Sunaikinti lengviau nei išsaugoti

1990 metais, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, buvo įsteigta Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija, atskaitinga Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui, veikusi iki 1995 metų. Svarbiausias uždavinys, kurį turėjo įgyvendinti ši institucija, buvo kultūros paveldo išsaugojimas, vykstant nuosavybės teisių į privačią nuosavybę atkūrimui bei nekilnojamojo turto privatizavimui. 1990-ųjų gegužės 24 d. prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įkurtas Paminklotvarkos departamentas, kurio užduotis – rengti ir įgyvendinti valstybės strategiją istorijos ir kultūros paminklų apskaitos, apsaugos, mokslinių tyrimų, restauravimo ir panaudojimo srityje.
1994 m. remiantis Europos valstybių patirtimi buvo parengtas naujas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, kuris įsigaliojo 1995 m. vasario 1 d. Pagal šį įstatymą Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija ir Paminklotvarkos departamentas buvo reorganizuoti, įsteigiant Kultūros vertybių apsaugos departamentą. Kultūros paveldo inspekcijos apygardos buvo reorganizuotos į Kultūros vertybių apsaugos departamento teritorinius padalinius.2004 m. rugsėjo 28 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pakeitimo įstatymas, o Kultūros vertybių apsaugos departamentas reorganizuotas į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos.***Viena pagrindinių institucijų, besirūpinančių materialaus kultūros paveldo apsauga, – Kultūros paveldo apsaugos departamento Tauragės teritorinis padalinys. Apie kultūros vertybių apsaugos problemas kalbamės su šio padalinio vadovu Vidu NARBUTU. – Kokie Kultūros vertybių apsaugos departamento teritorinių padalinių tikslai? Paprastam mirtingajam, atklydusiam prie nykstančio dvaro ar niokojamų kelių šimtmečių senumo kavinaičių, kartais gali pasirodyti, kad tokia institucija egzistuoja tik algalapiuose.- Kultūros paveldo departamento darbuotojai rūpinasi kultūros paveldo vertybių apsauga, suranda naujas kultūros paveldo vertybes, jas fiksuoja, įvertina ir siūlo įrašyti į kultūros paveldo registrą. Teritorinių padalinių specialistai įgalioti nustatyti sąlygas kultūros paveldo objektams tvarkyti, dalyvauja derinant projektinę dokumentaciją. Teritorinių padalinių valstybiniai inspektoriai už paveldosaugos įstatymų pažeidimus turi teisę skirti administracines nuobaudas. Lietuvos Respublikos savivaldybėse taip pat veikia paminklotvarkos ar kultūros paveldo tarnybos, kurių darbuotojai rūpinasi savo teritorijose esančių kultūros vertybių apsauga. Jose dirbantys specialistai Jonas Liorančas ir Edmundas Mažrimas (Tauragės rajono savivaldybė), Valentina Dapkienė (Jurbarko rajono savivaldybė), Vilma Kasnauskienė (Šilalės rajono savivaldybė) bendradarbiauja su Kultūros paveldo departamentu. Apmaudu, kad Pagėgių savivaldybė, randanti lėšų ir laiko kultūros paveldo reklamai, deja, nesuranda galimybių visam paminklosaugininko etatui. Kultūros paveldo departamento Tauragės teritoriniame padalinyje dirba penki specialistai, teritorinio padalinio priežiūroje yra apie 1200 kultūros paveldo objektų, kurių kiekis vis kinta (ypač vertingas panemunės ruožas), keturios savivaldybės, keturi regioniniai parkai. Į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyta 290 objektų, kurių daugumą sudaro archeologijos objektai, jų kompleksai.- Kokios bedradarbiavimo perspektyvos? Ar randate bendrą kalbą su savivaldybių vadovais, regioninių parkų direkcijomis, visuomeninėmis organizacijomis ar pavieniais entuziastais, neabejingais kultūros vertybių apsaugai?- Bendradarbiaujant su regioninių parkų direkcijomis, rajonų savivaldybėmis vykdomi želdinių tvarkymai, kraštovaizdžio formavimo kirtimai piliakalnių kompleksų teritorijose, vadovaujantis nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos ir priežiūros reikalavimais, atskleidžiant ir išryškinant juos kaip kultūros vertybes. Kultūros paveldo departamento pastangomis pastaraisiais metais restauruota nemažai reikšmingų kultūros paveldo objektų. Jie restauruojami kooperuojant valstybės, savivaldybių ar bažnyčios ir tikinčiųjų lėšas. 2007 metais kultūros paveldo tvarkybos darbai buvo vykdomi Panemunių pilyje (dar vadinama Gelgaudų pilimi), Veliuonos bažnyčioje, Šilinės smuklėje (Jurbarko rajono savivaldybė), Laukuvos, Didkiemio bažnyčiose (Šilalės rajono savivaldybė), Tauragės pilies pastatų ansamblyje. Sutvarkyti paminklai Vytautui Didžiajam Jurbarke ir Kvėdarnoje (Šilalės rajonas). Kultūros paveldo departamentas bendradarbiaudamas su savivaldybėmis, muziejais, kultūros vertybių savininkais siekia, kad kultūros paveldas būtų tausojamas, kad išliktų ateinančioms kartoms, būtų integruotas į šiuolaikinį visuomenės gyvenimą. Visi žinome, kokį palikimą gavome. Per sovietinius metus dvarai, bažnyčios, mokyklos, etnografinės sodybos, jeigu nebuvo nugriautos, tai suniokotos, šiems objektams restauruoti prireiks ne vieno dešimtmečio. Dar ir dabar kai kuriose galvose gyva mintis, kad nugriauti kelis kartus lengviau nei išsaugoti.- Minėjote, kad saugotinų paminklų sąrašas nuolatos kinta. Kokios naujos kultūros vertybės jį papildė? Kokie reglamento reikalavimai keliami saugomiems objektams?- Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2007 metais Kultūros vertybių registre įregistravo dešimt naujų Tauragės apskrities kultūros paveldo objektų. Statinių kompleksų sąrašą papildė Šilalės rajono Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčios statinių ansamblis, susidedantis iš bažnyčios, varpinės ir šventoriaus tvoros. Vertingais statiniais pripažinti Pagėgių savivaldybėje esanti Ropkojų šventojo Jono Krikštytojo bažnyčia, Pagėgių buvusios Kristijono Donelaičio gimnazijos pastatas, Piktupėnų ir Žukų buvę mokyklų pastatai, namas Rukų kaime, kuriame 1953 metais buvo nužudyti Kęstučio apygardos Jūros partizanų būrio kovotojai Aleksas Vaičiulis-Kęstutis ir Jurgis Kisielius-Maironis. Jurbarko rajono Viešvilės miestelio statiniai – mokykla, buvę teismo rūmai – taip pat papildė Kultūros vertybių registrą. Jurbarko miesto kapinėse pastatytam antkapiniam Kroazių šeimos paminklui, kurio autorius Pranciškus Mikutaitis, dirbęs kartu su žinomu skulptoriumi V.Grybu, suteiktas vietinio reikšmingumo lygmuo. Įregistravus Kultūros vertybių registre Jurbarko rajono Smalininkų miestelio istorinę dalį, jos apsaugai pasiūlyta steigti architektūrinį urbanistinį draustinį.Visiems šiems kultūros paveldo objektams galioja pirminė teisinė apsauga, todėl, prieš pradedant bet kokius tvarkymo darbus, juos būtina derinti su Kultūros paveldo departamento Tauragės teritoriniu padaliniu.- Pernai Tauragės miestas pažymėjo savo jubiliejų. Šiemet sukaks 750 metų, kai istorinėje kronikoje pirmąkart buvo paminėtas Jurbarko (Georgenburgo) vardas. Jubiliejiniai renginiai, apie kuriuos vis garsiau kalbama, vyks 2009 metų birželio 19, 20, 21 dienomis. Ši savivaldybė bene turtingiausia iškiliais, visiems žinomais kultūros paveldo objektais. Gal yra kokių nors netikėtų atradimų, gerų poslinkių, džiugių naujienų?- Kai 2006 metais Jurbarko dvarvietės teritorijoje viešosios įstaigos „Kultūros paveldo išsaugojimo pajėgos“ archeologai (tyrinėjimų vadovė – archeologė Elena Pranckėnaitė) pradėjo darbą, niekas nesitikėjo, kad tai bus neįkainojama dovana artėjančiam miesto 750 metų jubiliejui.Archeologai darbo turėjo į valias. Ištirtame 1456 kvadratinių metrų plote rasta tūkstančiais skaičiuojamos buitinės keramikos fragmentų, koklių, gyvulių kaulų. Surinkta nemaža numizmatinė kolekcija (XVII amžiaus šilingai, XVIII, XIX-XX amžių monetos). Surasti du mįslingi palaidojimai be įkapių – griaučiai atiduoti tyrimams. Bene didžiausias ir reikšmingiausias radinys – trys XVII amžiaus keramikos degimo krosnys, kuriose fiksuotos didelės puodynių ir puodyninių koklių koncentracijos. Krosnys sumontuotos vien iš akmenų, nenaudojant plytų, kas nebūdinga didžiuosiuose miestuose rastoms krosnims. Pastarasis radinys praskleidė senosios miesto istorijos paslapties skraistę: paaiškėjo kai kurie XVI a. antrosios pusės miesto išplanavimo bruožai. Dirbtuvių išdėstymas dvaro teritorijos pakraštyje, šalia kelio, vedančio iš miesto centro į Žemaitijos gilumą, rodo, kad tuo metu keramikos dirbinius gaminantiems amatininkams buvo skiriamas didelis dėmesys, o jų veiklai skirti sklypai šalia miesto centro. Kas nulėmė tokį gamybos vietos parinkimą, kol kas nežinoma. Tolimesni tyrimai, naujos medžiagos paieška, manoma, atsakys į šiuos klausimus. Surastosios krosnys leido suvokti ir gamybos technologijos ypatumus, sąlygas, kuriomis duoną pelnėsi mažesniųjų miestelių keramikos dirbinių gamintojai, jų statusą miestelėnų tarpe.Archeologų radiniai sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Tai tapo postūmiu pagaliau apsispręsti dėl archeologinės ekspozicijos įruošimo Jurbarko krašto muziejuje. Šių metų pradžioje muziejun grįžo dalis aprašytų, sutvarkytų, susistemintų radinių. Kiti muziejų pasieks vėliau: radinių sutvarkymas, esant tokiam gausiam jų derliui, užima nemaža laiko. Viešosios įstaigos „Vilniaus puodžių cechas“ direktorius Dainius Strazdas su savo komanda pradėjo montuoti geriausiai išsilaikiusią krosnį, kuri bus unikali archeologinės ekspozicijos ašis. Muziejaus archeologas Marius Jakelaitis tikisi, kad pavyks funkcionalią šios krosnies kopiją pastatyti kieme. Tuomet bus galima praktiškai susipažinti su XVII a. keramikos degimo technologija, vykdyti edukacines programas, populiariai ir įdomiai pristatyti miesto istoriją. – Ačiū už džiugias naujienas. Linkime ištvermės ir išminties Jūsų vadovaujama padaliniui, savivaldybėse dirbantiems talkininkams, visiems kultūros paveldo apsaugos entuziastams su kuriais bendraujate Jus ir kurių darbai džiugina mus.