Senosios Griaužų kapinės

Į šiaurvakarius nuo Lomių ir Šakviečio, prie Ringių ir Patulinės miškų bei Irtuonos ir Girupio upelių, įsikūręs Griaužų kaimas (Mažonų sen.). Atrodo, kad pirmą kartą vietovė aprašyta 1562 m. sudarytame Karšuvos valsčiaus inventoriuje. Tuomet Griaužai dar nebuvo laikomi savarankiška gyvenviete, jie apibūdinti kaip Ringalių kaimo apyrubė (vietovė, šaltinyje obrąb) prie valstybinio Graužio miško. Vėliau Griaužai išaugo į nemažą kaimą, 1923 m. jame buvo 32 ūkiai, gyveno 210 žmonių. Deja, sovietmečiu ir per pastaruosius kelis dešimtmečius Griaužai vis tuštėjo. 2005 m. jame stovėjo16 sodybų, gyveno 45 žmonės.
Kaip ir priklauso tokiam dideliam kaimui, Griaužai turėjo savo kapines. Žinoma, kad jose laidota dar pokariu, tačiau sovietmečiu kapinės visiškai sunyko, apaugo krūmais, o jų pašonėje buvo atvertas aplinką sudarkęs karjeras.1982 m. kapinėse apsilankęs kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas dar užfiksavo griūvančią medinę koplytėlę, o1999 m. autoriui dar teko matyti beišvirstančią kapinių tvorą. Tuomet aplankyta kaimo gyventoja Stanislava Laurinskienė užsiminė, kad kapinėse palaidoti keli partizanai. Vėliau tą patvirtino ir jos giminaitis partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas. 2004 m., renkant žinias knygai „Karšuva. 1“, šiose apylinkėse teko lankytis dar kartą. Tuomet jau į Pagramantį persikrausčiusi S.Laurinskienė apie Griaužų kapines papasakojo plačiau. Žemiau pateikiamas tuomet užrašytas jos pasakojimas.„Esu gimusi 1933 m. Griaužų kaime.Jameir gyvenau iki pat 1999-ųjų, kol išsikrausčiau į Pagramantį. Mano tėvai pasakodavo, kad Griaužų kapinaitėse yra palaidota „bajorų,žuvusių per karą“. Vėliau jose laidoti partizanai.Pirmą partizaną kapinėse radom palaidotą netikėtai, iš po nakties. Kai mes, kaimo vaikai, kapą pastebėjome, tai aptvarkėme, pasodinome gėlių. Mūsų kaimynės – Stasė, Juzefa ir Elena Lopšaitės iš Griaužų (visos jau mirusios) – mums pasakė, kad čia palaidotas partizanas. Kad Griaužų kapinaitėse palaidojo partizaną, kalbėjo ir kiti apylinkės žmonės. Bet nei Lopšaitės, nei kas kitas jo pavardės nežinojo.Antrą čia palaidojo Vladą Šniaukštą-Bijūną, kuris buvo sužeistas kautynėse prie Kiaukų, mirė miške. Rodos, tai buvo 1948 m. žiemos pabaigoje ar pavasario pradžioje. Jo palaikus parvežė Jokimas Pudžiuvėlis (Puodžiuvėlis) iš Griaužų, kuris turėjo ryšį su miškiniais. Šie atėjo pas jį ir pasakė, kad sukaltų karstą, paimtų lavoną. Tai jis ir sukalė, tik nudažyti nespėjo. Tuomet važiavo į Ringių miško 17 kvartalą. Jam padėti vyko Stasė ir Juzefa Lopšaitės bei Juzefa Kaminskienė. Jie visi parlydėjo palaikus į Griaužų kapines ir jose palaidojo. Jokio paminklo ant kapo nepastatė, bet jis buvo žymus. Mes, vaikai, ant jo vis pasodindavom gėlių. Dar prieš penketą metų kapo kauburėlis matėsi, bet dabar visai jo neliko.Trečią partizaną (ar tiesiog besislapstantį vyrą)1949 ar 1950 m. nušovė Griaužuose, pagiryje prie Gečų sodybos. Rodos, jis vienas slapstėsi kaime. Buvo ir į mūsų sodybą užėjęs, tuomet mačiau, kad uniformos jis neturėjo. Galbūt, kai buvo pas Gečus, jis išsigando ateinančių stribų ir bėgo. Tuomet į jį šovė… Ginklo pas jį nerado. Gal ir neturėjo, o gal kur numetė. Kažkas jo kūną paėmė ir palaidojo prie Griaužų kapinių tvoros. Vėliau, kai tvėrė naują kapinių tvorą, tai ir jo kapą apėmė“.Papildant S.Laurinskienę galima pastebėti, kad jos tėvų minėti „bajorai“ greičiausiai yra 1863 m. sukilėliai. Mat žinoma, kad 1863-aisiais gretimuose miškuose buvo apsistojęs būrys, kuriam vadovavo Boleslovas Dluskis-Jablonovskis. Šis dalinys garsėjo išskirtiniu kovingumu, yra laimėjęs daugiausiai kautynių su carine kariuomene iš visų Lietuvoje veikusių būrių. Aišku, ir jis patirdavo nuostolių. Balandžio 27 d. gerai įtvirtintą sukilėlių stovyklą puolė iš Tauragės atvykęs carinės kariuomenės dalinys. Nepaisant keturias valandas trukusių atakų, sukilėliai atsilaikė ir privertė didelių nuostolių patyrusius priešus trauktis. Deja, penkis kovotojus prarado ir sukilėliai. Juos reikėjo kažkur palaidoti, o Griaužų kapinės buvo visai šalia kautynių vietos.Pasakojime minimas pirmasis partizanas greičiausiai yra Antanas Beržinis-Dobilas, kilęs iš Vaičių (g. 1924 m.). Visa jo šeima, keliolika žmonių (!), įsitraukė į rezistenciją. Miške žuvo trys Antano broliai ir vieno iš jų žmona. 1996 m. išleistoje knygoje „Erškėčių keliu“ Aldona Šulskytė apie A.Beržinį rašo, jog jis „iš visų brolių partizanavo trumpiausiai – apie 4 mėnesius“. Partizanas „žuvo Kalinskų sodyboje atsitiktinai. Jis, ramus artojas, turėjo išmokti naudotis ginklais. Mokė jį ardyti granatą, ir ši sprogo… Palaidojo Antaną Beržinį draugai Graužų kaimo kapinėse po berželiu ir ženklą įkirto“. Atgimimo metais bandyta A.Beržinio kapo ieškoti, tačiau nesėkmingai.S.Laurinskienės prisiminimuose minimas V.Šniaukšta kilęs (g. 1913 m.) iš Šilalės valsčiaus Jokūbaičių kaimo. Dar 1945 m. tapo partizanu ir įsijungė į Kazio Bagdono suorganizuotą būrį. Vėliau kovojo Lydžio rinktinės III kuopos I būryje, kuris veikė Pagramančio, Upynos ir Tūbinių apylinkėse. 1947 m. būrys skilo į dvi dalis, vienai iš jų nuo metų pradžios vadovavo Simas Gavėnia-Drąsutis, o nuo rugsėjo – Simas Kromelis-Perkūnas. 1947 m. spalio 26 d., padedami agentų, emgebistai šį būrį (devynis kovotojus) užklupo Kiaukų kaime netoli Tūbinių. Nelygiose kautynėse žuvo 4 partizanai, tarp jų ir buvusi Šilalės gimnazijos mokytoja, didvyriškumo pavyzdys Stasė Irtmonaitė-Aušrelė. Jos slapyvardžiu vėliau pavadintas būrys, kuriame ji kovojo. V.Šniaukšta-Bijūnas kautynėse buvo sunkiai sužeistas, tačiau iš mūšio lauko pasitraukė. Matyt, nesulaukęs pagalbos, mirė miške netoli Griaužų.Lakoniškos žinios apie Griaužų kapines buvo 2004 m. paskelbtos knygoje „Karšuva. 1“, 2006 m. pakartotos žinyne „Karšuva. 2“. Deja, 10 metų niekas į tai dėmesio neatkreipė. Pagaliau, 2015 m. pavasarį, iniciatyvos ėmėsi Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės rajono skyrius bei Kauno technologijos universiteto žygeivių klubas „Ąžuolas“. Griaužuose jau išlieti paminklo partizanams pamatai. Numatoma, kad čia bus pastatytas skulptoriaus Rimanto Milkinto sukurtas išskirtinio dizaino žymeklis. Tokie paminklai jau stovi partizanų užkasimo vietoje Upynoje bei Šilalės partizanų kapinėse. Taigi ilgai to laukę Laisvės kovotojai bus įamžinti. Galbūt geras pavyzdys paskatins Griaužų kaimo gyventojus pagerbtikapinėse palaidotus savo protėvius, atstatyti čia buvusią medinę koplytėlę.Padėdama tvarkyti kapinaičių teritoriją bei aplinką, nutiesdama keliuką iki jų, prie šių darbų galėtų prisidėti ir Tauragės rajono savivaldybė bei Mažonų seniūnija.