Tarpukario Tauragės amatai

Gydymo negalima pavadinti amatu. Tai daugiau menas negu darbas. Nors lotyniška sentencija sako, kad malšinti skausmą yra dieviškas darbas. Taigi gydymas pavadinamas amatu.
GydytojaiTauragiškiai gydytojus vadindavo daktarais, nors ne visi tą laipsnį turėjo. Dauguma buvo baigę užsienio universitetų medicinos fakultetus, į užsienį važiuodavo tobulintis ar specializuotis. Už gydymą imdavo honorarus savo nuožiūra, nors dažnas neturtėliui jį sumažindavo ar gydydavo veltui. Apskrities daktaras buvo F.Proscevičius, jis priimdavo savo name su sodeliu Stoties– Prezidento gatvių kampe. Ligoninės vedėjas buvo daktaras J.Gečas. Daktarė A.Raslavičienė buvo Chirurginio skyriaus vedėja, o dr. Norkus – Terapinio skyriaus. Tauragėje gydytojo praktika vertėsi daug žydų: J.Šapira, Lifšicas, D.Aroninas, L.Berkmanaitė-Aronsonienė, Butegeidžio pulko daktaras (aukštas, lieknas, vidutinio amžiaus, pavardės neprisimenu) priiminėjo ir miestiečius.Daktarai Štuopienė, G.Joffė, Tallat Kelpša gyveno ir turėjo savo kabinetus Bažnyčių gatvėje. Tauragėje dirbo ir daktarai P.Jurevičius, A.Bernatavičiūtė. Dantų gydytojai, vadinami tiesiog dantistais, buvo L.Brevdo, M.Ambraziejienė.Veterinarai, vadinti tiesiog veterinoriais, buvo A.Čapas, A.Valiušis.Šiek tiek apie kai kuriuos Tauragės daktarus. Daktarė A.Raslavičienė – aukšta, stambi, maloni, gera chirurgė, darė net plastines operacijas. Vedė šauliams pirmosios pagalbos kursus. Jos vyras, pediatras, tarp tauragiškių pasisekimo neturėjo. Žmonės atvesdavo savo ligoniukus tiesiog pas daktarę Raslavičienę, bet ji tolerantiškai nukreipdavo pas savo vyrą. Po jo apžiūros tėvai vėl kreipdavosi į dr. Raslavičienę: „Daktare, apžiūrėkit ir jūs mano vaiką!“ Ir ji niekada neatsisakydavo. Peržiūrėjusi vyro receptus, išrašydavo savo. Žinoma, vaistus tėvai pirkdavo pagal Raslavičienės receptus. Vokiečių metais Raslavičiai išvyko į Ameriką, kur sūnus Tomas Raslavičius (gimę 1937 m. Tauragėje) yra gydytojas, profesorius.Daktaras Josifas Šapira – nedidelio ūgio, su didele kupeta sidabrinių žinių plaukų. Jis turėjo mūrinį namą Respublikos gatvėje su sodeliu, kuriame augo retas Tauragėje krūmas jazminas, ir bene vieninteliu Tauragėje fontanu. Jo likimas buvo tragiškas. Pirmosiomis karo dienomis vokiečiai nušovė į nelaisvę norėjusį pasiduoti rusų pulkininką, jo nuomininką. Įsakė jį užkasti. J.Šapira sakė, kad jis, kaip gydytojas, negali liestis su žeme. Nušovė ir jį. Patys vokiečiai abu užkasė prie fontano, Šapiro žmona išprotėjo, lakstė po Tauragę šaukdama vyrą: „Josif, Josif!“Amatai Tauragė nėra toks didelis miestas, kad pėsčias nenueitum iš vieno galo į kitą. Bet iš Šilalės gatvės galo, nuo miško, iki gelžkelio stoties yra toli. Kelią sutrumpindavo du vežikai žydai J.Denas ir S. Hameras. Abu turėjo juodus odinius fajetonus su pakeliamomis būdomis ir juodais odiniais apklotais kojoms. Fajetonai buvo su lingėmis, tai važiuojant bruku mažai kratė. Fajetonai buvo vienkinkiai. Žinodami, kada į gelžkelio stotį atvažiuoja keleiviniai traukiniai, vežikai, užmovę arkliams žiubčius, laukdavo keleivių, kuriuos už sutartą mokestį nuveždavo į miestą. Daugiausia keleivių būdavo švenčių dienomis, ypač per Žirgų šventę norinčių nuvažiuoti į hipodromą. Paprastomis dienomis keleivių būdavo mažai. Galėjai užsisakyti vežiką norimai dienai ir valandai. Tauragės dvare dislokuotas 3-asis „Geležinio vilko“ dragūnų pulkas turėjo didelį medinį žalią dengtą su langiukais diližaną. Vežiką nuo saulės ir lietaus saugojo stogelis. Šalia sėdėdavo antras vežikas. Diližaną tempdavo du dideli stiprūs arkliai.Rytais diližanas į Tauragę atveždavo kariškių vaikus mokinius, gimnazistus, karininkienes su tarnaitėmis ir kareivius, turinčius reikalų mieste. Diližanas grįždavo atgal į dvarą, o po pietų atvažiuodavo vis tą pačią valandą parsivežti savo keleivių. Pavėlavusieji samdė vežikus parvažiuoti į Tauragės dvarą.Trys ledų, limonado ir zelterio daryklos turėjo vežiką su cisterna, kuris vežiojo vandenį iš Laisvės gatvės kalno vidury, kairėje pusėje, esančio šaltinio. Jis buvo toks vandeningas, vanduo tekėdavo per rentinio viršų, drėkindamas gatvę. Šaltinio vanduo buvo skaidrus, šaltas ir skanus, praeiviai visada jo atsigerdavo. Prezidento gatvėje gyvenęs Petrokas laikė gražuolį Lietuvos didžiųjų veislės eržilą, vežikai turėjo vežimą ir platformą, kuriais vežiojo krovinius. Našlė Ona Jurgilienė gyvenusi prie Šilalės gatvės, turėjo mažą baltą arklelį, kuriuo vežiojo krovinius. Stipri moteris vežimą pati pakraudavo ir iškraudavo. Ji net suardavo žmonėms daržus. Vežikas M.Valaitis iš limonado ir zelterio daryklų išvežiodavo po krautuves gėrimus, o su savo Šimeliu zelterį ir limonadą nuveždavo net į Skaudvilę.Kai į gelžkelio stotį atvažiuodavo vagonai su miltais, kruopomis ir cukrumi, mano tėtis samdydavo tuos pačius vežikus – Kostą Šlionį ir du jo kaimynus iš Ližių, kurie per dieną viską suveždavo.AB „Maistas“ ir „Laisvė“ turėjo savo vežikus.Prekyba Prieškario Tauragėje, kaip ir visoje Lietuvoje, prekybą savo rankose tvirtai laikė žydai. Tarp jų įsiterpti lietuviams buvo beveik neįmanoma. Žydai sudarydavo tokias sąlygas, kad lietuviams netrukus tekdavo bankrutuoti. Lietuvos vyriausybė, siekdama tautiškumo ir lietuviškumo visur, taip pat ir prekyboje, paskelbė vajų: „Prekybą – lietuviams!“ Ji ragino lietuvius atidaryti krautuves, kepyklas, o gyventojus pirkti pas savus. Kai kurie žmonės, sudėję visas savo santaupas, net dalį pinigų pasiskolinę, tikėję gauti pelno, atidarė savo krautuves, bet… greitai bankrutavo. Vieningi žydai prekes imdavo pardavinėti pigiau nei lietuviai, netgi pigiau už savikainą. Žmonės, numoję ranka į patriotiškumą, pirkdavo kur pigiau – pas žydus, ir lietuvių krautuvės bankrutuodavo. Tuomet žydai pakeldavo kainas kiek norėdavo. Ypač blogai sekėsi lietuviams kepėjams. Ūkininkai, net kai kurie miestiečiai, ypač atsikėlę iš kaimų, duoną kepė namuose. Pyragų kasdien nereikėjo, o jei turgaus dieną nupirkdavo vaikams kelias barankas, argi tai biznis? O kelios žydų kepyklos prekiavo gerai. Pati didžiausia kepyklos krautuvė buvo Rozino Vytauto gatvėje, priešais namų bloką kitapus. Didelėje vitrinoje kvepėjo pyragai, „razinkų“ akimis viliodami pirkėjus, ypač vaikus. Apvalios bulkutės su varške, aguonomis, cinamonu. Barankos didelės ir mažos, blizgančios, traškios. Ausytės ir „pončkos“, apibarstytos cukraus pudra, kelių rūšių juoda ir balta duona, ragaišiai, visokie pyragiukai. Vitrinoje kasdien nebūdavo tortų, tik prieš didžiąsias šventes – Kalėdas, Velykas, puikuodavosi gražiai išpuošti tortai. Juos reikėjo užsisakyti iš anksto. Užsisakydavo tų saldumynų vestuvėms, krikštynoms, iškilmėms, šventėms. Nemažą kepyklą turėjo žydas Kęstučio gatvėje, netoli turgaus, ir keletas žydų Tauragės pakraščiuose. Lietuviai kepėjai tokio plataus asortimento negalėjo patiekti, tad greitai bankrutuodavo. Tauragės akcinė bendrovė „Maistas“  turėjo keturias krautuves: Bažnyčių gatvėje, Šilalės ir Dariaus ir Girėno gatvių kampe, fabrike Stoties gatvėje ir Kęstučio ir Bažnyčių gatvių kampe. Prekyba ėjo gerai. Per pirmus dvejus metus apyvarta siekė 1358 tūkstančius litų. Prekiavo šviežia visokių gyvulių mėsa, visokiomis virtomis (daktariškomis) ir rūkytomis dešromis, lašiniais, skilandžiu. Ypač paklausios buvo šventinės šinkos (kumpiai) – virti ir rūkyti. Tamsi skūra būdavo išpjaustoma visokiais raštais iki baltų lašinukų. „Maistas“ nugalėjo žydų mėsines. Jose buvo pardavinėjama „košerna“ mėsa, specialiai paskersta žydams, kurie ją ir pirkdavo, o lietuviai pirkdavo „Maisto“ mėsinėse, kur būdavo didelis pasirinkimas ir nebrangu. Pvz., mėsos kauliukų kilogramas kainavo tik 15 centų. Bet kokie tai buvo kauliukai! Nepalyginsi su šiandieniniais. Tuose kauliukuose nesimatė kaulų – tiek daug ant jų būdavo palikta mėsos.Klestėjo ir „Maisto“ eksportas.Tauragės kooperatyvas turėjo dvi krautuves „Laisvė“. Viena jų buvo Bažnyčių gatvėje. Prekiavo įvairiomis prekėmis.Didžiausias knygynas Tauragėje buvo Spaudos fondas Vytauto gatvėje (prieš bloką). Knygynas buvo naujas, gražus, prestižinis. Galėjai pasakyti: „Pirkau Spaudos fonde“, ir būdavo aišku, kad prekė graži, nauja, moderniška. Be knygų, ten pardavinėjo įvairias kanceliarines prekes: sąsiuvinius, rašalą, kotelius, spalvas, paišelius, penalus, žemėlapius, atvirukus.Paišeliai buvo gražūs. Sakko ir Vancetti firmos. Buvo ir cheminių, tirpstančių vandenyje. Ir 2 spalvų: pusė paišelio raudono, pusė mėlyno, irgi cheminiai. Visų prekių, kurių buvo Spaudos fonde, neįmanoma suminėti.Šv.Kazimiero knygynas buvo Stoties ir Bažnyčių gatvių kampe, priešais Švč.Trejybės katalikų bažnyčią. Jame prekiavo religinėmis knygomis, rožančiais, visokiom maldaknygėm, šventųjų paveikslais, medalikėliais. Turėjo ir kanceliarinių prekių: sąsiuvinių, paišelių, parkerių ir kt.Mokytojų kooperatinis knygynas „Knyga“ veikė 1921–1929 m.  Daugiausia krautuvių buvo miesto centre. Bivainio krautuvė – kur dabar mažasis turgelis. Į ją reikėjo palypėti keliais laipteliais. Prekiavo įvairiomis prekėmis: dviračiais, Alpių rogutėmis, laikrodžiais, meškeriojimo plūdėmis ir kt.Mažą kolonialinių prekių krautuvėlę turėjo Mikaliūkštienė Vytauto gatvėje (iki sankryžos su Bažnyčių g.). Netoli jos, dviaukščiame raudonų plytų name, – Valstybinio monopolio svaigiųjų gėrimų krautuvė, kurią aptarnavo antrajame aukšte su šeima gyvenęs pardavėjas. Žaliame mediniame name Vytauto ir Bažnyčių gatvių kampe batus pardavinėjo Žemaitis, vis girdamas prekę: „Batelę Poškaus!“Stoties gatvėje krautuves turėjo Šulkinas ir O.Norgelienė. Kęstučio g. (netoli plento) skaniai kvepėjo A.Kvedarienės saldainių parduotuvė. Jos sandėly pati Kvedarienė virė tuos saldainius. Iš ten ir plaukė tie skanūs kvapai. Už Mokytojų seminarijos, tolėliau  nuo šaligatvio, buvo pieninės (kuri buvo už 1914 m. vokiečių karių kapinių) krautuvė. Joje pardavinėjo visokius sūrius, grietinę, sviestą, po 0,5 kg suvyniotą į sviestinį popierių su raudonu užrašu, pilstomą pieną ir, dideliam tauragiškių dyvui, pasterizuotą pieną storuose stikliniuose buteliuose. Jis buvo brangesnis už pilstomą. Tauragiškiai, jo paragavę, sakė: „Ve, visai toks pats kaip ir paprastas…“Netoli turgaus, Kęstučio g. 22, buvo V.Samoškos kolonialinių prekių krautuvė. Dviejose didelėse vitrinose dažnai keisdavosi skoningai sudėtos Samoškienės prekės, nes ji prekiavo su keliomis pardavėjomis, o V.Samoška tvarkė buhalteriją. Krautuvėje, be kolonialinių prekių, indų, marškinių, kaklaraiščių, siūlų, kaspinų, veidrodžių ir kt. prekių, kieme stovinčiame sandėlyje prekiavo kokliais, skarda, geležimi. Prieš karą 1938 m. atidarė dar vieną krautuvę Vytauto gatvėje, ten, kur dabar stovi V.Kudirkos paminklas. Itin gerai sekėsi prekyba užėjus rusams – jie viską išpirkdavo. B.Samoškienei tekdavo net du kartus į Kauną važiuoti prekių.Buvo ir daugiau lietuviškų krautuvių, bet jos egzistavo neilgai. O vajus pirkti pas lietuvius pasitvirtino – susipratę tautiečiai palaikė saviškius.Buvo ir kioskų: Spaudos kioskas Vytauto g. prie turgaus, (A.Batavičiaus „Tauragės kraštas šimtmečių vingiuose“, 2007 m., 93 psl.), Bažnyčių gatvėje buvo vaisių, daržovių kioskas, stebinęs tauragiškius nematytomis daržovėmis. Rusams okupavus Lietuvą visos krautuvės buvo nacionalizuotos, paimtos prekės ir inventorius. Ypač nukentėjo „Maistas“, kai uždraudė eksportuoti produkciją į užsienį.Savo krautuvę Tauragėje atidarė ir „Zingerio“ siuvamųjų mašinų firma. Galima buvo nusipirkti modernišką siuvimo mašiną su auksiniu užrašu „Singer“. Mašinų jie turėjo įvairių: rankinių, koja minamų, visai prieškariu – ir į spintelę įleidžiamą siuvamąją mašiną ir net elektrinių. Kaip dabar pasakytume, gražaus dizaino. Atskirai būdavo parduodamos siuvėjo darbą lengvinančios detalės: siūlėms atsiūlėti, knypskylėms (sagų skylėms) apsiūti, net detalių siuvinėjimui.Pardavinėjo ir atsargines mašinų dalis  – šeivas, įvairaus storio adatas, kt. Turėjo meistrų, kurie taisė sugedusias mašinas. Pirkėją, nusipirkusį „Zingerio“ mašiną, apmokydavo, kaip ja naudotis ir bet kada konsultuodavo savo pirkėjus.Tauragėje buvo parduodamos ir kitų firmų siuvamosios mašinos, bet „Zingerio“ garsėjo kaip geriausios. Jos buvo tvirtos, patvarios, galima sakyti, negesdavo, tik per savininkų neapdairumą tekdavo taisyti – tai šeivą per jėgą įspaudžia į lizdą, kad ne tik siūti neina, bet ir šeivos ištraukti. Arba apie šeivą prisiraizgo tiek siūlų, kad nežinai, kur galas, kur pradžia. Netaisyklingai įdėjus adatą ji nulūžta. Mašiną tenka nešti į krautuvę, kur meistrams tenka ją išardyti norint išimti šeivą.