taip pat, jeigu būtų gautas tiesioginis įsakymas jungtis prie Didžiosios armijos, H.Jorkas įsipareigojo nekariauti su Rusija du mėnesius
Pradžia Napoleono imperijos žlugimui buvo padaryta. Ir nors Prūsijos karalius formaliai atsisakė ratifikuoti konvenciją, faktiškai jis su ja sutiko. Oficialiame laiške Napoleonui Frydrichas Vilhelmas III siūlė kurti naują korpusą ir tikino Prancūzijos imperatorių, kad „išdavikas bus nubaustas“. Generolas H.Jorkas tikrai buvo atleistas iš vyriausiojo vado pareigų ir atiduotas karo teismui. Bet iki to laiko paskutinės abejonės dėl karinės situacijos galutinai išsisklaidė, tapo akivaizdu, kad pralaimėjimas 1812 metų kampanijoje tapo labai sunkiu smūgiu Prancūzijai. Prūsijos karalius pasinaudojo tokia situacija ir sutiko su konvencijos teiginiais. Todėl H.Jorko nubaudimas tapo formalus, juo labiau, kad Prūsijos karalius leido H.Jorkui veikti savo nuožiūra.
Mirė Nicoje
Kalbėti apie savo nuopelnus F.Paulučis nemėgo. Viename laiške A.Arakčejevui (Rusijos imperijos valstybės veikėjas, valdant carui Aleksandrui I, grafas (1799 m.), artilerijos generolas, vėliau Rusijos karo ministras), skųsdamasis neteisingu finansų ministro N.Gurjevo nurodymu jam sumažintomis išlaikymo lėšomis, rašė, kad neprošal būtų prisiminti, kaip Napoleonas, keršydamas už jo perėjimą pas rusus, konfiskavo visą jo giminės turtą. Tuo pačiu jis pridūrė, kad, nors Aleksandras I ir pažadėjo jam padengti nuostolius, bet jis „niekada nerizikuos priminti šio pažado. Kaip generolas-adjutantas, kreipdamasis į carą, jis tiesiogiai piktnaudžiautų tarnybine padėtimi“.
Po 1812 metų Tėvynės karo generalgubernatoriaus F.Paulučio pastangomis buvo atstatyti sudeginti Rygos priemiesčiai. Markizo nurodymu Rygos centre, filantropės Anos Vermanės žemėje, įkurtas naujas penkių hektarų Vermano parkas. Tuo tikslu įsteigtas specialus komitetas ir kiekvienas, sumokėjęs 1 rublį, galėjo pasodinti vieną medį. Pati A.Vermanė paaukojo miestui įspūdingą sumą – 2000 rublių – su sąlyga, kad sklypas niekada nebus dalijamas ar parduotas privačiam asmeniui, o skirtas tik miestiečiams ilsėtis.
Mieste pergalei prieš Napoleoną įamžinti atsirado įspūdingų paminklų – Pergalės kolona ir Aleksandro vartai. Imperatorius Aleksandras I, 1815 metų lapkričio pabaigoje apsilankęs Rygoje ir sužavėtas „naujuoju miestu“, apdovanojo F.Paulučį Šventojo Aleksandro Nevskio deimantiniais ženklais. Grįžęs į Peterburgą, imperatorius suteikė Rygai pusės milijono beprocentę paskolą dvidešimčiai metų. Vėliau terminas pratęstas dar penkiolikai metų.
1817 metais generalgubernatoriaus pastangomis Rygos pilies Šventosios Dvasios bokšte atsirado astronomijos observatorija.
1821 metais F.Paulučis paskirtas Lifliandijos (administracinis vienetas Rusijos imperijoje, kurį sudarė Latvijos istorinis regionas Vidžemė ir Estijos pietinė dalis), Estlandijos (dab. Estija) ir Kurlandijos (sudaryta iš buvusios Kuršo kunigaikštystės. Centras – Jelgava (Mintauja)) generalgubernatoriumi.
Markizas F.Paulučis daug prisidėjo, kad Kuršo gubernijoje ir Lifliandijoje būtų panaikinta baudžiava. Kurše tai įvyko 1817-aisiais, o Lifliandijoje 1819 metais – bemaž puse amžiaus anksčiau nei daugumoje kitų Rusijos imperijos gubernijų.
1823 metais markizas tapo dar ir Pskovo gubernijos kariniu gubernatoriumi, labai rūpinosi, kad Pskovo gubernijoje irgi būtų panaikinta baudžiava, tris kartus nesėkmingai siuntė į Peterburgą pasiūlymus, bet caras projektui nepritarė.
F.Paulučio siūlymu vyriausybės dokumentus pradėta versti į latvių ir estų kalbas, taip pat tomis kalbomis jie skaityti bažnyčiose valstiečiams. Atidarė Lifliandijoje dvi mokytojų seminarijas. Šios ir kitos priemonės leido pakelti Pabaltijo valstiečių raštingumo lygį gimtosiomis kalbomis. 1830 metais apie 60 procentų valstiečių buvo raštingi.
1823 metų gruodžio mėnesį Filipui Paulučiui suteiktas infanterijos generolo laipsnis.
Jis labai sunkiai išgyveno imperatoriaus Aleksandro I, su kuriuo siejo ypač draugiški santykiai, mirtį. Naujasis imperatorius Nikolajus I nepritarė liberaliai F.Paulučio politikai ir buvo linkęs remti dvarininkus, nepatenkintus F.Paulučio vykdoma jų privilegijų karpymo politika. 1829 metų vasario mėnesį F.Paulučis visai rimtai susipyko su vienu vietos dvarininku, kuris iškvietė jį į dvikovą. F.Paulučis kvietimo nepriėmė, motyvuodamas, kad iššūkis generalgubernatoriui prilygsta kvietimui pačiam imperatoriui. Žinia apie konfliktą pasiekė imperatorių, kuris, pripažinęs, kad F.Paulučis teisus, vis dėlto nenorėjo gadinti santykių su vietos dvarininkija.
F.Paulučio kėdė subraškėjo tų pat metų spalio mėnesį, kai Rygon atvyko imperatorienė Aleksandra Fiodorovna. Ji ne tik viešai sukritikavo generalgubernatoriaus rezidenciją – Rygos pilį, bet pareikalavo, kad puotoje jos garbei dalyvautų F.Paulučio priešai. Natūralu, kad nuskambėjo neigiamas markizo atsakymas. Sužinojęs apie tai, Nikolajus I pavedė vidaus reikalų ministrui pareikšti F.Paulučiui papeikimą. Gindamasis markizas parašė į Peterburgą, kad jo santykiai su dvarininkais buvę gerai žinomi sostinėje ir kad jis negavęs jokių instrukcijų dėl galimo netinkamo elgesio su vietiniais. Tuo pačiu 1830 metų sausio 1-ąją atsistatydino ir vasario viduryje išvyko iš Rusijos. Čia paskirtas Sardinijos karaliaus kariuomenės vyriausiuoju inspektoriumi, Genujos miesto generalgubernatoriumi ir Genujos karinės apygardos viršininku.
Jis buvo vedęs tris kartus: Kuršo gubernijos grafienę Vilhelminą Frančeską fon Koskul, Odesos komendanto Tomo Koble dukrą Klaudiją, padovanojusią jam du sūnus ir tris dukras, bei baronienę Mariją de Kursel.
Markizas Filipas Paulučis mirė 1849 metų sausio 25-ąją Nicoje, būdamas Sardinijos karaliaus valstybės ministru. Palaidotas Mirandolio miesto La iglesia de los Santos Filippo y Giacomo bažnyčioje.
Po F.Paulučio mirties dėkingi rygiečiai nutarė įamžinti jo atminimą. Kadangi pats markizas, dar gyvendamas Rygoje, prašė nestatyti jam paminklo Vermano parke, 1851 metais čia iškilo obeliskas, kuriame nurodyta tik data – „1812 metų spalio 23 atminti“. Mat tą dieną F.Paulučis atvyko į Rygą. Išėjo, kad miestiečiai vienu kartu įvykdė ir markizo prašymą, ir savo norą.