Tauragės krašto technikos paveldas

Lietuvoje kultūros paveldo objektai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. Kilnojamosios technikos kultūros vertybės: senieji automobiliai, motociklai, įvairios žemės ūkio mašinos, kita buitinė technika kaupiamos ir saugomos technikos muziejuose bei asmeninėse kolekcijose. Nekilnojamosios technikos vertybės – pramoniniai statiniai, senieji keliai, geležinkeliai, tiltai ir kt. Kokia nekilnojamojo technikos paveldo padėtis ir kokios vertybės mus supa?
Pastaruoju metu technikos paveldo terminas žymiai prasiplėtė. Šis terminas aprėpia ne tik senąsias mašinas ir techniką, bet ir gamybinius-ūkinius statinius (malūnus, lentpjūves, kalves, sandėlius), transporto statinius (brastas, senuosius kelius, geležinkelius, depus, viadukus, tiltus), gamybinius statinius (fabrikus, gamyklas, elektrines, bravorus, spaustuves, dirbtuves). Išskiriamos ir atskiros ūkinės veiklos, gyvenimo būties grupės: gynybiniai statiniai (pilys, fortai), komunikaciniai (pašto, geležinkelio stotys, užvažiuojamieji kiemai), hidrotechniniai (vandentiekio bokštai, kanalai, vandens kėlimo stotys) bei kiti statiniai, kompleksai su technologine įranga. Tauragės krašte pirmuosius technologinio paveldo radinius aptiko kraštą tyrę archeologai. Tiriant Dauglaukio I–III a. kapinyną, šventvietę, 1992–1994 m. buvo tiriama ir senovės gyvenvietė. Čia aptiktas židinys, kuriame buvo lydoma vietinė balų rūda ir išgaunama geležis, geležies masė buvo kaitinama, kalama, o vėliau iš gautos geležies gaminami reikalingi dirbiniai, kurių dalis aptikta Dauglaukio kapinyne. Į šiaurės vakarus, nuo Dauglaukio senovės gyvenvietės, Žadgailų archeologinėje radymvietėje 1988–1990, 1993 m. archeologinių tyrimų metu aptikta jau vėlesnio laikotarpio technologinio paveldo. Intensyvi vėlesnė ūkinė veikla suardė vertingą daugiasluoksnį archeologijos paminklą. Brastos ir tiltai Reikšminga senųjų kelių ir pirmųjų geležinkelių istorija. Išlikę seniausi įrenginiai yra brastos, kurios tuo laiku jungė svarbiausias abipus upės buvusias gyvenvietes ir neretai buvo vienas iš gynybinių įrenginių prieš Kryžiuočių Ordiną. Brastos įrengimas didžia dalimi priklausė nuo geografinės aplinkos ir upės vandens kitimo: potvynio, atoslūgio bei upės vagos kitimo. Dalis reikšmingų brastų, patvenkus upes, yra apsemtos.Gerai įrengta brasta galima naudotis ir šiandiena. Akmenos upėje buvusios reikšmingos brastos: Pagramančio–Kuturių, Ringių–Kuturių. Jūros upėje: Visbarų–Vilkų Lauko, Lylavėnų–Genių, Ringių–Gudlaukio, Šaukėnų–Matiškių, Tauragės dvaro–Tauragės miesto, Dvarelio–Pajūrio ir kt. Iš likusių senųjų brastų reiktų išskirti Šaukėnų–Matiškių brastą. Šaukėnuose III–IV a. kapinyne archeologai ištyrė gausius radinius, o Matiškiuose kalvoje įrengtas piliakalnis, kurio papėdėje rasta senovės gyvenvietė. Teko nekartą naudotis šia brasta ir netgi pakliūti į brastos spąstus. Tik vietiniai gyventojai žino, kaip naudotis šia brasta, kuri įrengta taip, kad tik žinant jos kelią galima be kliūčių pasiekti kitą upės krantą. Kitaip pakliūni į upės gilumą, į didžiulę nešančią upės srovę. Vietiniai žmonės pasakojo, kad kartą į brastos spąstus buvo pakliuvęs sunkvežimis, kurį upės tėkmė nunešė veik kilometrą. Visas brastos įrenginys, vertinant upės tėkmę, pastatytas iš akmenų ir išlikęs iki šių dienų.Dar XIV a. Kryžiuočių žvalgų pranešimuose minimi per krašto upes nusidriekę tiltai. Pirmieji tiltai buvo mediniai, vėliau gelžbetoniniai ir plieniniai. Karų ir sumaišties metais Tauragės kraštas neteko daugelio vertingų tiltų. Galime didžiuotis, kad Tauragės krašte turime arkinį, subtilų geležinkelio tiltą per Ežeruoną Požerūnuose. Inžineriniu ir meniniu požiūriu džiugina prieškaryje statytas plieninis tiltas per Akmeną Pagramantyje, sovietmetyje statytas arkinis tiltas per Ančią Skaudvilėje.Vertinant tiltus visada virpa širdis žiūrint į kabančius tiltelius, krašte vadinamus „lieptais“. Šiuose inžineriniuose statiniuose glūdi paprastų vietinių meistrų išmonė ir siekis sujungti du upės krantus. Lieptų statyboje naudojamos paprasčiausios statybinės medžiagos: plieno ar geležies lynai, lentos ir svarbiausia įtvarai krantuose lynų įtempimui. Parinkdami įtvarus  reiškėsi ir vietiniai kalviai, gebėdami atskiras jų detales nukalti savoje kalvėje.Prieš tris dešimtmečius vien Jūros upėje suregistravau arti keturiasdešimt lieptų, šiandiena likę arti dešimties. Vienas gyviausių ir šiandiena naudojamų yra Kuturių–Genių lieptas, įrengtas iš Vaitiekos lankos į Genių kaimą, tai senųjų lieptų aidas, išgirstas jau naujai statytiems Lakštingalų slėnyje, Pagramantyje per Akmeną, Ringiuose ir Reksčiuose  į Lengvenius per Jūros upę. Keliai ir geležinkeliai Lietuvoje pašto keliai, dar vadinami traktais, atsirado XVII–XVIII a. Jie buvo be grindinio, tiltų, tik išvažinėti ir apsodinti medžiais. XIX a. pirmoje pusėje pradėti tiesti pirmieji plentai su pylimais ir grindiniu. 1834 m. buvo parengtas plento nuo Tauragės iki Prūsijos sienos projektas. Tilžės–Rygos plentas nutiestas 1836–1858 metais, Šiaulių–Tauragės ruožas nutiestas 1836–1844 m. Vienas įdomiausių inžinerinių įrenginių šiame kelyje buvo 74,5 m ilgio metalinis tiltas granitinėmis atramomis per Jūrą Tauragėje. Jo metalinės konstrukcijos buvo pirktos užsienyje.Laikui bėgant netekome ne tik Tauragės tilto per Jūros upę, bet ir kitų plento įrenginių. Šio plento, tik jau kelio asfaltuota danga, turime atkarpą kelio į Skaudvilę ir atkarpą iš Skaudvilės į miestelio apvažiavimą iki Paprūdžių kaimo. Šiemet į kultūros paveldo registrą įrašyti plento įrenginiai: Pužų pašto stoties statinių kompleksas (1838–1845 m. buvusi Neskučna pašto stotis) ir Puželių sarginė (XIX a. vid.). Be šių objektų yra išlikę Tauragės pašto stoties statinių komplekso fragmentai ir pašto užeigos namai (1860 m.).Iš senųjų kelių yra išlikusi senojo kelio atkarpa iš Prūsijos į Tauragės dvarą Požerūnų kaime, kelio atkarpa Tauragė–Šilalė, kelias į Alijošiškę.1915 m. per Tauragę nutiestas siaurasis geležinkelis, per Jūros upę pastatytas medinis tiltas ir geležinkelio stotis (dabar Aerodromo g.). Tik nutiesus geležinkelį, liūtys paplovė geležinkelio pylimus ir tiltą per Jūros upę. 1916 m. vokiečiai per Tauragę pradėjo tiesti platųjį geležinkelį, prie Jūros upės pastatė siurblinę (dabar Jovarų rajonas) ir į geležinkelio stotį nutiesė vandentiekio trasą.Po Pirmojo pasaulinio karo 1927 m. pastatyta geležinkelio stotis (architektas  Edmundas Frykas). Geležinkelio eksploatavimui buvo įrengta visa infrastruktūra: vandens bokštas, vandens kolonėlės, rampos. Nustojus naudotis garvežiais ir atsiradus motorvežiams visa tai buvo nugriauta.Tauragėje 1937 m. prie geležinkelio atšakos buvo pastatytas 1 000 t talpos standartinis mūrinis sandėlis su grūdų valymo įrengimais ir džiovykla (dabar Sandėlių g.). Masyvus sandėlis išsiskyrė savo dydžiu ir moderniu fasadu (architektas Bronius Elsbergas). Malūnai ir bravorai Didžiausią gamybinių ūkinių statinių grupę sudaro malūnai, juose malti pradėta nuo XIII a. pr. Pradžioje buvo statomi vandens malūnai, o nuo XIV a. pradėjo plisti vėjiniai, nuo XIX a. vid. – garo malūnai. Tai buvo pelningas verslas, todėl malūnus buvo galima statyti tik feodalams, o po baudžiavos panaikinimo leista juos statyti ir valstiečiams. XVIII–XIX a. Požerūnuose veikė vandens malūnas. Pats malūnas buvęs fachverkinės architektūros. Kreivėnuose išlikęs nenaudojamas, be įrangos, vėjo malūnas.XX a. pr. baigėsi vandens ir vėjo malūnų statybos laikotarpis. Imta daugiau pritaikyti variklius – statomi motoriniai malūnai, lentpjūvės. Senuose malūnuose medinės vidaus konstrukcijos ir įrenginiai rodo dailidžių meistriškumą bei nagingumą.XIX a. vid. dvaruose ėmė kurtis gamybinės įmonės, bravorai. Gitkino lentpjūvė ir malūnas Miestuose pramonė plėtojosi menkai, tik po 1861 m. baudžiavos panaikinimo, kada į Lietuvą iš Rusijos atvyko išsimokslinę inžinieriai, projektavę pramoninius pastatus. 1871 m. Tauragės dvare pradeda veikti spirito varykla, o 1877 m.– garinis malūnas. Iki šiol mieste išlikęs 1922 m. prie Jūros upės pastatytas Hiršo Gitkino fachverkinės konstrukcijos keturių aukštų motorinis malūnas (Tilžės pl. 1). Pradžioje jame veikė garo mašinos, kurias pakeitė elektros varikliai. Iki Antrojo pasaulinio karo prie jo veikė ir lentpjūvė, čia dirbo apie 15 darbininkų. Net ir apaugęs įvairiais pokariniais priestatais, senasis malūno pastatas vis dar dominuoja pakrantėje savo dydžiu, deja, fachverkinė konstrukcija su raudonų plytų mūro užpildu 1988 m. buvo paslėpta po tinku. Pagrindiniame fasade išlikę ir įmonės įkūrimo metai – 1922.Motorinis malūnas turi istorinę, techninę ir architektūrinę vertę. Viršutiniame aukšte išliko: du pikliaus dvigubi komplektai, kruopinė, transmisijos fragmentai (ašis su skrieduliais ir fabrikinės gamybos gembės), dviejų elevatorių fragmentas. Ant vieno pikliaus užrašas: „MUHLEN BALANSTAL C.C. KAISER REIMELT LEIPCIG“.Po karo čia veikė malūnas „Jūra“, buvo malami grūdai, veikė karšykla ir pjaunama miško mediena. Septintajame dešimtmetyje malūnas nenaudojamas, čia įrengiamos paminklų dirbtuvės. Šiandiena malūne įsikūrė parduotuvė ir dirbtuvės.XX a. pr. fachverkinės konstrukcijos pastatas svarbus miesto raidos objektas. Vertinga ir jame išlikusi technologinė įranga. Tauragės elektrinė 1921 m. susikūrusi Amerikos lietuvių akcinė bendrovė „Rūbas“ ir jos pirmininkas Jurgis Gudžiūnas (1891–1973) su gerais siekiais atsikėlė į Lietuvą. Bendrovės tikslas buvo užtvenkti upę ir išnaudoti jos vandens jėgą pramoniniams įrenginiams dirbti. Viena tokių upių buvo Jūros upė Tauragėje, ir jau 1921 m. bendrovė gavo leidimą statyti elektros gamyklą, verpyklą ir audyklą.1922 m. pradėjusi veikti elektrinė turėjo vieną 250 AG vandens turbiną ir du dyzelinius motorus. Elektrinė tiekė elektros energiją Tauragės miestui, o ateičiai turėjo tiekti elektros energiją greta numatytam verpimo ir audimo fabrikui. Fabriko projektas patvirtintas 1924 m. ir po dvejų metų pradėtas statyti. Deja, „Rūbo“ bendrovei pavyko tik išlieti betoninius pastato pamatus, o 1926 m. visas bendrovės turtas buvo parduotas iš varžytynių.Elektrinės savininku tapo pats Jurgis Gudžiūnas, kuris atstatė Jūros upės sugriautą užtvanką, suremontavo elektrinę bei „Siemens-Schuckert“ firmos techninę įrangą ir pagal lengvatinį leidimą tiekė elektros energiją Tauragės miestui.Netekęs pagrindinio elektros energijos pirkėjo, J.Gudžiūnas nutiesė aukštos įtampos linijas per Lauksargius į Klaipėdos kraštą (dar 1921 m. Tauragėje pradėta naudoti aukštos (3000 V) įtampos kintamoji elektros srovė, o tai buvo pirmą kartą Lietuvoje). J.Gudžiūnas greta elektrinės mėgino, tačiau nelabai sėkmingai, steigti daugiau įmonių:  ant nebaigto „Rūbo“ fabriko pamatų dalies trijų aukštų elektrinį malūną (1933 m.), pastatė elektrinę-motorinę lentpjūvę (1935 m.). Tačiau 1936 metų liepą J.Gudžiūno turtas buvo parduotas iš varžytynių. Įsigiję turtą Stončiai elektrinę naudojo tik lentpjūvės reikmėms.Po Antrojo pasaulinio karo elektrinė dirbo iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, pagamintos elektros užtekdavo tik miesto apšvietimui. Eksploatuoti elektrinę buvo nenaudinga, be to Jūros upė išgriaužė sau naują vagą ir buvo reikalinga rekonstruoti užtvanką. 1974 m. pradedama tvarkyti Jūros upės užtvanka, o 1978–1979 m. atlikti pilni rekonstrukcijos darbai. Šių darbų metu nugriaunamas elektrinės pastatas. Dar 1978 m. vietoje hidroelektrinės parengtas kavinės „Banga“ projektas (autorė R.Samuotienė). 1986 m. pastatoma kavinė, po rekonstrukcijų čia veikia restoranas-viešbutis „Banga“. Plytinės Tauragės pietuose ir rytuose yra didžiuliai molio klodai, todėl čia nuo seno gaminamos plytos. 1836 m. Tauragės dvare pradeda veikti plytinė, kuri buvusi Paberžių palivarke, ji aprašyta 1846 m. dvaro inventoriuje. Plytinei priklausė gyvenamas namas, dvi daržinės –plytų džiovinimui ir išdegtoms plytoms sandėliuoti. Plytinėje buvusi degimo krosnis, joje buvo galima išdegti iki 50 tūkst. plytų.1924 m. Tauragėje pradėta naujai organizuoti plytų pramonę. Atokiau nuo centro, prie Beržės upelio, 1924 m. išaugo tėvo ir sūnaus – Leopoldo ir Liudviko Grėgerių plytinė, kuri labai nukentėjo Pirmojo pasaulinio karo metu. Kadangi degimo krosnys išliko, plytinė buvo greit atstatyta. Joje dirbo 20–30 darbininkų, vienas darbininkas per dieną suformuodavo iki 3000 plytų. Sovietmetyje plytinė modernizuota ir išplėsta, buvo vadinama senąja plytine. Nepriklausomybės metais plytinė nustojo veikti, išgriautos degimo krosnys, kita įranga. Liko tik kaminas, o išlikusiuose pastatuose veikia smulkios dirbtuvėlės. Plytinės teritorijoje pastatyti nauji šiuolaikiniai pramoniniai pastatai.Kita, didesnė, Paberžių kaime (šiandiena Miško ir Dainavos gatvių rajonas) veikė plytinė, priklausiusi notarui Broniui Misevičiui. Pokaryje plytinė veikė, tačiau kitapus geležinkelio pastačius naują didžiulę plytinę, vadinamą Keramika, uždaryta, o įranga išardyta, pastatai nugriauti.1935 m. ant Molupio upelio kranto (dabar Klevų ir Beržų gatvių rajonas) veikė plytinė, priklausiusi Albertui Gudeliui. Ši plytinė buvo sugriauta Antrojo pasaulinio karo metais. Spaustuvės XIX šimtmetyje Europoje vykusi „pramoninė revoliucija“ netrukus palietė ir Lietuvą. XIX a. pab. atsirado pirmosios pramonės įmonės, nesusijusios su vietinių žemės ūkio žaliavų perdirbimu.Tauragėje pirmoji spaustuvė 1906 m. įkurta Davido Indichšteino. Ji buvo gana primityvi. Trečiajame dešimtmetyje mieste veikė A.Epelio (1928 m.) ir B.Pogremonto „Planetos“ (1929 m.) spaustuvės. Jos turėjo pilno formato plokščią spaudos mašiną, tigelius, popieriaus pjovimo, segimo mašinas, platų šriftų pasirinkimą. „Planetoje“ dirbo apie 15 žmonių, A.Epelio spaustuvėje –10 žmonių. Pastaroji spaustuvė sudegė Antro pasaulinio karo metais. Po karo atkuriama buvusi „Planetos“ spaustuvė, vėliau ji įsigijo naujos poligrafinės technikos. Šio amžiaus pirmame dešimtmetyje spaustuvė parduota, o įranga sunaikinta. Akcinė bendrovė „Maistas“ Tauragės miesto pramonės kontekste išsiskyrė 1932 m. sausio 2 d. atidaryta akcinės bendrovės „Maistas“ didžiausia ir moderniausia „daniško tipo“ mėsos perdirbimo ir bekono fabrikas. Tai, kad fabrikas iškilo Tauragėje, buvo „Maisto“ bendrovės regioninio planavimo rezultatas.„Maisto“ akcinė bendrovė 1930 m. gegužės mėnesį sudarė sutartį su Talino akcine bendrove „Franz Krull“, kuri įsipareigojo pristatyti į Tauragę mašinas ir įrengimus bekonų fabriko statybai. Už šiuos įrenginius buvo sumokėta daugiau kaip 51 tūkst. JAV dolerių. Statybos darbai pradėti 1931 m.Tauragės „Maisto“ fabrikas išaugo kitapus geležinkelio, kur buvo pradėtos kurti pramonės įmonės. Statant fabriką prie geležinkelio buvo užtikrinamas kiaulių ir bekonų transportavimas. Tai buvo didelė įmonė, kurioje per dieną buvo galima paskersti ir apdirbti iki 500 kiaulių. Skerdyklos mūrinį pastatas buvo 4670 kv. metrų. Jame buvo įrengtas šaldymo ir kiti įrengimai. Visi fabriko cechai buvo sujungti viename moderniame pastate: dešrų dirbtuvės ir rūkykla, antrame aukšte, greta veterinarijos priežiūros patalpų, buvo įrengta darbininkų valgykla ir persirengimo kambariai su dušais. Tipinių „Maisto“ pastatų projektus rengė AB „Maistas“ vyr. inžinierius Antanas Breimeris, inžinierius Pranas Markūnas ir kiti.„Maisto“ skerdyklos apimtys vis didėjo. 1933 m. įrengtos kanalizacijos sistemos, pradėjo veikti Dešrų cechas. 1938 m. pastatytas administracijos pastatas. Prie skerdyklos pastatyta didelė ir erdvi kiaulidė 2000 kiaulių. Vanduo Tauragės skerdyklai buvo tiekiamas iš greta įrengto tvenkinio ir 198 m gylio artezinio šulinio. Fabriko elektrinė tiekė energiją ne tik įmonei, bet ir miestui. Būdavo, kad per dieną suveždavo iki 300 kiaulių, kurias, dėl riboto kiaulių skerdimo pajėgumo, „Maistas“ visas priimti negalėdavo. Vėliau Kaltinėnuose, Laukuvoje, Rietave buvo atidaryti gyvulių priėmimo punktai. „Maistas“ gyvulių vežimui įsigijo du sunkvežimius su priekabomis. Fabrikas turėjo savo malūną, kur maldavo miežius ir šerdavo supirktus gyvulius, kurie laukė eilės skerdimui. Dalį gyvulių skerdimui traukinių vagonais veždavo į Klaipėdos skerdyklą.Jautienos dešroms imdavo iš kitos skerdyklos, kurią Tauragėje turėjo žydai. Vėliau ir „Maistas“ ėmė skersti galvijus, po 7–10 per dieną, tik tiek, keik reikėjo dešroms. Čia buvo gaminama skerdiena, kumpiai, taukai, sprandinė mėsa, rūkyti gaminiai ir kiti mėsos produktai, kurių didžiąją dalį eksportavo į Angliją, o mažesnė produkcijos dalis keliavo į Sovietų sąjungą. 1932–1933 m. eksportuota gaminių daugiau nei už 18,8 milijonų litų. 1932–1933 m. parduotuvių apyvarta siekė 1 358 791 litų.Prieš karą ir pokaryje ryte ir vakare per miestą nuaidėdavo sirena, kviesdama visus maistiečius į darbą ir skelbdama darbo dienos pabaigą. Pradžioje „Maiste“, fabriko elektrinėje, parduotuvėse dirbo 64 tarnautojai ir 128 darbininkai. 1934 m. skerdykloje dirbo: 119 bekono apdirbimo skyriuje, dešrų –17, taukų – 6, destrukcijos – 4, ūkio – 14, o jau iki Antrojo pasaulinio karo dirbo apie 400 žmonių. Darbininkai per mėnesį uždirbdavo nuo 100 iki 190 litų.Skerdykla pasižymėjo funkcionalia architektūra, kuri labai skyrėsi nuo lig tol pramonės architektūroje vyravusių raudonų plytų fasadų. Šviesūs „Maisto“ pastatai su lygiais fasadais, dideliais langais ir santūriais geometriniais akcentais savaime reklamavo modernią ir šiuolaikišką įmonę. Po karo fabrikas išaugo į Tauragės mėsos kombinatą, buvo pastatyti nauji dideli cechai ir šaldytuvai, vandens valymo įrenginiai, nauja katilinė, administracinis pastatas.Modernizuojant AB „Tauragės maistas“ gamybą dalis pastatų parduota ar išnuomota. Technikos paveldas Kai kurie technikos paveldo statiniai nenaudojami (AB „Maistas“, senosios plytinės išlikę pastatai, Kreivėnų vėjo malūnas, sąlyginai geležinkelio stotys), arba nėra tinkamai pritaikyti (Gitkino malūnas, sąlyginai sandėliai). Šie statiniai galėtų tapti viešomis erdvėmis ir tarnauti kultūriniams, turizmo poreikiams. Kaip pavyzdys Lomių dvaro XIX a. pab.–XX a. pr. svirno rekonstrukcija ir pritaikymas (architektas A.Marma).Paprastai technikos paveldas vertinamas, kaip nusenęs, nereikšmingas praeities technologijos darinys, o nematoma inžinerinės minties meistrų išmonės ir siekio tai padaryti patraukliai, estetiškai. Turime suvokti, kad daugybė technikos objektų laukia mūsų dėmesio ir globos.