Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia

Skaudvilės miestelio istorinėje terpėje rado vietos skirtingų tikėjimų ir tautybių miestelėnai. Čia gyvenę kitataučiai amatininkai, prekybininkai menami ir šiandien. Neatsitiktinai miestelio herbe du sukryžiuoti svertuvai (baltarusiškai „bezmėnai“). Šiandien praeitį mena išlikusios senos kapinės, maldos namai. Šiemet nuo Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios statybos pradžios sukanka 185 metai.
Urbanistikos istorikas dr. Algimantas Miškinis pastebi: ,,Bronius Kviklys, nežinia kuo remdamasis, nurodo, kad XVI a. pabaigoje Skaudvilėje įsteigta evangelikų liuteronų parapija. Taigi atrodytų, jog gyvenvietė galėjusi būti (atsikūrusi). Tačiau dabartiniu pavadinimu ji nepaminėta nei XVI a. Karšuvos valsčiaus gyvenamųjų vietovių, nei Batakių seniūnijos kaimų sąraše, nors ten yra šalia dabartinio miesto esančios Angladegių ir Trepų kaimavietės“. Išties, didžioji dauguma rašytinių šaltinių, remdamiesi B.Kvikliu (pastarasis naudojosi dr. K.Gudaičio žiniomis), pakartoja abejotiną ir nepagrįstą teiginį, kad Skaudvilėje evangelikai liuteronai būrėsi XVI a. Gyvenvietės istorinė raida aiškiai pasako, kad gyvenvietė pradėjo kurtis tik XVIII a. antrojoje pusėje. Abejotinų teiginių yra ir daugiau. Šiandien sudėtinga ne tik juos pagrįsti, bet ir paneigti. Bažnyčios archyvas – santuokų, krikšto, mirties įrašų knygos ir kiti dokumentai dingo pastarojo karo metu. Apskritai Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenės istorija kol kas susideda tik iš pabirų faktų ir nėra išsamiai tirta.Pirmoji užuomina apie Skaudvilę aptikta 1645 m. Batakių valsčiaus dokumente, kuriame paminėtas ,,ponas Skaudvilis“ (pan Skowdwil). Gyvenvietė neminima 1680 m. Batakių valsčiaus inventoriuose, kur aprašytos gretimos Pužų ir Angladegių kaimavietės ir XVIII a. pirmosios pusės dokumentuose. Kaip teigia skaudviliškis kraštotyrininkas Dainotas Habdangas, nors tėra likę labai mažai duomenų apie Skaudvilės gyvenvietės pradžią, tačiau neabejotina yra viena: Skaudvilė yra atsiradusi Skaudvilės dvaro arba, kaip vietos gyventojai vadina – Skaudvildvario žemėje tą dvarą valdžiusių dvarininkų iniciatyva. Pirmosios žinios apie bažnyčią XVIII a. vid. minimas Skaudvilės kaimas prie dvaro, būtent tada, tikėtina, ir įsikuria evangelikų liuteronų bendruomenė, o ne XVI a. Tada bendruomenė maldos namų neturėjo, pamaldos ilgą laiką vyko apylinkės dvaruose: Trepų palivarke, Leliškės ir Adakavo dvaruose. Galima prielaida, kad liuteronų bendruomenė buvo išsibarsčiusi po Skaudvilės apylinkes ir rinkdavosi dvarų centruose. Iki 1795 m. reguliarios pamaldos vyko Trepuose, ten įsikuria ir konfesinės kapinės. Iš B.Kviklio sužinome, kad 1795–1799 m. pamaldos laikomos Leliškės dvare, o nuo 1800 m. – viename dideliame Adakavo dvaro namo kambaryje.XVIII a. antrojoje pusėje dėl prasidėjusios gyventojų migracijos iš Prūsijos Skaudvilės liuteronų bendruomenėje sustiprėjo vokiečių įtaka. XIX a. pradžioje į Skaudvilę ir apylinkes kėlėsi vokiečių amatininkai, prekybininkai. XIX a. pirmojoje pusėje, atsižvelgdamas į išaugusios bendruomenės dvasinio gyvenimo poreikius, tuometinis Skaudvilės dvaro savininkas Rokas Pšeciševskis 1827 m. skyrė margą (0,71 ha) žemės ir pinigų liuteronų bažnyčiai statyti, tačiau ją išlaikyti turėjo patys parapijiečiai. Žemė paskirta gyvenvietės rytiniame pakraštyje, prie kelio į Nemakščius. Rašytiniuose šaltiniuose sutinkama, kad 1827 m. pastatyta bažnyčia. Tačiau netgi po dešimties metų, 1837 m., Skaudvilės plane nėra pažymėta bažnyčios. Vadinasi, bažnyčia pastatyta vėliau. Bažnyčios statybos data, kaip ir bendruomenės įsikūrimo data, irgi neaiški. Kaip rašoma Bostono enciklopedijoje, nežinia kada Skaudvilėje buvo pastatyta evangelikų liuteronų medinė bažnyčia. Tik prielaidų sekoje galima spėti bažnyčios statybos eigą.Vertinant bažnyčios architektūrinę konstrukciją, bažnyčia ir jos bokštas pastatyti kaip atskiri statiniai. Tai pastebėjo ir meistrai, remontavę bažnyčią pastaruoju metu, o kaip prisimena Benjaminas Noreika, 1910–1952 m. buvęs Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijos pirmininkas, bažnyčios architektūra nuo pastatymo nesikeitė. Tai patvirtina išlikusios 1915–1932 m. ir vėlesnės fotografijos.Paskyrus parapijai žemę bebokštės bažnyčios statyba užsitęsė dėl 1831 m. sukilimo, nors tiesioginių duomenų apie sukilimo eigą apylinkėse nėra. Užsitęsus bažnyčios statybai ji ir nepažymėta Skaudvilės 1837 m. plane. Bendruomenė skirtoje žemėje prie kelio, 1838 m. pastatė kantoratą – gyventi kantoriui ir atvykstančiam kunigui apsistoti. Vadinasi, bažnyčia ir kantoratas buvo statomas kartu, nes kam gi pastatas kantoriui, jei dar nėra bažnyčios? 1838 m. parapijiečiai įsivedė reguliarų mokestį kantoriui išlaikyti, 1860 m. įsigijo varpą.1868 m. Skaudvilėje buvo 685 gyventojai, iš kurių 44 – evangelikai liuteronai, kurie, dr. A.Miškinio teigimu, 1886 m. pastatė naują medinę bažnyčią su nedideliu bokštu. Kiti rašytiniai šaltiniai teigia, kad 1866 m. bažnyčia pertvarkyta, pastatytas medinis bokštas ir tokia ji išlikusi iki mūsų dienų. Kyla klausimas, ar buvo viena, ar dvi bažnyčios? Jei buvo viena, tai kuriais metais ji pastatyta?Atsakant į šiuos klausimus reiktų prisiminti, kad Skaudvilės evangelikų liuteronų parapija buvo vokiška. Dėl šios priežasties 1884 m., paraginti kunigo Jono Pipiro, nuo jos atsiskyrė lietuviškai kalbantieji ir subūrė Batakių evangelikų liuteronų parapiją. Ji gana greitai Gerviečiuose pasistato bažnyčią ir 1885 m. spalio 27 d. pašventina. Skaudvilės parapija, netekusi dalies parapijiečių, vargu ar galėjo imtis statyti naują bažnyčią. Be to, Skaudvilės bažnyčia ir jos bokštas savo konstrukcija yra atskiri statiniai, tad jei 1886 m. buvo statoma nauja bažnyčia, tai ją būtų statę vientisą. Seka aiški prielaida, kad 1886 m. ne statyta nauja bažnyčia, o atliktas kapitalinis remontas ir pastatytas bokštas-varpinė. Tikėtina, kad minint 1866 m. bažnyčios remonto datą įsivėlė klaida.Taigi galime teigti, kad Skaudvilės evangelikų liuteronų bebokštė bažnyčia pastatyta iki 1838 m., o 1886 m. bažnyčiai atliktas kapitalinis remontas ir pristatytas bokštas. Bažnyčios kantoratas Parapijai, be bažnyčios, priklausė dar du pastatai: kantoratas ir ūkinis pastatas. Kantoratas buvo medinis, dengtas gontais. Jame buvo įrengtas butas kantoriaus šeimai ir patalpos parapinei mokyklai, kurią lankė iki 30 vaikų. Pirmosios žinios apie kontorate veikiančią mokyklą siekia 1847 m. 1860 m. Skaudvilėje nurodyta 50 kiemų su 500 gyventojų, iš kurių miestelyje gyveno 47 evangelikai liuteronai, o apylinkėse – 803, daugumą sudarė vokiečiai. Padaugėjus tikinčiųjų padidėjo ir surenkamo metinio mokesčio lėšos. Už šias lėšas parapija galėjo steigti ir išlaikyti parapinę mokyklą, kuri paprastų kaimo ir miestelio žmonių vaikams diegė ir stiprino mokymosi bei raštingumo vertės supratimą. Joje mokė tikybos, skaitymo, rašymo ir skaičiavimo, vaikus paruošdavo konfirmacijai, kuri vykdavo kasmet. 1860 m. parapinę mokyklą lankė 28 vaikai (12 berniukų, 16 mergaičių). Mokykloje buvo numatyta mokyti iki 30 vaikų. 1862 m. duomenimis, liuteronų skaičius nuo 1860 m. nepakito. Po 1863 m. sukilimo vietos valdžia parapines mokyklas prie evangelikų liuteronų ir katalikų bažnyčių uždarė, o 1865 m. atidarė mokyklas, kuriose buvo dėstoma valstybine rusų kalba.1897 m. miestelyje surašyta 1390 gyventojų. Tuo metu rinkosi dideli turgūs, suvažiuodavo pirklių iš Vokietijos, Anglijos, Švedijos ir Rusijos gubernijų. Miestelėnai, be prekybos, vertėsi amatais. Tarp amatininkų buvo kalvių, stalių, siuvėjų, laikrodininkų, batsiuvių, račių, kepėjų, kailiadirbių, dažytojų. Tai daugiausia vokiečiai, garsėję medžiokliniais šautuvais ir ortopedinės avalynės dirbiniais.1910–1952 m. buvęs parapijos pirmininkas Benjaminas Noreika ir jo sūnus Augustas, pakeitęs tėvą, buvęs parapijos pirmininku 1952–1997 m., prisimena kantorių Hermaną Hessą ir varpininką (zvanininką, zakrastijoną) Gumą. Ant kantoriaus pečių gulėjo visi parapijos rūpesčiai: kai neatvažiuodavo kunigas, jis laikydavo pamaldas, mokė vaikus parapinėje mokykloje, ruošė konfirmacijai, krikštijo, laidojo, tuokė, tvarkė dokumentus. H.Hessas turėjo dvi dukras ir sūnų Jurgį. Lietuvos kariuomenės leitenantas Jurgis Hessas tragiškai, per nelemtą atsitikimą, žuvo 1927 m., Tauragės sukilimo metu, palaidotas Tauragės konfesinėse kapinėse.Parapijos varpininkas Gumas rūpinosi ūkiniais reikalais: dirbo parapijai priklausančioje žemėje, prižiūrėjo bažnyčios aplinką ir pastatus, skambindavo prieš pamaldas, kam nors mirus ir nustatytu laiku šeštadienio vakarais. Visus bažnyčios reikalus tvarkė išrinkta komisija. Komisija išsirinkdavo pirmininką.Skaudvilės parapija nuolatinio kunigo neturėjo, pamaldas laikyti atvykdavo kunigai iš Tauragės ir Batakių. Atvykstantys kunigai pamaldas laikė keturis kartus per metus – per didžiąsias šventes. Likusį laiką pamaldas laikydavo kantorius. Po Antrojo pasaulinio karo, sumažėjus parapijiečių, pamaldos vykdavo tik kartą per mėnesį arba dar rečiau.Maždaug dviejų šimtmečių istoriją menančios Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenės dvasiniam gyvenimui vadovavo nemažai kunigų ir sakytojų, paprastai vadintų kantoriais. Įvairiu laiku Skaudvilės parapiją (kartu su Tauragės ir Batakių kunigais) aptarnavo šie kunigai: Jonas Linkis (1792–1802), Jonas Karolis Kristijonas Kryzė (1802–1805), Jonas Godfrydas Čėsna (1805–1831), Jonas Karolis Čėsna (1831–1871), Jonas Pipiras (1872–1883), Martynas Keturakaitis (1883–1892), Gustavas Karolis Matisonas (1893–1911), Augustas Vymeris (1911–1942), Julius Hiršas (1937–1940), vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas (1940–1995), Mikas Preikšaitis (1946–1972), vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas jaunesnysis (1995–1997). 1997 m. parapijos diakonu paskirtas Edikas Šulcas, 1999 m. jis įšventintas į kunigus ir paskirtas aptarnauti Skaudvilės ir Lauksargių parapijas.1957 m. dar tvirtą kantorato pastatą sovietinės valdžios nurodymu nugriovė, o jo vietoje pastatė mūrinį pastatą ir perdavė Skaudvilės vartotojų kooperatyvui (dabar Kelmės g. 20). Tarpukario metai Parapijiečiai kalbėjo, kad per Pirmąjį pasaulinį karą rusų kariškiai bažnyčią pavertė grūdų sandėliu. Buvo išnešti suolai, nukabintas varpas. Vitoldas Vasiliauskas prisimena (jis tarpukariu gyveno Skaudvilėje, o dabar Vokietijoje), kad kurį laiką bažnyčioje buvo rusų kazokų arklidės. Vėliau, kai Skaudvilėje vokiečiai įkūrė apskritį (kreizą), bažnyčioje buvo leista melstis, vėl pakabintas nespėtas išvežti varpas. Šio varpo skambesys, anot Augusto Noreikos, garsesnis net už Tauragės evangelikų liuteronų M.Mažvydo bažnyčios varpo skambesį.Tarpukario metais ryškų pėdsaką Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijos gyvenime paliko kantorius Hermanas Hessas. Tai buvo šviesi asmenybė, išsilavinęs, turėjo didelę asmeninę biblioteką, kurioje, be religinių, buvo ir pasaulietinių knygų. Jo bibliotekoje buvo filosofijos, vokiečių literatūros klasikų kūrinių: Emanuelio Kanto, Fridricho Šilerio, Volfgano Gėtės ir kt. H.Hessas kartu buvo ir bažnyčios vargonininkas.A.Noreika prisimena, kad mirus kantoriaus H.Hesso žmonai tėvui tvarkytis padėjo dukros, jos dirbo parapijos mokykloje, tvarkė ūkį. Kantoriaus dukra Erna ištekėjo už skaudviliškio Volfo. Žinoma, kad kantorius su šeima 1941 m., kaip ir daugelis parapijiečių, repatrijavo į Vokietiją, o karo metais buvo sugrįžęs į Skaudvilę ir artėjant frontui 1944 m. pasitraukė į vakarus.Visus bažnyčios reikalus tvarkė išrinkta parapijos komisija (dabar parapijos taryba), ji išsirinkdavo pirmininką. Kandidatus į komisiją, be parapijiečių, galėjo siūlyti kunigas ir kantorius. Buvo žiūrima, kad tai būtų tvarkingi, pavyzdingi žmonės. Parapijos komisija keičiama buvo retai, vieną kitą jos narį pakeisdavo tik jam pasenus, mirus ar išvykus gyventi kitur. Pagrindinis komisijos uždavinys buvo rūpintis bažnyčios ir jai priklausančių pastatų remontu, priežiūra ir parapijos pinigų panaudojimu. Komisija sprendė, kokius darbus reikia atlikti, kiek mokėti už darbą, nustatydavo kantoriaus ir varpininko algą. Lėšų apskaita buvo griežta, nes bažnyčia išsilaikė tik iš parapijiečių aukų. Buvo mokamas nustatytas metinis mokestis, aukodavo pamaldų metu, o jeigu pinigų pritrūkdavo, organizuodavo tikslines rinkliavas, pavyzdžiui, stogo dengimui ir panašiai. Kantoriaus ir varpininko algos buvo labai nedidelės.Komisijoje žinomi buvę parapijiečiai: Vencelis, Nevas, Noreika, Lemanas. Jos kasininkas tvarkė parapijos pajamų ir išlaidų apskaitą. Kartą metuose vyko kasos patikrinimas, jo rezultatai būdavo paskelbiami visai parapijai, kad visi žinotų, kur ir kaip išleisti paaukoti pinigai. Iš tų lėšų buvo išlaikoma ir parapinė mokykla. Visą kitą parapijos dokumentaciją: krikšto, konfirmacijos, mirimų, gimimų, santuokų knygas tvarkė kantorius ir kunigas.Parapijos archyvas dingęs. Nėra žinių, ar jis išvežtas karo metais, ar sunaikintas. Manoma, kad tarpukariu dalis archyvo buvo Tauragės evangelikų liuteronų konsistorijoje. Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčios parapijos tarybos pirmininkas Romualdas Jurkšaitis(1997–2002) 1999 m. užrašė Jurgio Aušros prisiminimus: „1944 m. pabaigoje ar 1945 m. pradžioje Jurgio tėvas Martynas Aušra su šeima bėgo nuo fronto ir iš Šilutės atsidūrė netoli Skaudvilės. Laikinai apsigyveno pas ūkininką. Jurgiui tada buvo 5 metai. Jis prisimena, kad jam su tėvu teko būti Skaudvilės bažnyčioje. Ligi šiol išliko prisiminimas, kad bažnyčioje buvo suversta į krūvas daug visokių popierių, knygų. Galima spėti, kad tai buvo tas suirutės metas, kai kantorius Hessas ir dauguma parapijiečių jau buvo pasitraukę į Vokietiją, o kantoratas ir bažnyčia likę be priežiūros.“Iš šio prisiminimo galima prielaida, kad kantorate galėjo būti parapijos dokumentų ir kantoriaus H.Hesso paliktas turtas. Aišku, visa tai buvo išvežta į kartono fabriką, kaip buvo daroma su kitų bažnyčių ir vienuolynų archyvais.Prieškaryje į pamaldas susirinkdavo daug žmonių, pilna bažnyčia. Didelė dalis parapijiečių buvo vokiečiai. Pamaldos vykdavo vienu metu ir lietuviams, ir vokiečiams, tik vieną savaitę buvo laikomos lietuvių, o kitą – vokiečių kalba. Į bažnyčią rinkdavosi ne tik Skaudvilės, bet ir aplinkinių kaimų tikintieji: iš Batakių, Upynos, Adakavo, Trepų, Girdiškės, Lomių. Skaudviliškiai į pamaldas ateidavo pėsti, iš toliau brikomis atvažiuodavo – turtingesni, neturtingi paprastais vežimais, dažnai vienu vežimu atvykdavo kelios šeimos. Jaunesni atmindavo dviračiais. Arklius statydavo miestelyje pas pažįstamus, kantorato kieme, aplink bažnyčią.Panašiai į bažnyčią atvykdavo ir tuoktis, arčiau gyvenantieji ateidavo pėsti, iš toliau atvažiuodavo arkliais. Arklius ir vežimus įvairiai papuošdavo. Turtingesnių arkliai, pakinktai buvo daugiau išpuošti, gražesni, o vestuvininkų palyda didesnė. Neturtingi vestuvių kartais visai nekeldavo, tik tuokdavosi bažnyčioje. Už santuoką, krikštą, palaidojimą reikėdavo mokėti, nustatyto mokesčio nebuvo, duodavo, kas kiek galėjo. Iš visai neturtingų nieko neimdavo.Laidotuvių metu mirusįjį į bažnyčią atveždavo labai retai. Dažniausiai kantorių ar kunigą kviesdavo į namus, atlikdavo apeigas ir palydėdavo mirusįjį į kapines. Iš kapinių kartais grįždavo į namus gedulingų pietų, pasimelsdavo.Kantorius H.Hessas palaikė gerus ekumeninius santykius su Skaudvilės Romos katalikų bendruomene, už tai buvo gerbiamas. Atitinkamai evangelikų liuteronų bendruomenė sugyveno su kitomis konfesijomis, nebent buitiniame lygmenyje kildavo neaiškumų, tačiau apie tai neaptikta žinių. Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenės nariai dalyvavo miestelio visuomenės veikloje ir bendrame kultūriniame gyvenime. Sovietinė okupacija Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir jam baigiantis visa vokiečių bendruomenė emigravo, Skaudvilėje liko tik labai nedidelis lietuvių liuteronų šeimų skaičius. Į Vokietiją pasitraukus kantoriui Hermanui Hessui, sumenkusi Skaudvilės parapija savo kunigo ir kantoriaus nebeturėjo, keturis kartus per metus ją aptarnaudavo iš Tauragės atvykęs vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas ir Batakių evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Mikas Preikšaitis (1946–1972). Religinį gyvenimą ėmė varžyti ir sovietinė valdžia. 1948 m. bažnyčia buvo nacionalizuota ir paversta grūdų sandėliu, o 1957 m. nugriautas kantoratas.Konsistorijos prezidentas, kunigas Erikas Leijeris, 1947 m. rugpjūčio 28 d. gavo pranešimą, kad Skaudvilės valsčiaus vykdomasis komitetas nutaria užimti Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčią. E.Leijeris, nesutikdamas su šiuo sprendimu, kreipėsi į LKP CK pirmąjį sekretorių Antaną Sniečkų ir į religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinį Bronių Leoną Pušinį prašydamas, kad vietos valdžia atsisakytų ketinimų užimti bažnyčią. Tačiau į tai niekas neatsižvelgė, o priešingai – kunigą E.Leijerį ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, Michailovkos lagerį, kur 1951 m. gruodžio 31 d. jis mirė.1948 m. liepos 17 d. Skaudvilės valsčiaus Darbo žmonių tarybos nutarimu Nr. 21 skelbiama, kad bažnyčia nacionalizuojama. 1947–1948 m. bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. Bažnyčioje gyvenusi Eugenija Babkinaitė praardė bažnyčios stogą ir apipylė grūdus vandeniu. Atėjusi komisija nustatė, kad grūdams laikyti bažnyčia netinkama. Bažnyčios nacionalizacijos procesas tęsėsi iki pat 1952 m.1948 m. rugsėjo 18 d. Skaudvilės evangelikų liuteronų bendruomenė įregistruota religinių reikalų taryboje prie SSRS ministrų tarybos, gauna registracijos pažymėjimą, pasirašytą įgaliotinio Broniaus Leono Pušinio. 1948 m. spalio 29 d. pasirašyta sutartis, pagal kurią nacionalizuoti Skaudvilės evangelikų liuteronų maldos namai išnuomojami parapijai. Sutarties originalas išlikęs, tik sunkiai įskaitomas. Sutartį pasirašė naujai sudarytas bažnytinis komitetas, sudarytas iš dvidešimties parapijiečių. Vėliau, sovietmečiu, šis komitetas buvo vadinamas dvidešimtuku. Į pirmąjį bažnytinį „dvidešimtuką“ buvo įrašyti: Emilis Mirbukas, Julius Mirbukas, Martynas Mirbukas iš Požerio kaimo, Augustas Noreika, Olga Noreikienė, Ema Mirbukaitė, Antanas Knolis, Ona Knolienė, Jonas Mirbakas, Aleksas Mirbakas, Marta Kampikevičienė iš Skaudvilės, Benjaminas Noreika, Ona Noreikienė iš Ivangėnų kaimo, Juozas Korsakas iš Šidagių kaimo, Margarita Norbutienė, Elzbieta Kumpytė, Martynas Krausas, Eugenija Babkinaitė, Ieva Kolertienė, Urtė Nausėdienė – visi iš Skaudvilės. Vėliau pagal veikiančius sovietinius įstatymus „dvidešimtukas“ tvarkė visus bažnyčios reikalus, finansus, samdė parapijos kunigą ir t.t. Nors tikrasis parapijos šeimininkas buvo kunigas.Ilgą laiką, po kantoriaus H.Hesso išvykimo, bažnyčią, kantoratą prižiūrėjo ir tvarkė E.Babkinaitė. Šios moters nuopelnai bažnyčiai dideli, ji buvo bažnyčios ramstis pačiais sunkiausiais metais, kai parapijiečiai staigių permainų buvo išblaškyti, o parapija – neskaitlinga. Jos portretas dabar kabo bažnyčios zakristijoje, taip parapijiečiai išreiškė jai savo dėkingumą.Į Skaudvilę Babkinų šeima pateko per Pirmąjį pasaulinį karą. Šeimoje buvo mama, Eugenija ir du broliai. Tėvo nebuvo, jo likimas nežinomas. Karo metu šeimai Skaudvilės miestelyje nebuvo kur gyventi, tad ją priglaudė Benjaminas Noreika iš Pasuvirkščio kaimo. Apie 1925 m. Babkinų šeima atsikėlė gyventi į Skaudvilę, netrukus Eugenijos broliai ir mama mirė. 1941 m., kantoriui H.Hessui ir varpininkui Gumui repatrijavus į Vokietiją, E.Babkinaitė apsigyveno kantorate ir liko prižiūrėti bažnyčią bei jos ūkį. Vokiečių okupacijos metais bažnyčia veikė, grįžo kantorius H.Hessas ir kai kurie parapijiečiai, kurie 1944 m. pasitraukė į vakarus.1956 m. pradėtas griauti kontoratas, Eugenijai siūlytos kitos gyvenamosios patalpos, bet ji iš kontorato nesikėlė, o vėliau, spaudžiama vietos valdžios, persikėlė į bažnyčią. Įsikėlusi į bažnyčią, iš pradžių gyveno prieanginyje, vėliau – zakristijoje (raštinėje). Taip nešildomoje bažnyčioje ji gyveno keletą metų. Nuo 1990 m. E.Babkaitė išsikėlė į Adakavo senelių prieglaudą, kur 1999 m. mirė. Palaidota Trepų kapinėse, kur parapijiečių lėšomis pastatytas kuklus paminklas.Tik dėl didžiulio tikinčiųjų pasiaukojimo bažnyčia buvo išsaugota, nors kantorato, ūkinio pastato ir žemės negrąžino, o parapijiečiai tapo savo bažnyčios nuomininkais. Pokario metais parapijos reikalai buvo išties prasti. Nors į Skaudvilę kėlėsi daug naujų gyventojų (1940 m. – 1500., 1959 m. – 2723, 1963 m. – 2784), kurie apsigyveno pasitraukusių į vakarus lietuvių ir vokiečių, karo metu sušaudytų žydų namuose, tačiau bažnyčios niekas nerėmė, ji tapo apleista. Todėl 1952 m. sausio 9 d. Skaudvilės rajono DŽDT VK pirmininkas kreipėsi į religinių kulto tarybos įgaliotinį prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos: „Siunčiame dvi fotografijas Skaudvilės evangelikų bažnyčios iš priekio ir iš šono. Bažnyčios pastatą manoma panaudoti kultūros švietimo reikalams. Pastatas netaisomas, apžėlęs kerpėmis, vietomis langų stiklai išdaužyti. Stovi gražioje vietoje, bet labai apleista: aptvėrimai nupuvę ir nunešioti, niekas negalvoja ją taisyti, nes nėra kam. Toks apleidimas gadina viso miesto vaizdą“.Kitame Skaudvilės rajono VK pirmininko rašte smulkiai aprašomas pastatas, jo išmatavimai, būklė. Išmatuotą bažnyčią vėl norima atimti. Nežinia, kuo baigėsi šis susirašinėjimas, tačiau bažnyčia uždaryta nebuvo.Tuo sunkiu laikmečiu E.Babkinaitė kovojo dėl bažnyčios išlikimo. Kiek išgalėjo, ją remontavo. Ji rašė raštus rajono valdžiai, prašė lėšų stogui uždengti. Atėjo atsakymai, kad bažnyčia nėra įtraukta į architektūros paminklų sąrašą, todėl lėšų skirti negalima. E.Babkinaitė, gavusi lėšų (iš kur gavo lėšų, nežinoma), 1969 m. pradėjo gontais dengti stogą. Kai meistrai uždengė trečdalį stogo, jai surašytas savavališko remonto aktas, įpareigojantis nedelsiant nutraukti darbus.Tada tik retkarčiais pamaldų laikyti atvažiuodavo kunigas iš Tauragės.1977 m. lapkričio 6 d. Skaudvilės bažnyčioje įvyko iškilmingos pamaldos, skirtos bažnyčios 150 metų jubiliejui pažymėti. 1981 m. parapijiečių pastangomis (E.Babkinaitės, brolių Drignaičių) suremontuotas bažnyčios stogas, bokštelis ir vidus. 1981 m. spalio 25 d. vyskupas Jonas Viktoras Kalvanas aplankė gražiai suremontuotą Skaudvilės bažnyčią. Lietuvos nepriklausomybės metai Tik dėl didžiulio tikinčiųjų pasiaukojimo bažnyčia buvo išsaugota ir 1952 m. iš dalies grąžinta parapijiečiams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę bažnyčią pradėta remontuoti. 1992 m. išbetonuotas takas, vedantis nuo šventoriaus vartų link bažnyčios, naujai aptvertas šventorius.1993 m. sutvarkytas bažnyčios fasadas, apkaltas lentomis, nudažytas. 1995 m. pradėtas vidaus remontas, išdažytas bažnyčios vidus, suremontuoti langai, rekonstruotas altorius, priešais įėjimą padaryti nauji laiptai su turėklais, teritorija aptverta metalinio tinklo tvora, pastatyti nauji akmenų mūro vartai. Šiuos darbus finansavo Pasaulinė liuteronų federacija. Darbams vadovavo laikinas parapijos įgaliotinis Jonas Daraška, nes parapijos pirmininkas Augustas Noreika buvo silpnos sveikatos. Priešais bažnyčią buvo sodinamos gėlės: bijūnai, jurginai, patvoriu pasodinta vyšnių.Nuo 1997 m. pamaldos bažnyčioje vyksta du kartus per mėnesį. Tais pačiais metais rugsėjo 1 d. Skaudvilės vidurinėje ir pagalbinėje mokykloje pradėta mokyti vaikus liuteroniškos tikybos. Pablogėjus sveikatai 1997 m. iš parapijos tarybos pirmininko pareigų atsistatydino A.Noreika. Naujuoju pirmininku išrinktas Romualdas Jurkšaitis, o į tarybą išrenkami Daiva Bakšienė, Milda Daraškienė, Marta Kasparaitienė, Juozas Drignaitis. 2000 m. vietoje J.Drignaičio išrenkamas Jonas Bakšas.Nauja taryba, kunigas siekė atgaivinti parapiją. 1998 m. atgaivintos konfirmacijos šventės, kasmet konfirmuojami 2–4 vaikai, taip stiprėja parapija ir pasipildo jaunimu. Vienas svarbiausių tarybos uždavinių – darbas su vaikais ir jaunimu. Pirmas naujos tarybos organizuotas renginys buvo bažnyčios 170-ųjų jubiliejinių metinių paminėjimas. Tai buvo didelė ir graži šventė, joje dalyvavo daug svečių iš Lietuvos, Vokietijos, JAV. Jubiliejaus paminėjimą fundavo skaudviliškiai Gertrūda ir Jonas Bakšai.Priėmus įstatymą dėl nekilnojamojo turto grąžinimo religinėms bendruomenėms pradėta rūpintis kantorato ir ūkinio pastato atgavimu. Neišlikus šių pastatų dokumentams kreiptasi į teismą. Teismas nustatė juridinį faktą, kad šie pastatai tikrai priklausė parapijai, tačiau įstatymas numato, kad jei per nacionalizacijos laikotarpį neišliko bent 50% buvusio pastato vertės, pastatai negrąžinami. Išlikęs ūkinis pastatas negrąžintas, o kaip kompensacija parapijai dešimčiai metų paskirti du kambariai buvusioje Skaudvilės infekcinės ligoninės pastate.1998–1999 m. sutvarkyti bažnyčios pastato lietvamzdžiai, rekonstruota ir apšiltinta zakristija, kurioje šaltuoju metu, susirinkus mažiau parapijiečių, vyksta pamaldos. 2000 m. pakeisti supuvę apatiniai bažnyčios sienojai, palangės, sutvirtinti pamatai. Šventoriuje sutvarkyti želdiniai, reljefas, o šventorius aptvertas nauja tvora. Bažnyčios remontui lėšų skyrė Vyriausybė, aukojo parapijiečiai, ponai Juozapaičiai bei kiti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuviai.2001 m. parapijai priklausė 105 tikintieji. Tai nebuvo didelė bendruomenė, jai išsilaikyti buvo sudėtinga. Parapijos biudžetą sudaro mokamas metinis bažnyčios mokestis (20 Lt šeimai), tikslinės aukos (dažnai aukoja buvę skaudviliškiai, dabar gyvenantys užsienyje), rajono savivaldybė. Rajono savivaldybė kasmet skiria dotaciją: 2000 m. skyrė 5000 Lt, 2001 m. – 7000 Lt. Daug prisidėjo Vielbrun parapija (Vokietija), 2% pajamų mokesčio pervedimas į parapijos sąskaitą. Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijos bažnyčia atnaujinama Pasaulinei liuteronų federacijai padedant.2002 m. atsistatydino parapijos pirmininkas Romualdas Jurkšaitis. Parapija pirmininke išrinko Daivą Bakšienę.Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijos vaikai dalyvavo jaunimo stovykloje Batakiuose ir Giruliuose. 2001 m. pabaigoje pradeda veikti parapijos vaikų ir jaunimo giedotojai, kuriems vadovauja batakiškė Lijana Kiltinavičienė. Pradžioje į repeticijas rinkosi aštuoniese, vėliau jau iki penkiolikos choristų. Pirmasis choro pasirodymas bažnyčioje per šv.Kalėdų pamaldas sutiktas šiltai. 2002 m. birželio 1 d. choristai dalyvavo giesmių dienoje Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje ir buvo palankiai įvertinti. Vaikai ne tik giedojo bažnyčioje, jie aplankė Vilnių, Trakus. Ansambliečiams pasiūta graži uniforma: medžiagą nupirko Gertrūda Bakšienė, o pasiuvo Rasa Bakšienė. Jaunimas, suteikiant Valdui Bakšiui išvykoms autobusą, aplankė gražiausias Lietuvos vietas. Choras giedojo ne tik savoje bažnyčioje, jis pasirodė Skaudvilės, Batakių, Tauragės visuomenei, dalyvavo adventiniuose, kalėdiniuose renginiuose.Pastaruoju metu parapijiečiai tvarkosi savo buitį: pastatė lauko tualetą, šventoriaus tvoros vartus, įrengė informacinį stendą, praplatino laiptus, įrengė įvažiavimą neįgaliems, naujai nudažė bažnyčią. Visus darbus finansavo parapijiečių Jono, Algio, Vido, Valdo Bakšų šeimos. Už tai parapijiečiai yra dėkingi.Nuo 2002 m. parapija bendrauja su Vokietijos bažnytinėmis bendruomenėmis. Skaudvilės evangelikų liuteronų parapija palaiko ryšius su Vilbruno parapija Vokietijoje. Vasaros metu parapijos jaunimas lankosi šioje parapijoje, gyvena vokiečių šeimose, susipažįsta su Vokietija, dalyvauja bendrose pamaldose, mokosi naujų giesmių. Vilbruno parapijiečiai atvyksta į Skaudvilę, atvyksta ne tušti, atveža labdaros. Atvykę mokosi lietuviškų giesmių, susipažįsta su Lietuva. Ši draugystė padeda ne tik stiprinti Skaudvilės parapiją, bet padeda ir vieni kitus geriau suprasti. Bažnyčia Skaudvilės evangelikų liuteronų bažnyčia, įsikūrusi rytiniame miestelio pakraštyje, atokiau nuo pagrindinės aikštės, yra nedidelė, medinė, lakoniškų liaudiškos architektūros formų. Jos planinė struktūra ir tūriai išliko nepakitę nuo 1886 m., kai buvo atliktas kapitalinis remontas, tuo metu pristatytas ir bokštas. Tai paprastas stačiakampio plano gana siauras vienanavis pastatas, suręstas iš pjautinių rąstų, kurie remiasi į aukštoką akmenų mūro tinkuotą pamatą. Fasadą akcentuoja dviejų tarpsnių, už pastato plotį siauresnis ir kiek išsišovęs bokštas, kitame pastato gale – nedidelė apsidė. Išorėje pastatas apkaltas lentomis, dengtas dvišlaičiu stogu. Kaip įprasta protestantiškoms bažnyčioms, tiek išorėje, tiek ir viduje apsieita be ryškesnių dekoro elementų ar kitokių pagražinimų. Vyrauja ramios griežtų geometrinių formų plokštumos ir tokie pat tūriai. Vidurinę fasado dalį pabrėžia tvirtos dvivėrės durys ir trikampiu užbaigtas langas. Dar vienas toks pat langas prakirstas antrajame bokšto tarpsnyje. Šoninių sienų plokštumas skaido nedideli langeliai.Interjeras, remontuotas, perdažytas per pastarąjį dešimtmetį, kaip ir kitų protestantiškų bažnyčių minimalus ir asketiškas. Navos erdvė perdengta plokščiomis lubomis, palei sienas įrengtas U raidės pavidalo plačios, tačiau žemokos galerijos. Prie sienos altorius, per pastarojo dešimtmečio remontus pakeistas, atsiradę naujadarai kiek išskaidė interjerą ir prarandant vertingus elementus atitolo nuo protestantiškos bažnyčios idėjos.Bažnyčioje dvi sakyklos, viena kilnojamoji, kita altoriaus šone, pakelta. Ją, kaip prisimena senieji parapijos tikintieji, naudojo per didžiąsias šventes. Išlikę seni suolai. Bažnyčioje buvę vargonai, likusi tik stovėjusių vargonų niša. Kada bažnyčia neteko vargonų, nežinoma.Šiandien Skaudvilės evangelikų liuteronų parapijai priklauso apie 100 žmonių. Prieš maždaug du šimtus metų į Lietuvą atsikėlę liuteronai Skaudvilės krašte įleido šaknis ir įsitvirtino. Per tą laiką dalis jų gyvenimo audrų buvo išblaškyti, bet savo gimtųjų Skaudvilės apylinkių neužmiršo, jas atmena ir jų vaikai. Kaip sako Skaudvilės bažnyčios kunigas Edikas Šulcas, parapija turi daug idėjų, kaip pagyvinti savo veiklą, tačiau reikia Dievo palaimos ir visų parapijiečių kruopštaus darbo.