Pasieniečio kapas Bitėnų kapinaitėse

Dar menkai tyrinėta Lietuvos kariuomenės dislokacijos istorija Mažosios Lietuvos pasienyje. Karybos mokslo specialistai arba nedrąsiai publikuoja savo tyrinėjimų duomenys arba jie publikuojami žynybiniuose leidiniuose ir sunkiai prieinami platesniam skaitytojų, besidominčių Lietuvos kariuomenės istorija, ratui. Ši publikacija nepretenduoja į istorinius atradimus ar sensacijas. Puikiai žinome, jog po 1923 m. Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos, šį istorinį faktą pasaulio tautų bendrijoje reikėjo įtvirtinti diplomatinėmis priemonėmis.
Sudėtingomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis Lietuvos Respublikos Vyriausybė privalėjo organizuoti sienos apsauga, nedelsiant rūpintis krašto gynyba. Tauragės miestas šiame šalies vystymosi etape buvo strategiškai svarbus punktas, turėjęs nemaža įtakos Lietuvos kariuomenės raidai. Apie tai  pakalbėsime kitose, istoriniais faktais ir tyrinėjimais pagristose publikacijose. Aktyvėjantis dėmesys krašto praeičiai, vis dažnesnis kultūros paveldo objektų lankymas, kartais iškelia klausimų, kurie nėra esminiai, tačiau svarbūs praeities vertinimo požiūriu.Bitėnų kapinaitės, tapusios neatskiriama Bitėnų – Rambyno kultūrinio komplekso dalimi, saugo didžiųjų lietuvininkų Vydūno, Martyno Jankaus, Valterio – Kristupo Banaičio amžino poilsio vietą ir atminimą. Tačiau tarp metalinių tradicinių šio krašto kryžių, krikštų, kuklių akmens paminklų, akys užkliūva už originalaus medinio kryžiaus su stilingai įkomponuotais užrašais apie du čia palaidotus asmenis. Ne vienam , aplankiusiam šias kapines, subrendo klausimas: kas tie žmonės, pavardės skirtingos, o ilsisi viename kape? Dar įdomiau, kad vieno iš jų pavardė rusiška ir miręs jis 1937 metais. Prieš karą šiose apylinkėse žmonių slaviškomis pavardėmis beveik nebuvo. Apie šį kapą nieko negalėjo papasakot ir, prieš kurį laiką jau miręs, kapinių sargas Jonas Gudavičius, bene ilgiausiai prižiūrėjęs šį kultūros objektą. Vienu metu kapas atrodė niekieno nelankomas, bet rudenį, artėjant vėlinėms jis pasipuošdavo gėlėmis, o kartą buvo pastebėta, kad žemės kauburėlis įrėmintas granito tvorele. Dar vėliau, prie medinio kryžiaus atsirado ir granitinė plokštė su pavardėmis, gimimo ir mirties datomis. Visa tai įvyko prieš keletą metų.Vienai žiemai Vytauto Didžiojo universiteto istorikas, daktaras Vytenis Almonaitis šių eilučių autoriui buvo paskolinęs Nepriklausomos Lietuvos laikais Šaulių Sąjungos leisto savaitraščio„Trimitas“ komplektus. Viename šio komplekto numerių  radau išspausdintas užuojautas dėl tragiškos Bitėnų šaulių būrio vado, atsargos leitenanto, Bitėnų pereinamojo posto viršininko Aleksandro Žvinakio mirties.  Kaip ir kiti Lietuvos pasienio policijos  pareigūnai Aleksandras Žvinakis Bitėnuose gyveno su šeima- žmona ir dviem sūnumis, Rimučiu ir Eugenijumi. Nežinoma ar paviešėti iš Kybartų į Bitėnus buvo atvykęs uošvis Aleksandras Fedotovas, ar gyveno kartu su jaunaisiais Žvinakiais.  1937 metais motociklu iš Pagėgių važiavę Aleksandras Žvinakis ir Aleksandras Fedotovas buvo sužaloti autokatastrofos metu. Aleksandras Žvinakis mirė įvykio metu, o Aleksandras Fedotovas po pusės metų. Abu jie palaidoti viename kape. Po A. Žvinakio mirties „Trimito“ žurnale buvo išspausdintas St. Juškėno vardu pasirašytas nekrologas: „Gegužės 31 d. gražiose Bitėnų km. kapinaitėse palaidotas Bitėnų šaulių būrio vadas atsargos letenantas .Aleksandras Žvinakis, gimęs 1907 m. kovo 24 d. Alytaus apskrities Miroslavo valsčiaus Balkūnų kaime. Velionis buvo baigęs kariūnų – aspirantų kursus ir paskutiniu laiku tarnavo Finansų Ministerijoje, kaip Bitėnų pereinamojo punkto viršininkas. Paliko žmoną ir du mažu vaikučiu. Be šaulių būrio vado pareigų dar dirbo Visuomenės Sąjungoje ir Bitėnų ugniagesių komandoje. Velionis buvo labai gero ir sugyvenamo būdo žmogus. Visi jį, nepaisant nei tautybės, nei pažiūrų, gerbė, todėl ir į kapines palydėti be organizacijų susirinko visos apylinkės žmonės….“O A. Žvinakio kapą Bitėnuose, Lietuvai tapus vėl nepriklausoma, plačiau prabilus apie Bitėnus, Rambyną, Martyną Jankų, surado giminės iš Kauno ir Vilniaus. Jie pastatė kuklų paminklą. Apie žmoną ir sūnūs niekas nieko nežinojo, kol vieną gražią birželio dieną Bitėnuose nepasirodė A. Žvinakio sūnus Rimutis , jau du kart vyresnis už savo tėvą. Tėvo jis neprisiminė, nors daug žinojo iš motinos pasakojimų. Karo audros Žvinakienę su sūnumis nubloškė į Australiją. Pirmą kart Lietuvoje viešėjęs bei tėvo kapą lankęs jaunėlis, puikiai kalbėjo lietuviškai, net angliškai parašytoje vizitinėje kortelėje buvo išlikusi lietuviška pavardės šaknis „Ron Zvinakis“. Pokalbio metu sūnus prasitarė, kad tėvo žūtis, ko gero, nėra nelaimingas atsitikimas. Tuo laiku Klaipėdos krašte buvo neramu, galvas kėlė hitlerjugendo organizacijos nariai, kurių veikla Pagėgių apylinkėse buvo itin aktyvi. Jiems vadovavo Šereiklaukio dvaro savininko Konrado von Dreslerio , aršaus Hitlerio politikos gerbėjo, Klaipėdos krašto prijungimo prie Vokietijos šalininko ir aktyvisto, sūnus. Lietuvos pareigūnams 1935 – 1939 metais Klaipėdos krašte vykdyti savo pareigas buvo sudėtinga. Galimas daiktas, kad A. Žvinakio  mirtis susijusi su politiniais procesais vykusiais krašte.Laikas iš užmaršties iškelti Aleksandro Žvinakio, Dzūkijos sūnaus atminimą.Džiugu, jog šį darbą ketina įgyvendinti Bardinų užkardos pasieniečiai, neabejingi savo pirmtakų, Nepriklausomos Lietuvos pasieniečių, vykdžiusių pareigą Tėvynei, atminimui. Žvinakio meilę ir pasiaukojimą Lietuvai, didžiulį patriotizmą prisimena 6 brolių ir 2seserųvaikai. Yra duomenų, kad vienas Aleksandro Žvinakio brolis buvo Lietuvos partizanų Geležinio vilko Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) Alytaus apskrities Simno apygardos narys, po karo nužudytas sovietinių enkavedistų.