Tarpukario Tauragė. Tauragės milijonierius

Žmonėms atrodo, kad milijonierius yra kažkoks kitoks nei visi. O koks jis kitoks – negali pasakyti,  bet nuo visų skiriasi – juk milijonus varto! Retas kuris Lietuvos miestas turėjo milijonierių, o Tauragė turėjo! Bankininką Zableckį!
Vidurinio ūgio, pasitempęs, visada geros nuotaikos. Mėgo medžioklę, buvo nuolatinis pirkėjas mūsų krautuvėje. Be banko ir kelių namų mieste, Dauglaukyje ir Molynų kaime turėjo žemės, kurią kaimynai vadino Zableckyne. Vienas iš namų buvo Vytauto ir Dariaus ir Girėno gatvių kampe su įėjimu per kampą, sugriautas pirmosiomis karo valandomis.Zableckis giminių neturėjo, buvo senbernis, visų Tauragės panų svajonė. Daug aukojo Tauragės Švč. Trejybės bažnyčiai, rėmė neturtingus mokinius, šelpė ubagus, vargingas šeimas, skolino už nedidelius procentus pinigus, nors ne visos skolos buvo grąžinamos. Apie 1930 kelintuosius metus Zableckis prieš kapines (ten, kur dabar stovi paminklas Nepriklausomos Lietuvos kariams) pasistatė sau mauzoliejų. Didelį, gelžbetoninį, angaro tipo, kuris ateityje turėjo būti padengtas balčiausiu (ir brangiu!) Kararos marmuru. Mauzoliejus stovėjo galu į geležinkelį, buvo su didelėmis suveriamomis durimis ir gražiomis geležinėmis grotomis. Šonuose buvo po nedidelį grotuotą langą. Kadangi buvo numatyta ir vidų padengti marmuro plokštėmis, jokių pagražinimų nebuvo, tik gale kabėjo kryžius, o po juo – pakyla padėti karstui.Ir staiga, visai nesirgęs, Zableckis mirė. Buvo pašarvotas Švč.Trejybės bažnyčioje. Degė daugybė žvakių, visos lempos, gaudė vargonai, choras giedojo „Miserere“… Aplink karstą vis dėjo vainikus, ypač tuometinius dažytus blėkinius. Buvo aukojamos gedulingos mišios už Zableckio vėlę      Tauragiškiai ėjo ir ėjo atsisveikinti su dosniu, geru kaimynu. Į kapines lydėjo klebonas Vytautas Dikavičius, miesto valdžia, kariuomenės, organizacijų atstovai. Vis pasikeisdami, gedulingus maršus grojo orkestrai. Minia žmonių lydejo milijonierių į amžinojo poilsio vietą. Prieš įnešant karstą į mauzoliejų atsisveikinimo kalbas sakė daug kalbėtojų. Žmonės nuoširdžiai verkė, nes mirė daugumos geradarys.Karstą pastatė mauzoliejuje ant pakylos, apdėjo vainikais ir gėlėmis, šonuose ant aukštų žvakidžių degė daug žvakių. Dar keletą giesmių pagiedojo choras, ir laidotuvės baigėsi.Duris liko atviros, tik užtraukė grotas, kad niekas neįeitų į vidų. Taip netekome  milijonieriaus – liko namai, žemė, bankas ir milijonai. Jokie giminės neatsiliepė. Sit transit gloria mundi…. (lot.) – taip praeina pasaulio garbė.Laidotuvių metu po maldų už Zableckio sielą vis sakydavo: „Ilsėkis ramybėje“. Deja, ramybė buvo sudrumsta. Netrukus po laidotuvių, išlaužus grotas ir užrakintas ąžuolines duris, Zableckio lavonas buvo apiplėtas. Tauragiškiai kalbėjo, kad vagys labai nusivylė, kad nerado brangenybių. Negi jie galvojo, kad Zableckį paguldė ant milijonų? Rusams okupavus Lietuvą, Zableckio bankas, namai ir žemė buvo nacionalizuota. Sovietinei miesto valdžiai nepatiko tas didelis mauzoliejus, ir jį nugriovė. Jo karstą tikriausiai užkasė netoliese.Taip ir išnyko kaip dūmas Tauragės milijonierius, palikęs prisiminimus apie savo geradarystes senų tauragiškių atmintyje.Pagerbdami paminklą Nepriklausomos Lietuvos kariams, prisiminkim ir vienintelį Tauragės milijonierių, buvusį vienintelį Tauragės kapinėse mauzoliejų, ir tegul dabar jis tikrai negul ilsisi ramybėje.P.S. Aš su tėveliais dalyvavau laidotuvėse, buvau mauzoliejuje. Apie Zableckynę papasakojo dailininkė Elena Augaitytė, kilusi iš netoliese esančio Kuisių kaimo.Prisiminimų autorė – Nijole Michelkevičienė.