Nesustoti prie kebabinės

Dalintis:

Slidinėdamas minties keliu dažnai suabejoji savo būties reikalingumu. Šiferinėj Lietuvoj į kiekvieną kampą smelkiasi laukinis kapitalizmas, toks bukas, kaip tarybinio ūkio dirbtuvių stalas. Sovietinių multikų išugdytas mūsų skonis atsispindi mūrelių architektūroje, plastmasinėse sodų puošmenose, amžinai žaliuose sintetiniuose kilimuose ant artimųjų kapų, Svarovskio kristalais nusagstytuose automobiliuose.
Gyvename su kasdieniniu Kobzono dainos priedainiu ausyse – „Atėjom tam, kad pasaką paverstume tikrove“. Ir verčiame: iš kairės į dešinę, iš apačios į viršų. Nors atrodo, šiek tiek važinėjame, važiuodami ką nors pamatome, tačiau nieko padoresnio, išskyrus kekabines pakelėse, nemokam parsivežti. Kodėl taip yra? Todėl, kad svečiose šalyse tik iki kekabinių tenueiname. Vos prakutęs naujasis lietuvis jau vaizduojasi pasaulio bamba. Jeigu įsigijo sklypą, tai jį būtinai apsikals raudonomis lentelėmis: „Privati valda“, tarsi žiogas, uodas ar pažeme šliaužiantis žaltys tas lenteles skaitytų. Ko tu, žmogau, bijai? Amžių amžius žmonės nugyveno be tų lentelių ir tu laimingai nugyvensi. Jeigu jau taip nori pasirodyti – užsirašyk vardą, pavardę, mobiliuko numerį, kai mums prireiks tavo kvapo, mes tau pašvilpsime. Gal pats esi gudrus ir toje privačioje valdoje rezgi kokias nors ne visai kilnių statybų idėjas. Iš pradžių privatizuosi ežerą, paskui tame ežere pasistatysi plaukiojančią pirtelę, o statybos pabaigoje ją įregistruosi kaip irklinę valtį. Nieko naujo! Tokie atradimai Lietuvoje jau buvo. Geriau tapk žliūgėmis apėjusio dvaro dvarponiu. Dėl visuomeninio statuso. Dabar labai smarkiai dirbi žirklėmis. Iš laikraščių karpai užsakomuosius straipsnius, nuo nuotraukų rankioji skrajutes maketavusių blondinių plaukus, kur nutvėręs grožiesi savo pavardės skambesiu ir pareigomis. Viską, iki menkiausios parašo eilutės, kiši į įmautes, krauni į segtuvus, manydamas, kad jau esi politinės scenos personažas. Nesenai pajutai paveldo skonį, žinai, kada ir su kuo fotografuotis, kam paduoti ranką, nuo ko nusisukti. Politinis paveldas privalo būti švarus. Jau viliesi, kad rinkiminiai dienoraščiai vartosi Valstybės archyve, o ten besirausiantys tavo paskatinti mokslininkai rašo monografijas. Ai, kaip gražiai sapnuoji! Bet kol kas to nėra, todėl virpančia širdimi tas iškarpėles bandai prišlieti prie ko nors didesnio. Laiko patikrintas vardas ar įvykis tau suteikia patogų istorinį šešėlį, kurio pavėsyje bent akimirką gali pabūti didžiavyris, nors už kampo skleidžia kvapus tavo kekabinė, o iki istorijos suvokimo – trys milijonai žingsnių. Ir staiga pajunti skaudžiai suklupęs ant savo paties paveldo, nes jis neturi idėjos, jame nėra dvasios, jis siekia tik vieno atlygio – valdžios. Pakuri rinkiminiais plakatais savo muziejaus krosnį, kad kelias minutes būtų šilta akims. Nuo šilumos į galvą ateina būties aiškumas.Tavo žmonės dar turi kapus, bažnyčias, pilis ir kelią nuo jūros iki jūros. Iki grįždami namo dar turi rasti Žalgirio mūšį, ant Ragainės slenksčio padėtą Mažvydo katekizmą, Lenkijos miškuose pradingusį skrydį per Atlantą, Laptevų jūrą, vienkiemių pamatus, ant tanko vikšrų sustingusį Sausio 13-osios kraują. Netoli per tūkstantį metų nueita: nuo kraujo iki kraujo. Todėl neverta sustoti prie kekabinės. Šioje vietoje tautos atminimas praranda prasmę.Nuo kalno matai, kaip Tilžė, apsivilkusi vakarinę suknelę, pajudina lietuviškos bažnyčios varpą. Sulinkęs varpinės bokštas meldžiasi už Donelaitį. Atsiverti tau skirtus metus ir pradedi hegzametru deklamuoti savo gyvenimą. Jauti, kaip už nugaros stovintis angelas plonais pirštais rankioja išmėtytus puslapius, nes gyvenimas yra ilgesnis už mirtį.

Žymos:
Dalintis:

About Author

Skaitomiausias Tauragės krašto naujienų portalas

Rekomenduojami video:

Palikite komentarą