Neatskleistos Tauragės krašto piliakalnių paslaptys

Kaip mūsų kultūros paveldas atrodo jauno žmogaus akimis? Ką jis pastebi medžiais apaugusių piliakalnių šlaituose ir viršūnėse, su kokiomis mintimis nuo jų nusileidžia, į kokius klausimus ieško atsakymų knygose, istoriniuose dokumentuose ar prie piliakalnių gyvenančių žmonių pasakojimuose. Akademinio jaunimo sluoksniuose Tauragės kraštas nėra pamirštas, nors to jaunimo nėra daug, kad jaustume dėmesio perteklių. Šiuose „Praeities vaivorykštės“ puslapiuose spausdiname Vilniaus universiteto absolventės, archeologės Sandros Veprauskienės rašinį, skirtą Tauragės krašto piliakalniams.
Piliakalniai, kadaise apipinti legendomis ir keistais padavimais, savo gelmėse slepiantys senovėje nugrimzdusius lobius ir čia gyvenusių žmonių paslaptis, dabar tyliai dunkso medžių ir krūmynų tankmėse. Daugiau nei tūkstantmetį jie buvo baltų genčių socialinių ir politinių įvykių, savitos ir sudėtingos mūsų istorijos liudininkai. Piliakalniai – patys žinomiausi ir ryškiausi archeologiniai paminklai Lietuvoje, kurių mūsų valstybėje priskaičiuojama itin daug – beveik 1000. Palyginti kaimyniniuose kraštuose jų yra kur kas mažiau: Latvijoje apie 350, o Estijoje – vos 100. Pirmieji piliakalniai Lietuvoje įrengti dar Bronzos amžiuje (II–I tūkst.pr.m.e. sandūroje). Iš pradžių tai buvo atskiros kalvos pastatintais šlaitais, kurių plokštesnėse viršūnėse buvo įkuriamos gyvenvietės, apjuostos neįmantriomis medinėmis tvoromis. Tik vėliau piliakalnius pradėta rengti ir aukštumos kyšuliuose, dažniausiai upių ar upelių santakose, tvirtinti papildomais gynybiniais žemių pylimais ir šalia jų iškastais grioviais. Ilgainiui jie tapo slėptuvėmis, o XIII–XIV a. – svarbiais istorinių lietuvių kovų su kryžiuočiais atramos punktais.Šiuo metu Tauragės rajone užregistruota 12 piliakalnių: Aukštupių, Batakių, Dapkiškių, Gilandžių, Greižėnų, Ivangėnų (Karšuvos), Juškaičių, Kiukiškių, Matiškių, Naujininkų (Kuturių), Nosaičių, Pagramančio.Jau XIX a. daugelį jų apžiūrėjo žymūs archeologai F.Pokrovskis ir L.Kšyvickis. Tačiau nė vienas Tauragės krašto piliakalnis iki šiol nėra tyrinėtas archeologiškai, tad daugelis jų statybos bei gyvavimo faktų nėra žinomi. Vykdytų žvalgomųjų archeologinių ekspedicijų metu surinkta itin nedaug medžiagos: piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose dažniausiai būdavo randama grublėtos keramikos bei geležies šlako, įrodančių, jog čia egzistavo senovės gyvenvietės. Todėl, norint susipažinti su Tauragės krašto piliakalnių praeitimi, daugiausia tenka remtis istoriografiniais ir etnografiniais šaltiniais.  Tauragės krašte vyrauja krantinio tipo piliakalniai, t.y. įrengti prie upių ar upelių, dažnai jų santakoje. Archeologų nuomone, tik pavieniai piliakalniai Tauragėje yra ankstyvojo tipo, dauguma buvo įkurti vėlesniais, Kryžiuočių ordino agresijos, laikais.  Siekiant apsiginti nuo kryžiuočių išpuolių, Lietuvos teritorijoje buvo įrengtos dvi pilių gynybinės grandinės. Tuo metu ant daugelio piliakalnių viršūnių iškilo medinės pilys. Viena šių grandinių ėjo palei Nemuną, kita – Jūros pakrantėmis. Pastaroji driekėsi per dabartinį Tauragės kraštą. Ši grandinė buvo itin svarbi, mat ilgą laiką Jūros upės bei jos intakų pilių sistema saugojo nuo vokiečių kelius, vedančius į LDK gilumą. Tuomet Tauragės apylinkėse gyvenusių skalvių ir karšuvių medinės pilys atrėmė ne vieną kryžiuočių antpuolį, prasidėjusius netrukus po Didžiojo prūsų sukilimo numalšinimo ir Lamatos bei Nadruvos žemių užėmimo. Aršias vokiečių ir pagonių baltų kovas išsamiai aprašė Petras Dusburgietis „Prūsijos žemės kronikose“. Pasak vokiečių kronininko, pirmiausia buvo palaužtas skalvių pasipriešinimas. 1278 m. po ilgų grumtynių kryžiuočiai užėmė galingiausią Skalvos pilį Sassowia. Istorikų teigimu, ši pilis galėjo stovėti Ližiuose, ant piliakalnio Jūros ir Šešuvies santakoje, kuris, manoma, ilgainiui buvo šių upių nuplautas. Netrukus po to prasidėjo kryžiuočių kovos su karšuviais, trukusios iki 1422 m. pasirašytos Melno taikos.  Manoma, kad viena garsiausių karšuvių pilių – Aukaimis stovėjo ant Ančios ir Batakės upelių santakos įsikūrusio Batakių piliakalnio. Pirmąkart ji buvo užpulta 1285 m. Po to sekė daugybė kitų kryžiuočių išpuolių, tačiau tik 1302 ir 1305 m., tarp pilėnų atsiradus išdavikams ir atvėrus priešams vartus, Aukaimio tvirtovė buvo sudeginta ir ilgainiui nebeatgavo savo buvusios galybės. Nepaisant to, ši vietovė dar ilgą laiką išliko svarbiu pagonybės centru. Šiandien, kukliais laiptukais užkopus ant šio piliakalnio viršūnės, atsiveria laukų platybės, kuriose kadaise vešėjo šventoji giria, priglaudusi besislapstantį paskutinį lietuvių krivį Gintautą. Norėdamas sustiprinti karšuvių karinį pajėgumą XIV a. pradžioje didysis kunigaikštis Vytenis iš Rytų Lietuvos į Žemaitiją pradėjo keldinti valdovo tarnybinius karius – leičius. Istoriko A.Dubonio pastebėjimu, leičių kaimų itin gausu Pagramančio apylinkėse. Greičiausiai šie kariai turėjo ginti svarbų Akmenos kairiajame krante iškilusį galingą Pagramančio piliakalnį. Vakarine piliakalnio pašlaite iki šiol vingiuojantis senkelis jungė piliakalnį su Pūtvės tvirtove. Kiek toliau į pietvakarius nuo Pagramančio stūkso dar vienas, tačiau ne toks didelis Naujininkų (Kuturių) piliakalnis. Visas šis kompleksas sudarė svarbią dalį gynybinės sistemos, turėjusios užtikrinti vakarinių valstybės sienų saugumą. Kitas žymus žemaičių kovotojas su vokiečiais – Mažonas, su jo vardu siejama ant Matiškių piliakalnio stovėjusi pilis. Ji saugojo brastą per Jūrą, o per ją einantis kelias vedė į kaimelį, išlaikiusį jo vardą.Šiandien Pagramančio piliakalnis yra liaudies švenčių ir vakaronių vieta. Iki šiol gyva legenda apie šiose apylinkėse gyvenusią nuostabią bajoraitę. Pasakojama, jog anksčiau piliakalnio vietoje stovėjęs dvaras, kurio savininkas turėjo labai gražią dukrą Gramančią. Vieną dieną jai pirštis atvyko du broliai Ringaila ir Sungaila, kurie, norėdami gražuolei įsiteikti, supylę piliakalnį. Tačiau negalėdama apsispręsti, kurį jaunikaitį jai reiktų išsirinkti į vyrus, nusprendė išgerti raganos padovanoto gėrimo, pavertusio ją upeliu. Vienas aktyviausių kovos su kryžiuočiais organizatorių Žemaitijoje 1308–1321 m. – didžiojo kunigaikščio Vytenio siųstas didikas Manstas. Manoma, kad būtent jis dešiniajame Jūros krante ant Dapkiškių piliakalnio surentė (arba rekonstravo) stovėjusią pilį. Tai bene piečiausia pilis Jūros gynybinėje sistemoje, kuri prižiūrėjo judėjimą šia upe, mat kryžiuočiai mėgdavo naudotis vandens keliais. Tačiau galiausiai Manstas parsidavė kryžiuočiams už tuomet didžiulę 25 žagrių valdą Varmijoje ir pabėgo į Prūsiją. Jį mena tik mažas Mąsčių kaimelis, nutolęs kelis kilometrus į pietus nuo Dapkiškių, atkartojantis šio didžiūno vardą. Liūdna, tačiau daugelis Tauragės krašto piliakalnių dėl žmogaus ir gamtos veiklos yra negrįžtamai apardyti ir praradę didžiąją dalį juose buvusių vertingų žmonių veiklos pėdsakų. Piliakalniai buvo ariami, žalojami melioracijos, lengvatikių lobių ieškotojų ar karo metu įrengtų apkasų. Negailestinga jiems ir pati gamta: piliakalnius graužia jų papėdėse tyvuliuojančių upių vandenys, vėjas, erozija, kultūrinius sluoksnius ardo medžių šaknys. 1994 m. Kultūros vertybių apsaugos departamentui vykdant gamtos jėgų žalojamų piliakalnių gelbėjimo darbų programą, buvo stabilizuotas vakarinis Pagramančio piliakalnio šlaitas, šiaurinis Batakių piliakalnio šlaitas bei panaikinti erozijos židiniai. Pats tinkamiausias metas apžiūrėti šiuos didingus paminklus – vėlyvas ruduo ar ankstyvas pavasaris, kai medžių lapija netrukdo pamatyti aiškias jų formas. Sandra VEPRAUSKIENĖ