Tarpukario Tauragė. Bibliotekos

Knygos yra neišsenkantis mokslo žinių, kūrybos, pasakų, fantastikos šaltinis. Jos tarpukariu buvo brangios, kainavo po keletą litų. Bibliotekas kūrė organizacijos ir pavieniai asmenys. 
Dar 1898 m. norėta įsteigti biblioteką prie pradžios mokyklos, bet nepavyko. Lietuvos jaunimo sąjunga 1924 m. Tauragėje atidarė skaityklą, kuri turėjo 250 knygų, žurnalų, laikraščių. Mieste buvo ir dvi privačios bibliotekos, kuriose už naudojimąsi knygomis reikėjo mokėti 1 litą per mėnesį. Savo bibliotekas turėjo mokyklos – gimnazija, Mokytojų seminarija, Komercijos mokykla, žydų progimnazija, Namų ūkio ruošos mokykla, Šaulių rūmai, kareivinės. Visų konfesijų bažnyčiose buvo liturginių knygų bibliotekėlės. Kai kurios įmonės turėjo sukaupusios savo specifikos knygų.Tauragės apskrities valdyba net du kartus – 1927 m. ir 1929 m. – prašė skirti lėšų centrinei (tada vadinta centraline) miesto bibliotekai. Tik 1931 m. vasarą pranešė, kad Švietimo ministro įsaku 1931 m. birželio 18 d. leista steigti Tauragėje centrinę biblioteką. Vedėja paskirta Larisa Koppaitė. Lietuva 1936 m. paskelbė Valstybinių viešųjų bibliotekų įstatymą, kuriame skelbiama, kad reikia plėsti bibliotekų tinklą. Tuomet Tauragės biblioteka perorganizuota į Tauragės valstybinę viešąją I eilės biblioteką, įsikūrusią Šaulių rūmuose, paliekant vedėja L.Koppaitę. Vėliau biblioteka įsikūrė Bažnyčių g. 16.L.Koppaitė gimė Tauragėje, tarnautojų šeimoje. Baigusi gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto gamtos ir matematikos fakultetą, apsigynė diplominį darbą „Šviesos poliarizacija“. Pagal specialybę dirbo neilgai, nes 1931 m. birželį buvo paskirta centrinės bibliotekos vedėja. Visą laiką dirbo viena.    Vedėja buvo labai išsilavinusi, inteligentiška, pareiginga, atsidavusi bibliotekai – kaupė knygų fondus, skatino tauragiškius skaityti knygas. Už skaitymą reikėjo mokėti. L.Koppaitė labai tausojo knygas – susidėvėjusias klijavo, šalino dėmes. Vaikus mokė gerbti knygas. Mokėjo vokiečių, rusų, prancūzų kalbas. Kartais užsisvajojusi sutiktą pažįstamą pasveikindavo prancūziškai. Būdama atsidavusi bibliotekai kūnu ir siela, neskaičiavo darbo valandų – dirbo ilgai. Jei koks pavėlavęs laiku ateiti skaitytojas po darbo valandų pabelsdavo į bibliotekos duris, vedėja jį įsileisdavo ir pakeisdavo knygą. Pažinojo kiekvieną skaitytoją, žinojo jo pažiūras, patardavo, ką skaityti, nes pati žinojo visų bibliotekos knygų turinį. Lygiomis eilėmis sustatytose lentynose nė viena knyga neišsikišdavo savo nugarėle priekin – vedėja tuoj ją pastumdavo į lygią, lyg liniuote nubrėžtą knygų eilę. Jokiai dulkelei nevalia būdavo nusileisti ant knygų – vedėja pati negailestingai jas nubraukdavo. Skaitytojai patys negalėjo prieiti prie knygų ir išsirinkti norimą – jas atnešdavo pati L.Koppaitė. Prieš lentynas stovėjo rašomasis stalas, ant kurio stovėjo dėžutės su skaitytojų formuliarais, rašalinė, kotelis su plunksnomis, keli spalvoti, cheminis ir paprastas paišeliai, skylamušis, spaustukas rašalui nusausinti, trintukas, keli lapeliai švaraus popieriaus, kalendorius. Ant kėdės prie stalo sėdėjo bibliotekos vedėja L.Koppaitė. Tiesi kaip žvakė, aukšta, liekna. Plaukus šukavo su sklastymu per vidurį, susipynusi į dvi ilgas plonas kasas, kurias ant ausų susukdavo į apskritimus. Ir visada taip, niekad kitaip! Nė viena moteris ar mergina Tauragėje taip kasų nesukdavo. Vedėja visada būdavo rimta, susikaupusi. Per daugelį metų aš nesu mačiusi  jos veide šypsenos – suspaudusi lūpas ji slėpė savy liūdesį ir skausmą. Tauragiškiai kalbėjo, kad L.Koppaitė neteko mylimo sužadėtinio – ne tai jis mirė, ne tai žuvo. Ji liko ištikima jam ir visą gyvenimą jo gedėjo. Rengėsi tamsiais, dažniausiai juodais drabužiais, kuriuos puošdavo balta apykaklaitė. Į biblioteką tekdavo palypėti keletą cementinių laiptelių, prie duris buvo nedidelė aikštelė. Vedėja mėgdavo išeiti ant aikštelės. Įsitempusi, sustingusi lyg statula, žvilgsnį nukreipusi  tarp dangaus ir horizonto, nesvarbu, kad tą horizontą užstojo mūrai. Atrodė, kad ji stovi čia, o jos siela, palikusi kūną, nuplasnojo kažkur toli, kur liko jos svajonė. Pro šalį ėjo žmonės, bruku tarškėjo vežimai, bet Larisa nieko nei matė, nei girdėjo. Bet jei koks netikėlis, laiku negrąžinęs knygos, norėdavo lyg šešėlis nematomas praslinkti pro šalį, ji septintuoju pojūčiu pajusdavo ir šūkteldavo: „Ei, Petrai, seniai turėjai grąžinti „Tomą Sojerį“! Žiūrėk, kad rytoj atneštum!“ Vedėja, giliai atsidususi, grįždavo į savo stichiją – biblioteką. Kai ji paduodavo knygą skaitytojui, atrodydavo, kad ji paduodavo ir kažkokią dalelę savęs, kurią reikia gerbti ir tausoti…L.Koppaitė gyveno Skalbyklos gatvėje visą gyvenimą vieniša. Mirė 1952 m., palaidota senosiose kapinėse už „Maisto“. Sako, kad ant jos kapo nėra paminklo su užrašu, kad čia ilsisi garbinga tauragiškė, pirmoji bibliotekos vedėja. Juk būtų gražu ir prasminga, kad prie jos kapo gulėtų atversta akmeninė knyga su jos vardu ir pavarde. Visą savo gyvenimą pašventusi bibliotekai, ji to verta. Kai aš išgirstu žodį biblioteka, prieš mane iškyla rūpestingas L.Koppaitės veidas. Ji – bibliotekininkės etalonas.P.S. Parašiau taip, kaip tuomet kalbėjo: ministeris, ne ministras, centralinė, ne centrinė, paišeliai, ne pieštukai, kotelis, ne rašiklis. Istorija nekeičiama, ji turi būti tokia, kokia buvo!Ir aš buvau tos bibliotekos skaitytoja. Greit perskaitydavau knygą, bet ne visada laiku grąžindavau. L.Koppaitė skambina tėtei: „P.Samoška, Nijolė turėjo užvakar knygą grąžinti, o dar ir šiandien jos nėra.“ Išklausiusi tėtės moralus, nešu knygą. Ir L.Koppaitė ta tema turi man ką pasakyti… Kartą, knygą gavusi, čia pat ją pavarčiau. Vidury buvo sutepta ir suplėšyta. Parodžiau vedėjai. Ji tik pabalo ir puolė ieškoti, kas ją buvo skaitęs.