Pavasario sidabras gyvenimo aukse

Lauki, žmogau, pavasario? Aišku, kur gali, ten ir lauki. Geležinkelio stotyje, nors jau seniai ten nematei keleivinio traukinio ir žinai, kad pavasaris ant perono neišlips, oro uoste, atvilkęs lagaminus pigiam skrydžiui, šmirinėdamas laukais, kur gulbės užpakaliais trina tavo rapsų derlių, o tu priverstas baltus paukštelius drabstyti keiksmažodžiais. Blogiausia, kai pavasario esi priverstas laukti spoksodamas pro redakcijos langą. Vyturiai žinių dar neneša.
Pakėlęs akis nuo tuščio popieriaus lapo, žiūri į kelnėtas praeinančių moterų kojas, žalingo gyvenimo patirties mintimis nurenginėji svetimus apdarus, nors žinai, kad dar ne laikas ir mergaičių sijonukams per anksti iki bambos. Stukseni pirštais į lietaus plaunamą langą, lauki, kada dangus praplyš šiluma, tarsi tą laimingą antradienį visos Viešpaties sodų gėrybės nukris ant tavo kasdienio stalo. Be reikalo taip nori. Vargšei „Maximai“ nebeliks laiko apie tave pagalvoti. Kai negali galvoti apie žmogų, pradedi galvoti apie „Leo LT“. Ūmai žiūrėdamas į pavasarinio dangaus sidabrą, susivoki, kad esi vienas ir nereikalingas ne tik  „Maximai“, bet ir draudimo kompanijai, kuri nesumoka kelių šimtinių už žioplio sudaužytą automobilį, darbdaviui, nerandančiam bankroto stalčiuose pasimetusio tavo uždarbio, valstybei, pasiklydusiai tūkstančio metų praradimuose. Iškilios sukakties taip ir likai nepastebėjęs, nes niekas net nepyptelėjo, net radijas, nesuūkė net traukinys, nenukrito joks meteoritas ar buvusių priešų orlaivis, neparašė net konkurentų laikraštis. Kam reikėjo, tas tyliai pasimeldė už 1009 metais vasario 14 ar kovo 9 dienomis, kaip spėjama, dabartinėje Marijampolės savivaldybėje nuritintą šv. Brunono galvelę. Be triukšmo ir fanfarų pradėjome naujo Lietuvos tūkstantmečio kančių pradžią. Aną tūkstantmetį buvome nuėję nuo jūros iki jūros, šitą galėsime nueiti tik iki Strasbūro, nes toliau nebėra kur. Šventinių atminties apsireiškimo fejerverkų milijonai išputojo per kultūros sostinės naujametinį karnavalą. Panašu, kad nepatekę į jį laukia, kada išradingi tautiečiai pastatys Valdovų rūmus, mat pastariesiems lauke stovėti per šalta, į tautiškus renginius norisi žiūrėti iš pastogės. Mūsų valdžios vyrai nuo gimimo įpratę kojas brūžinti į parketą. Nesuprantamas prigimtinis potraukis, lyg jų tėvai  visą amžių  būtų dirbę parketo blizgintojų prievaizdais. Jeigu dabartinių  didžiųjų kunigaikščių kojelės būtų mindžiusios kaimišką aslą, tautos šventes švęstume panemunių slėniuose arba sustoję ant Vilniaus kalnų. Ką darysim, jeigu krizės apniauktu protu Kubilius neduos pinigų Valdovų rūmams pabaigti? Negi kaip kokie knygnešiai trauksim į Rumšiškes ar lysime į palaikę Martyno Jankaus daržinę, kurią apsukrus verslininkas šiai datai linkęs parduoti? Bet argi čia vieta Valstybės gimtadieniui? Nors ką gali žinoti? Bitėnuose garsiai kalbama apie ketinimą sodinti botanikos sodą. Šviesi moteriškė prisimena, kad Andrius Kubilius ten buvo du kartus atvažiavęs ir, ko gero, bus nusižiūrėjęs vietą dviračiui pastatyti. Premjero dviratis botanikos sode – irgi šiokia tokia valstybinė simbolika, prie kurios ateinančioms kartoms galima padėti lentelę.Kol ant medžių pavasaris dar neišdžiaustė jubiliejinių žalių tautos drabužių, mintyse turime laiko atlikti nueito kelio auditą. Mūšių, žygių, datų virtinėse randi kuo didžiuotis ir kuo nusivilti. Gal kam skaudu, kad istorinės praeities neženklina piramidės ir pilys. Visa tai būtų gerai turėti ant savo kiemo – garantuota sėkmė kaimo turizmo sodybai. Deja, tai kitose šalyse, kur šilta. Ant  mūsų žemėje rūdijančio ietigalio baigia išdžiūti nugalėtų priešų kraujas. Istorijos foliantuose surašyta atmintis yra daugelio kartų gyvenimas, gal net gražesnis negu buvo. Ne testamentas – nepatikrinsi. Tačiau  per buitines smulkmenas nuo visko pamažu tolstame.   Neskubioje šio pavasario erdvėje pamatai, kad ne visų gražių daiktų išlikimas turi prasmę. Kaip ant auksinio Žygimanto Augusto laikų padėklo atsiguls 1863 metų sukilėlio valgyta rupi kaimo duona? Ar nebus per sunku jai taip prabangiai gulėti? Ar Valdovų rūmuose bus patogu atidaryti knygnešio maišelį, kad iš jo išėmęs lietuvišką elementorių pradėtum lūžtančiu liežuviu dėlioti tautos išlikimo  raides? Kokia mergaitė Barboros Radvilaitės rankomis paims nuo tremtinės pečių sibirietišką šimtsiūlę, kad pakabintų ją atminties menėje?  Panašu, kad ant tūkstantmečių slenksčio statome namus gero gyvenimo kronikoms. Valdovų rūmai – dar ne valdomųjų namai. Pavasaris pirmiausia pasibeldžia į vargingųjų langus, nes jie arčiau žemės. Kadangi pas mus statistinių vargingųjų tarsi ir nėra, tik socialiai remtini, dėl to susipainiojęs sąvokose pavasaris neskuba. Šiandien jam dar per anksti maudytis mūsų gyvenimo aukse.