Medinė architektūra

Medinė architektūra šimtmečiais sudarė lietuvio tradicinę aplinką. Ji buvo prieinamiausia, suprantamiausia ir šilčiausia lietuvio sielai bei gyvensenai. Medinės architektūros kūriniai sukoncentruoti sodybose, bet greta buitinės statybos pagal liaudiškos medinės architektūros tradicijas buvo statomi sakraliniai ir visuomeniniai pastatai.
Lietuvių liaudies architektūra, būdama svarbi nacionalinės kultūros dalis, sukūrė neįkainuojamos architektūrinės vertės savitus pastatų tipus, puikiai įsijungusius į Lietuvos peizažą, sodybų ir kaimų architektūrinius derinius. Ištakos ir tęstinumas Geriausias praeities veidrodis yra netektis, šią netektį teko patirti neseniai lankantis Airijoje. Šioje puikioje ir draugiškoje šalyje labiausiai stebino vietinių meistrų gebėjimas valdyti akmenį architektūroje, jos detalėse ir mažosios architektūros įstabiuose, meniškuose kūriniuose. Tai buvo gražu, bet trūko medžio šilumos ir įprasto gimtosios Lietuvos peizažo. Pajutęs supančią airišką aplinką, suvokiau: kalnai, akmuo ir visa tai – ne mano prigimčiai. Ši trumpa savojo krašto nostalgija nukėlė į medines senosios Lietuvos kaimų sodybas, miestų, miestelių bažnyčias.Nykstantis trapiausias krašto medinės architektūros paveldas nėra tolygus. Lietuvių liaudis sukūrė ne tik savitus įvairių paskirčių pastatus, bet taip pat vertingus šių pastatų architektūrinius derinius – įvairaus tipo gyvenvietes. Praeityje žmogus gyveno santarvėje su gamta, krašto gyventojai kūrėsi miškingose vietose, kur pagrindinė statybinė medžiaga buvo medis. Lietuvių liaudies gyvenamųjų ir ūkio trobesių statybinė medžiaga buvo medis, o svarbiausi darbo įrankiai iki XVIII a. vidurio – kirvis, skliutas ir kaltas. Vėliau statyboje pradėti naudoti pjūklas ir grąžtas. Iš pradžių sienų rąstai buvo apvalūs arba skliutu tašyti, vėliau – pjūklu apipjauti. Stogai tuo laikotarpiu dažniausiai būdavo šiaudiniai. Dėl savo medžiagiškumo medinė architektūra gana trapi ir jos paveldo išsaugojimas gana komplikuotas. Tauragės krašto buitinė medinė architektūra daugiausia užfiksuota brėžiniuose, architektūriniuose matavimuose. Išliko tik menka dalis statinių. Sodiečių architektūra Tauragės kraštas persipynęs su vietinių žemaičių ir mažlietuvių kultūra. Nuo seno abu kraštai, ypač paribiuose, asimiliavosi ir medinės statybos tradicija. Dar šiandien išlikusiose pastatuose įžvelgiami „pasiskolinti“ vieni iš kitų architektūriniai sprendimai. Tik skirtingas ekonominis gyvenimas kiek išskyrė. Mažosios Lietuvos ekonomika buvo aukštesnė (čia mediena buvo apdirbama mechanizuotai), todėl medinė statyba vis labiau pradėjo skirstis nuo Didžiosios Lietuvos, kur vyravo statybos meistrų rankų darbas. Tačiau meninė meistrų išmonė liko tapati. XIX a. stiprėjant Mažosios Lietuvos krašto ekonomikai, plito mūriniai pastatai, jie keitė senąją medinę architektūrą, suplanavimą ir jų dalis. Abipusiai sąlyčio taškai nebuvo prarasti, tai akivaizdu valstybės sienos paribio kaimuose.Būta puošnių gonkelių – gyvenamųjų namų prieangių. Jie kartais virsdavo lyg atskiru dailiu nameliu. Tradiciškai medinėje Mažosios Lietuvos architektūroje buvo komponuojami mezonimai, kurie neretai tapdavo reikšminga namo puošmena. Mezonimų aptinkama ir Didžiosios Lietuvos paribyje. Kuo toliau nuo sienos, tuo mažiau galima jų aptikti.Žemaitiškos liaudiškos architektūros pastatais turtingiausia Batakių seniūnija: Akstinuose – gyvenamasis namas ir klėtis (XIX a. pab.), Paegluonyje – liaudiška klėtis (1889 m.), tvartas (XIX a. pab.), Antegluonyje – gyvenamasis namas (XX a. pr.), Batakiuose – sodyba: gyvenamasis namas, klėtis, tvartas (XIX a. pab.). Miestelyje yra išlikusių XX a. pradžios sodybinių kompleksų. XIX a. pastatų yra išlikę Zaltriškiuose, Zuikiškiuose, Užvarniuose (Gaurės seniūnija), Putokšliuose, Stirbaičiuose (Žygaičių seniūnija). Puošnioji medžio architektūra                      Žemaitijoje nuo seno būta daug smulkių ir vidutinio dydžio medinių dvarų sodybų. Stambių dvarų sodybų statiniai, kaip rodo istoriniai duomenys, XVI–XVIII a. taip pat buvo mediniai. Mūrinės architektūros ansambliai juose išliko tik XIX amžiuje. Tai reiškia, kad medinė architektūra įvairių dydžių dvarų sodybose buvo kuriama iki XVIII a. pab., o smulkių ir vidutinių bajorų dvaruose – iki XX a. vidurio. Mediena Lietuvoje buvo patogi ir pigi statybinė medžiaga, lengvai gaunama iš dvarams priklausiusių miškų. Be to, krašte buvo gabių ir profesionalių dailidžių, kurie paliko savo kūrinius. Tačiau ne visos medinių dvarų sodybos išliko. Neišliko viena gražiausių ir puošniausių Norkiškės Rakauskų dvaro sodyba. Joje buvo puikios architektūros dvaro rūmai, klėtis, palivarko pastatai ir t.t. Dvaro sodybos nykimas prasidėjo dar 1940 metais, kada į dvaro sodybą atsibastė Raudonosios armijos dalinys. Visgi dvarų medinės architektūros kompleksų išliko: tai Lankininkų dvaro sodyba, dalis XIX a. pab. statytos Adakavo dvaro ir klebonijos sodybos su šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, statyta 1793 m., Lylavėnų-Kazimieravo, Tamošaičių dvarų sodybų fragmentai. Išraiškingos liaudiškos medinės architektūros pastatų yra išlikę Trepų dvaro sodybiniame ansamblyje: daržinės, svirnas, palivarko, malūnininko gyvenamieji namai, statyti XIX a. pabaigoje. Mediniai dievo namai Miesteliuose ir kaimo vietovėse yra išlikusių medinių koplyčių ir bažnyčių su varpinėmis, tvoromis, vartais ir kitais įrenginiais, sudarančiais įdomius architektūrinius derinius. Yra įvairių suplanavimų, skirtingų vidaus ir išorės architektūrinių formų bažnyčių. Jos pasižymi monumentalumu ir konstruktyvumu, įdomia vidaus erdve ir interjero fragmentais (vargonų chorai, altoriai ir pan.). Žinoma, kad dar 1507 m. Tauragėje buvusi medinė bažnyčia. 1509 m. medinė bažnyčia pastatoma Batakiuose. Pati turtingiausia bažnyčia buvo šv. Onos, pastatyta 1776 m. Batakiuose. Turtinga savo formomis buvusi ir šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, statyta 1773 m. Gaurėje. Šios abi bažnyčios neaiškiomis aplinkybėmis 1970 m. sudegė. Panašaus likimo galėjo sulaukti įdomi savo formomis šv. Kryžiaus bažnyčia, statyta 1797 m. Skaudvilėje, švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo bažnyčia, statyta 1774 m. Pagramantyje. Pagramančio bažnyčia išlaikiusi visą medinių statinių kompleksą: bažnyčia (1774 m.), varpinė (XIX a.), klebonija (XIX a.), rūsiai (XX a. pr.), klėtis (XIX a. pab.). Viena išraiškingiausių medinių sinagogų stovėjo Jurbarke, kiek supaprastintos architektūros medinė sinagoga buvo pastatyta Skaudvilėje, Batakiuose. Šie statiniai neišliko. Liaudiškos medinės architektūros aidas Liaudiškos architektūros apraiškos persikėlė ir į miestą. Medinė architektūra mieste ypač paplito XX a. viduryje. Tačiau ši architektūra nebuvo tokia išraiškinga ir meniška, kaip XIX a. miestelių ir sodybinių ansamblių architektūra. Miestų medinė architektūra buvo paplitusi ir pokario metu, bet tai daugiau buvo tipinė ir neišraiškingų formų architektūra.Nykstantis trapiausias mūsų protėvių dvasinės, medžiaginės kūrybos paveldas – medinė architektūra pastaraisiais metais vėl prisimenama. Įžvalgesni naujų būstų statytojai atsigręžia į lietuviškąsias medinės architektūros tradicijas, tačiau ne daug tėra likusių gabių dailidžių, užsiimančių medinių namų statyba. Pastaraisiais metais Norvegijoje sukurtas specialus fondas, padedantis susigrąžinti senąsias medinės architektūros statybos tradicijas. Šiuo fondu naudojasi ir Lietuvos dailidės.Šiandieninis pasaulis kuria kitą aplinką. Naujos medžiagos ir technologijos negailestingai stelbia medinę architektūrą. Tačiau senosios medinės architektūros tradicijos sutelktos ne tik knygose, muziejuose, jos vis dar gyvos sodiečių statyboje, neleidžiančioje užmiršti lietuvio charakterį ir dvasią, įkūnytą medinėje architektūroje.