Patriotinio dainavimo pamokos

Gegužis – švenčių ir dainų mėnuo. 1889 m. Paryžiaus 2-asis tarptautinis kongresas paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Atrodo, kad šiemet tos atmintinos dienos proga Miko Petrausko ant lietuviško liežuvio perguldytos „Darbininkų marselietės“ nedainavome, nebuvo girdėti ir Juliaus Janonio eilių. Užtat artėjant Motinos dienai visos radijo stotys ir televizijų kanalai be perstojo transliavo Marijono Mikutavičiaus „Aš labai myliu savo mamą“.  
Kažin ar mamos nepavargo nuo tokios demonstratyviai putojančios meilės? Ačiū Dievui, kad per pertraukas nuskambėdavo Jungėnų kaimo kapelos topas „Vėl gegužio žiedai“.  Radosi šiek tiek laiko sielos poilsiui. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jeigu radijo stotys ir televizijų kanalai Motinos dienos proga be perstojo transliuotų Moriso Ravelio „Bolero“. Iš nuobodulio moterys nustotų gimdyti. Nebūkime cinikai, tačiau viena, o gal net ir dviem (reikia turėti galvoje ir Tėvo dieną) šventėmis taptų mažiau. Kam to reikia? Dėl šventos ramybės geriau kokio nors vaikų pop choriuko lūpomis pasakyti, kad tu labai myli savo mamą, nors vakar prasrėbei jos pensiją ir įtikinai savo garbaus amžiaus  gimdytoją, kad šventės reikalauja aukų.Tėvynės danguje – tamsūs geopolitiniai debesys. Pas kaimynus, Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje, gegužis – Georgijaus juostelių mėnuo. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, kaip ir daugelis Europos šalių vadovų, nedalyvavo gegužės 9 d. Maskvoje vykusiame kariniame parade. Regis, Pergalės dienos proga Lietuvoje niekas nedainavo kažkada Sovietų sąjungoje populiarios dainos „Ar nori Rusija kariaut?“ Kam dainuot, kad ir be žodžių viskas aišku. Karo aidai, sklindantys iš Ukrainos, jau tapo ne miglota  metafora, o rūsčia realybe.Šauktiniams, ko gero, teks prisiminti lietuviškas karo dainas. Sustoję ant Vilniaus kalvų pilna krūtine užtrauksim: „Balnokim, broliai, žirgus, reiks karan joti“. Ką, broliuk, pabalnosi, jeigu tavo sunykusiame kaime net ožio nėra? O ir dainavimas be bambalio nei šis nei tas. Dar parodys per „24 valandas“ kaip kokį pavažiavusiu stogu. Geriau už dalgio ir be dainų. Ir tegul pasaulis žino: „Mums nebaisūs jokie priešai, jokie karo sūkuriai“!Poetas Sigitas Geda savo dienoraštyje rašė: „Nesuvaldyti jausmai rodo žmogaus neišsiauklėjimą, o meną veda į kičą. Vaikus (jaunimą) dabar retai kas auklėja, o kičo – marios“. Perplauk, jei gudrus, tas kičo marias, kai jo ant kiekvieno kampo. Tegul skęsta, kam lemta nuskęsti tuose blizgučių menkniekiuose. Jausmus suvaldysim, kad taptume gero tono grynuoliais. Kol esam gyvi, kol mūsų širdis ant savo šakelės supasi, kol Darbo partija į švietimo ministrus nedelegavo naujo pavalkio, turime skubos tvarka mokyklose įvesti patriotinio dainavimo pamokas. Jeigu nieko nedarysime, patriotiškai nesubrendęs mūsų jaunimėlis vieną dieną pradės dirbti užsienio žvalgyboms.Kaip rodo gyvenimo ženklai, patriotinį dainavimą  geriausiai įsisavina politikai. Antai Valentinas Mazuronis Viktoro Uspaskicho pirtelėje jau išmoko lietuviškai aranžuotą  „Kalinką“. Skamba kaip 2016 metų tvirčiausios politinės jėgos himnas.Esame dainų ir rūtų šalis. Rūtomis  patariama gydyti neurozes, trumparegiškumą ir malšinti galvos skausmus. Visų šių negalavimų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme mūsų gyvenime gausu. Dažnai nepadeda nei rūtos, nei keiksmai… Kas belieka, tik dainuot. Ir užniūniuojam kaip Vytautas Landsbergis Gorbačiovo panosėje „Mažam kambarėly ugnelę kuriu“…  Jam pritarė jungtinis šešiolikos respublikų choras. Vytautui pasisekė: iš jo ugnelės įsiplieskė liepsna ir iki šiol negęsta. O po mūsų dainos žodžių kambarėlyje pakvimpa dūmais, suūkia gaisrininkų automobilis… Panašu, kad būsime blogai lankę  patriotinio dainavimo pamokas.