Prisiminimai apie vaistininkę Anelę Kietienę (Paškevičiūtę)

„42 metai – vaistinėje. Išaugino tris dukras ir tris anūkes… Jos laiką ne laikrodžiai skaičiavo, o širdis…“ – tuos žodžius 1988 metų gruodį parašiau po jos portretu laidojimo namuose. Tada niekas neatėjo į galvą – tik galutinis mamos gyvenimo rezultatas. Paskui ilgai galvojau, kodėl nesuradau kitų, kokių nors ypatingų, gražių žodžių, ir tik dabar, ne taip seniai supratau, kad tai ir buvo jos gyvenimo esmė: tikslo, svajonės siekimas, gyvenimas, pasiekus tikslą, ir pėdsakas, paliktas žemėje…
Suvalkijos ūkininko duktė, vyriausia vienuolikos užaugusių vaikų šeimoje nelengvai skynėsi kelią į tuos 42 metus vaistinėje. Vos dešimties sulaukusią ją ketvirtą valandą ryto pakeldavo tėvas padėti prie ūkio darbų. Sunkiausia būdavo, pasakodavo mama, arbuoti, o paskui bėgte į mokyklą, kad tik nepavėluotų. Baigusi pradžios mokyklą, įstojo į Pilviškių progimnaziją, vėliau – gimnaziją. Gyveno pas šeimininkę, kuriai reikėjo padėti tvarkytis namuose, nes tėvas negalėjo mokėti tiek, kiek ji prašė. Tada ir gimė Anelės svajonė tapti vaistininke. Baltas chalatas ir specifinis vaistinės kvapas jai net sapnuodavosi. Baigusi gimnaziją, kreipėsi į Sveikatos departamentą ir gavo leidimą verstis vaistinės mokinio praktika, nes kitaip mokytis nebuvo iš ko. Ir nuo 1935 metų kaip vaistinės mokinė dirbo įvairiose vaistinėse: Šakių, Joniškio, Skaudvilės, o nuo 1938 metų – Tauragės.  Dirbo ir mokėsi, eksternu laikė egzaminus, už kurių laikymą reikėdavo sumokėti. „Panele Nele, paduokite neli (milteliai nuo parazitų – red.)“, – juokaudavo vaistininkai, mėgę gražutę, darbščią, be galo stropią vaistinės mokinę. 1939 metais pusmečiui Anelė išvažiavo į Kauną baigti studijų ir 1940 m. sausio 13 d. – savo gimimo dieną Vytauto Didžiojo universiteto valstybinėje egzaminų komisijoje išlaikė valstybinį provizoriaus padėjėjo egzaminą. Tą patį mėnesį gavo Sveikatos departamento leidimą verstis farmacininko – provizoriaus padėjėjo praktika. Grįžo į Tauragę ir visą likusį gyvenimą atidavė šio miesto žmonėms. Atidavė tikrąja šio žodžio prasme. Mažino žmonių skausmą, negalavimus patarimais, geru žodžiu, gamindama pagal savo žinomus receptus įvairius tepalus, mikstūras, lašiukus. Turėjo begalinę kantrybę viską žmogui smulkiai paaiškinti, jei reikėdavo, ir kelis kartus. Ir „niekas jos rūškanu veidu nematė, o žmonės ja tartum gydytoja tikėjo“, – rašė savo prisiminimuose tauragiškis Kazimieras Paulauskas. Prisimenu, būdavo, vėlai vakare ar net naktį beldžiasi kažkas į mūsų duris ir sako: „Kietienike, galbėk!“ Kaip galėdama mama padėdavo žmogui, patardavo ar kokį vaistą duodavo. Arba vėl, jau buvau bebaigianti vidurinę ir eidavau mamos pasitikti, kai ji dirbdavo iki devintos valandos vakaro. Vieną vakarą atėjau anksčiau ir laukiu, kol mama baigs darbą. Eilutė – dešimt ar dvylika žmonių. Visi kantriai laukia, kol mama senyvai moteriškei aiškina, kaip vartoti vaistus. Eilėje stovėjęs rusų karininkas nepatenkintas paragino greičiau dirbti. Mama atsisuko į jį ir laužyta rusų kalba griežtu tonu pasakė: „Čia jums ne parduotuvė, o vaistinė, ir žmogui duodu vaistus, o ne saldainius. Prašom laukti“. Žmonės, stovėję eilėje, užsipuolė kariškį. Ir tada mama pasakė tik vieną žodį: „Tylos!“ Vaistinėje tapo tylu, o mano mama toliau aiškino moteriškei apie vaistų vartojimą. Mylėjo ir gerbė savo profesiją Anelė Kietienė, didžiavosi ja ir dirbo taip, kad žmonės ją gerbė ir vertino. Prisimena ją dar dabar, praėjus dvidešimčiai metų po jos mirties, o dar vienuolika metų – pensijoje. Mano sesuo, gyvenanti Tauragėje, kartą išeina iš vaistinės. Kartu su ja išeina iš vaistinės pagyvenusi moteris, buvusi mokytoja, ir skundžiasi aptarnavimu vaistinėje, sakydama: „Štai, anksčiau buvo Tauragėje tokia vaistininkė Anelė Kietienė. Viską paaiškindavo, išaiškindavo, patardavo. Atrodo, kad ir sveikesnis pasidarydavai“. Tai mano sesuo ir sako: „Tai buvo mano mama“. Kai ji papasakojo man šį atsitikimą, aš buvau tokia laiminga, kaip ir tą dieną prieš kelerius metus, kai vienas senyvas ponas, sutiktas Kaune, manęs paklausė, ar aš ne giminė Tauragės vaistininkei, mat esu į ją labai panaši. Mes išsiaiškinome, kas ir kaip. O aš sužinojau, kad mūsų mama turėjo ir tokį vardą: „Tauragės vaistininkė“. Ne dažnam žmogui tenka pergyventi savo mirtį ir pamatyti, kaip tave vertina žmonės. Ne savi, o tie, sutikti gyvenimo kely. 1967 metais mamai sunegalavo širdis ir ji atsigulė į Tauragės ligoninę. Matyt, kažkas iš tų, kartu gulėjusių, pasakė, kad vaistininkė A.Kietienė guli ligoninėje, kitas pridėjo, kad su ja blogai, o trečias – kad ji prie mirties. Ir pasklido gandas Tauragėje, kad vaistininkė mirė. Mūsų tėvui sutikti mažai pažįstami žmonės reiškė užuojautą, o dvi moteriškės su vainiku užėjo ir į namus. Buvau tuo metu parvažiavus į namus ir mačiau, kaip viena tų moterų puolė ant kelių, šlovindama Dievą, pamačiusi mūsų mamą, įeinančią į virtuvę. Tą vasarą mes nepirkome uogų, jokių vaisių, medaus, sviesto ir sūrių. Kadangi mama nepriimdavo vaistinėje iš žmonių tų gėrybių, net pykdavo, rasdavome jas parėję į namus ant laiptų, pakištas po kibirais, vonelėmis, ar kitais kieme rastais rakandais. Žmonės mamai sakydavo, kad nori padėkoti už kažkada suteiktą pagalbą, duotą vaistą ar išgydymą. Tų žmonių buvo daug, o dėkingumą jie išreiškė, kaip galėjo, ir vertino ją labai. Dabar Šilalėje vaistinėje dirba farmacininkė, kuri profesiją pasirinko tik todėl, kad norėjo būti tokia vaistininkė, kaip A.Kietienė, mat jos šeima ir ypač močiutė tiesiog garbino šią vaistininkę.Mūsų mama mokėjo nuostabiai gydyti žaizdas. Prisimenu, kartą mokykloje išdykaudama nukritau nuo suolo ir susižeidžiau kaktą. Vaizdas baisus. Mokyklos medicinos seselė subintavo mane taip, kad liko tik akys, nosis ir burna. Buvau parlydėta į  namus. Mama tuoj pat nurišo visus bintus, išplovė žaizdą, pripylė kažkokių miltelių ir užklijavo binto gabaliuku, pamirkytu kažkokiame skystyje. Kitą dieną mokykloje visi mokytojai klausinėjo: „Tik tiek?“Žinau, kad mūsų mama turėjo kažkokio stebuklingo tepalo receptą, kurį buvo gavusi iš vieno seno vaistininko. Su tuo tepalu ji išgydydavo „rožę“, įvairias egzemas, odos ligas. Štai todėl žmonės ir ėjo pas ją, o pagalba žmonėms buvo tiesiog įaugusi į jos kraują. Porą savaičių prieš mirtį, jau nesikeldama iš lovos, išgirdo ji savo anūkę kosint. Pasakė: „Tas vaikas negražiai kosti“. Pareikalavo popieriaus, tušinuko ir drebančia ranka parašė receptą, pagal kurį reikėjo padaryti mikstūrą. Saugau tą lapelį kaip brangiausią relikviją daugiau kaip dvidešimt metų.Laiko tėkmėje žmogaus gyvenimas tarsi trumpa akimirka. O kiek daug gali padaryti! Keturiasdešimt dveji metai vaistinėje ir išaugintos trys dukros, trys anūkės. Pedagogika paprasta – savo pačios pavyzdys: švara ir tvarka namuose, kurie kvepėjo pyragais, taupumas ir širdies dosnumas. Ir keturios taisyklės: 1. Niekada nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi. 2. Jei negerbi kitų, tai gerbk nors pats save. 3. Būk savimi ir mokykis. To, ką moki, nešioti ant pečių nereikia. 4. Ką darai, daryk gerai. Ir dar meilė. Meilė vaikams, šeimai, ypatinga meilė anūkams. Ypatinga. Bet tai jau kiti prisiminimai, prisiminimai apie žmogų, drąsų, atkaklų, švelnų, pareigingą ir stiprų, labai stiprų žmogų. O dabar namuose, kuriuos Anelė Kietienė su savo vyru pasistatė, gyvena kita Anelė, kol kas dar maža, bet išdidi mergytė, vaistininkės proanūkė. Ir norisi palinkėti jai, kaip ir kitiems mūsų vaikams, surasti savo vietą po saule ir būti vertiems prosenelės atminimo.Danutė Kietienė