fbpx

Povestuvinė kelionė su Tauroggeno šešėliu

Dalintis:

Neseniai mano archyve atsirado keliolika 1855 metų pabaigoje iš Olandijos į Sankt Peterburgą vykusios poros – 31-erių metų Germano Hendriko Kunsto ir jo 24-erių žmonos Margaretos (Gretjė) Šefinos Jansen Kunst – laiškų savo artimiesiems. Tai buvo šių jaunų žmonių povestuvinė kelionė, todėl, pamačius keletoje vietų paminėtą Tauroggeno vardą, tapo įdomu. O jau visai netikėtas paslaptis atskleidė šios jaunos šeimos genealogija. Dabar drąsiai galima pasakyti, kad Tauroggene lankėsi dviejų visoje Europoje garsių dinastijų atstovai.

Gaisras nepalietė

Germano Hendriko tėvas Jan Kunst 42-ejus metus buvo Vrizenveno (miestas Twenterand savivaldybėje Olandijos Overijssel provincijoje), kaip dabar sakytume, vidurinės mokyklos direktorius ir Vrizenveno protestantų bažnyčios kantorius (choro vadovas).

Margaretos Šefinos tėvas Wicher Jansen kilęs iš senos aristokratiškos fabrikantų šeimos, stambus Vrizenveno prekybininkas, žemvaldys, audimo fabrikų „Weitzel“, „Jansen & Cie“, „Jansen & Tilanus“ bendrasavininkis, „Joost & Co“ partneris Sankt Peterburge. Uošvio firmose dirbo ir jaunasis, 1824 metais gimęs, Germanas Kunstas.

„Jansen & Tilanus“ – Nyderlandų trikotažo gamybos brendas, 1859 metais įsteigtas pirmasis šalyje šios srities fabrikas. Nuo 1860 metų jis 112 staklių audė kartūną. Po penkerių metų kompanija vadinosi „Firma Kunst, Jansen & Co“, nuo 1869-ųjų – „Jansen & Tilanus с W.C“. Jansenai davė žemės, pastatus ir įrenginius, garsaus Amsterdamo chirurgo profesoriaus K.Tilanuso sūnus – 30 tūkstančių forintų. Dėl aštrios konkurencijos po daugelio metų, 1981-aisiais, „Jansen & Tilanus“ bankrutavo, tačiau dabar jos logotipą vėl galima išvysti ant aukščiausios kokybės sportinių kuprinių.

Firmos „Jansen & Tilanus“ logotipas. Iliustracija iš Vikipedijos

Beje, „Jansen & Tilanus“ kompanijai vienai iš nedaugelio pavyko išsigelbėti per 1905 metų gegužės 16-osios Vrizenveno gaisrą, sunaikinusį beveik visą miestą. Kadangi dauguma namų buvo šiaudiniais stogais ir pūtė stiprus rytų vėjas, sudegė 228 namai. Tekstilės fabrikas buvo tuo laiku stambiausia miesto įmonė ir, tarsi tai žinodama, ugnis sustojo visai priešais ją Vesteindės gatvėje.

Blogi keliai ir arkliai

Taigi 1855 metų ruduo. Iš Olandijos, palikę ten gyvenančius tėvus, į Sankt Peterburgą, kur šešerius metus buvo namai, keliauja Germanas Hendrikas Kunstas su žmona Margareta (Gretjė) Šefina Jansen Kunst ir pastarosios 14 metų broliu Janu.

Kelionė prasidėjo rugpjūčio 22-ąją Overeiselo provincijos Kampeno mieste.

Germanas: „Gavau tėvo laišką. Jis rašė, kad Tauroggene Harlis žino gerą kažkam Sankt Peterburge priklausantį furgoną, kuriuo galima būtų keliauti. Nedelsdamas atsakiau, kad jis suteiks mums didelę garbę, jeigu leis furgonu pasinaudoti ir jeigu furgonas tvarkingas ir patogus keliauti trims žmonėms su keletu lagaminų“.

Hamburgas, spalio 23 diena. Germanas: „Po pusryčių nuostabiai pasivaikščiojom po apylinkes. Gretjė jautėsi ypatingai laiminga, viena, kas ją trikdė – tai, kad blogai kalba vokiškai. Ji stebina mane, kaip viską supranta, tik bendrauti sunkiau. Nieko, išmoks labai greitai. Dabar ką tik grįžom iš operos. Turiu atlikti keletą vizitų, tikiuosi iki rytojaus vakaro susitvarkyti. Rytoj važiuosim vienuoliktos valandos traukiniu į Berlyną. Apsistojom „Schweitz“ viešbutyje, puikiame, tik labai brangiame. /…/

Kokia nuostabi vasara mums pasitaikė, norėčiau kada nors atsidėkoti jums už pagalbą ir patarimus, už meilę, kurią mums dovanojot. Tikiuosi, kad kažką iš viso to perėmiau ir duodu garbės žodį atsidėkoti. Jūsų vaikų laukia šviesi ateitis ir manau, dar daug laiko galėsime leisti kartu“.

Gretjė: „Vakar dieną atvykom į Hamburgą, nors misteris Taidmanas prašė atidėti išvažiavimą iki rytojaus. Anksti rytą jis ir jo palydovas pakvietė mus į puikią ekskursiją. Keliavom per puikius kaimus, aukštus kalnus, parkus su spalvingais gėlynais pakelėse. Mums su Janu, niekada tokių vaizdų nemačiusiems, tai buvo neįtikėtina.

Į Hamburgą patogiai važiavom puikiais keliais patogiu traukinio vagonu, žavėjomės įspūdingais stočių pastatais“.

Margareta Jansen Kunst

Berlynas, spalio 25 diena. Germanas: „Mes jau nusipirkom Hamburge kailių, taip pat Gretjei lapės kailį paltui. Gretjė padėjo man rasti partnerių Hamburge, netgi užsiimančių apatinio trikotažo ar cigarų kontrabanda. Kad jūs būtumėte matę, kaip drąsiai ji žiūrėjo į pasienio tarnybos agentą! Visai negalvojau vežti šių daiktų kontrabanda, bet, toliau keliaudami, išsiaiškinom, kad viso to niekas nekonfiskuoja. Išvažiuosim iš čia 11 valandą vakaro ir atvyksim į Kenigsbergą apie devintą ryto. Iš ten kitą rytą – į Tilžę“.

Berlynas, spalio 26 diena. Janas: „Atvykom čia šiandien 3 valandą dienos po įdomaus apsilankymo Hamburge. Lankėmės skerdykloje, kur kabojo apie 50 karvių, jaučių, kiaulių, veršelių ir avių. Mes taip pat du kartus ėjom į teatrą, aplankėm krantinę, pasikėlėm į kalną, iš kur puikiai buvo matyti laivai. Dar mes nusipirkom įvairių daiktų – lietsargį ir lazdą, nosinių, kuriuos pavyko nelegaliai įvežti į Berlyną“.  

Gretjė: „Nupirkom Janui šiltų drabužių ir batų. Hamburge ir Berlyne buvo ką aplankyti, tai puikūs miestai, plačios gatvės. Berlyne matėme didžiulę Petro Didžiojo skulptūrą. Dėl to verta čia apsilankyti. Taip pat norėjom aplankyti muziejų, tik gaila, jis buvo uždarytas. Žinojom, kad ten yra daug Egipto, Romos įdomybių, didelė istorinė salė, daug antikvariato, mumijų… Vakare nuėjom į Krolso sodus, kur vyksta įvairūs koncertai ir spektakliai. Tai buvo taip nuostabu“.

Tauroggenas (Lenkija?) 1855 metų spalio pabaiga. Germanas: „Gerbiami tėveliai, mes atvykom čia šiandien apie pirmą valandą dienos ir, kaip žinote, vėl buvome apžiūrėti muitinėje. Labai dėl to jaudinomės. Kai atvažiavom, Knipo dar nebuvo, bet jis atvyko greitai, kaip tik prieš inspektoriams atidarant lagaminus bei kitą bagažą. Tai nesustabdė tikrinimo, bet leido, mūsų nuostabai, atlikti šią procedūrą be muito mokesčių. Mat ką tik sužinojom, kad sidabro ir kitokių prekių vežti neleidžiama. Tikrintojai atidarė didžiąją dėžę, krepšį, o mažosios dėžės su sidabru net nepalietė. Todėl galėjom greitai vykti į nakvynės vietą, kur būsime iki rytojaus aštuntos valandos ryto. Gavome per didelius sunkumus keturis arklius ir kad netektų vežtis tiek daug bagažo, išsiuntėm paštu dėžes bei didįjį krepšį.

Kunst, Herman Hendrik

Vėliau Tauroggene prisidėjo ir daugiau problemų. Keliai buvo labai blogi, važiavom nuo vienos stoties iki kitos blogais keliais ir labai blogais arkliais. Už arklius atsakingas Tauroggeno paštmeisteris buvo užsiėmęs mūsų karališkosios princesės Marianos kelione ir Knipas pirmą valandą dienos atsitiktinai padovanojo mums keletą arklių, nors nuo to važiuoti netapo lengviau“.

Kaip istorijoje neretai pasitaiko, atradimas būna netikėtas. Ką tik perskaitytos laiško eilutės leidžia tikėti, kad Tauroggene lankėsi dar viena garsios Europos karališkosios šeimos atstovė – Nyderlandų princesė Mariana (Friederike Luise Wilhelmine Marianne Charlotte von Preußen), pasižymėjusi išskirtiniu savo laikui savarankiškumu ir netradiciniais poelgiais. Gaila, kol kas nepavyksta užčiuopti konkretesnių šios kelionės detalių, tačiau tikėkime, visa tai laukia ateityje.  Kol kas žinoma tik, kad būtent 1855 metais Mariana įsigijo Reinhartshausen pilį ir dalį jos pavertė muziejumi, kur demonstravo savo 600 paveikslų kolekciją. Šiandien muziejus vadinasi „Festsäle“.

Furgonas sulūžo

„Gretjės didvyriškumas ir ištvermė stebina ir įkvepia mane, ypač užpraėjusią naktį, kai paklydę atvažiavom į dvi stotis ir negalėjom nei apsisukti, nei suvokti, kur esame. Tikiuosi, kad lapkričio 6 dieną būsime Peterburge. Bagažas, kurį išsiuntėm paštu, keliauja septynias ar aštuonias dienas, liūdna, kad europietiška pašto siuntų sistema vargana ir čia daug kyšininkavimo. Furgone šiaip ar taip galime vienas kitam padėti. Mums kol kas sekasi su oru, ne tokiu geru kaip Prūsijoje, bet lietaus mažai, šiandien nė lašo“.

Deja, tas Tauroggene įsigytas furgonas nedavė keliautojams ramybės visą kelią, pasienio miesto prie Jūros pavadinimą jie įsidėmėjo tikrai ilgam ir dar ilgai negalėjo užmiršti.

Gretjė: „Sėkmingai atvykom į Narvą pusę pirmos. Padėkojom dangui, kad baigėsi tokia nesėkminga kelionė. Tauroggene, apie kurį jūs jau tikriausiai girdėjote, mums neblogai pasisekė. Ten mes įsigijom savo nuosavą furgoną, ilgai laukę, gavome keletą arklių, bet kelyje pamatėme, kad vežimas pradeda byrėti. Furgonas sulūžo, suskilo sėdynė ir pastatėme vietoje jos lagaminą, ant kurio paeiliui su Janu sėdėjom. Kad neiškristume iš furgono, turėjome laikytis už virvių. Važiuojant tais baisiais keliais, sunku buvo išsėdėti savo vietose, bet kantriai laikėmės.

Vos atvykus į kitą stotį, Germanas virve pritvirtino lentą. Tai buvo būtina padaryti, nes neturėjome gerų arklių, tik ūkininkų, kuriuos pardavė Tauroggeno stotis. Netrukus sulūžo lankas. Buvo keturios valandos ir planavom kitoje stotyje pailsėti. Germanas ištiesino lentą, kad furgono grindys būtų viename lygyje. Miegojome užsikloję kailiais.

Keliai buvo tokie blogi, kad neįmanoma net aprašyti. Kartais tai primindavo mūsų Almelą (miestas rytų Nyderlanduose, Tventės regione, – red.) per karnavalą. Tarp antros ir trečios stoties mūsų furgonas vėl sulūžo, Germanas jį suremontavo, bet ketvirtoje stotyje vėl atsitiko nelaimė – kartis sugadino visą šoną. Mudu su Janu sėdėjom gale, o Germanui teko vieta išorėje ant ramsčio, kuris rėmė šoną. Dėkui Dievui, oras buvo palankus, bet vėliau naktį pradėjo versti sniegą su lietumi ir paryčiui Germanas persišaldė. Labai jaudinausi, kad rimčiau nesusirgtų. Bet po to, kai šiek tiek numigo, jam pagerėjo ir po keleto poilsio valandų galėjom judėti toliau. Vienoje stotyje arklių teko laukti visą valandą ir vis tiek už juos sumokėjome nemenkus pinigus.

Vėliau važiavome šešias valandas, aplenkėm dvi stotis, kol furgonas vėl pradėjo klibėti. Germanas sutvirtino dar vieną lentą ir tapo lengviau. Vienoje stotyje mus nežinioje užlaikė tris valandas. Kai arkliai buvo parengti, pajudėjom, nors, netoli važiavę, sugrįžom ir nuėmėm lanką. Ten palikom ir didelį tėvo lagaminą, kadangi kitu atveju mums su Germanu nebūtų likę vietos sėdėjimui ir būtų tekę važiuoti tvirtai įsikibus abiem rankom. Taip atvažiavom į Narvą, beveik visą laiką samdytais arkliais, už kuriuos teko mokėti didžiulius pinigus. Narvoje iš karto nuvykau į stotį, radau tris vietas, nors jos kainavo irgi nemažai“.

Ryga, lapkričio 2 diena. Germanas: „Oras puikus, todėl mums su savo žiemiška apranga buvo net per šilta. Ar jūs galite įsivaizduoti mus, apsirengusius storais kailiniais, kailio batais, kas visai nesiderino su tuo puikiu oru, kuris mus lydėjo“.

Pagaliau kelionės tikslas pasiektas. Rugpjūčio 22-ąją išvykę iš Kampeno, Germanas ir Margareta lapkričio pirmąją savaitę atvyko į Sankt Peterburgą, kur jų jau seniai laukė giminaičiai, draugai ir bičiuliai.

Sankt Peterburgas, lapkričio 9 diena. Germanas: „Dabar, ačiū Dievui, sėdim čia sveiki ir gyvi. Žmonės čia jau buvo girdėję apie blogus kelius ir sunkumus, su kuriais susidūrėm ieškodami arklių, ir nelaukė dar mažiausiai savaitę. Mūsų apartamentai iki smulkmenų puikiai apstatyti, didžiojoje spintoje yra netgi maisto atsargų, puodeliai, lėkštės, keptuvės, virtuvės įrankiai. Gretjei viskas paliko puikų įspūdį“.

Prabangiuose namuose prasidėjo baliai, susitikimai, gausių svečių priėmimai. Kaip paskutiniajame laiške rašė Germanas: „Mūsų dėžės iš Tauroggeno keliavo ilgai, 15 parų, bet pagaliau jas gavome. Viskas išliko taip, kaip supakavo tėvas. Verslas sekasi gerai, pardavimai auga ir perspektyvos džiugina“.

***

Ir pabaigai. Germanas Hendrikas Kunstas nugyveno įspūdingą, bet labai trumpą gyvenimą, mirė Almelo mieste 1877 metų gruodžio 28 dieną, sulaukęs vos 53-ejų. Margareta Šefina Jansen Kunst pergyveno sutuoktinį 42-ejais metais, mirė vidurio rytų Nyderlandų Neimegeno mieste 1919 metų balandžio 23-iąją. Pora susilaukė devynių vaikų, deja, vienas, vos gimęs, mirė.

Dalintis:

About Author

Alvidas Jancevičius

Ilgametis "Tauragės kurjerio" bendradarbis baigė Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą, 1977 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto žurnalistikos specialybę. 1977–1983 m. Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros Periodinės spaudos mokslinio tyrimo laboratorijos mokslinis bendradarbis, vadovavo studentų estradinių miniatiūrų teatrui. 1983–1992 m. – Lietuvos televizijos Propagandos vyr. redakcijos redaktorius, 1992–1993 m. – šios redakcijos vyriausias redaktorius. Nuo 1993 m. – Lietuvos televizijos Visuomeninių programų direkcijos visuomeninių–politinių laidų kūrybinio susivienijimo vyriausias redaktorius. Lietuvos televizijoje rengė laidas „Žmogus. Visuomenė. Įstatymas“, „Juridinis kanalas“. Nuo 1996 m. – teisinių ir politinių laidų vedėjas. [1] Nuo 1998 m. – Lietuvos Aukščiausio Teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene, vyr. specialistas.

Palikite komentarą