Tauragės prieškario turgus

Kalvio vežime vien geležys – kauptukai, nagiukai, kapoklė karštoms bulvėms kiaulėms kapoti, kačerga, žnyplės, geležinis smailus kuoliukas lenciūgui į žemę įkalti karvei pririšti, dvišakis kablys mėšlui iš vežimo iškabinti. Net keli kryžiukai su spinduliais kapų paminklams. Tai, sakau, kalvio išmonė iš tokios geležies tokius daiktus padaryti. Pasagos visokių dydžių… Ar jau viską išvardinau? Ale ne, kur čia…
Kubiliaus vežime irgi viskas mediniai. Net lankai lazdyno verčia kubilo ar bačkos šonu. Alaus daili bačkelė su medine vole. Didelė bačka alui raugti. Ir kopūstams, ir burokams, ir mėsai sūdyti. Maža kėdikė bulves skutant atsisėsti. Ližės, sviestmušė, duonkubiliai. Didelės bačkos skalbiniams su pelenų šarmu užplikyti. Irgi su vole šarmui išleisti. Ir geldų yra. Turi ir staliuką nedidelį. Tarp vežimų stovi seniokas, glėbį dalgiakočių ir grėblių apsikabinęs. Grėbliai gražūs, išražyti. Ir lengvi – grėbsi ir nejusi. O kuprotas senis turi du maišus beržinių šluotų. Laiku surištų, dar be lapų. Su skyle vidury kotui įmauti, ar be koto. Su žieve stipriai surišti, laikys, kol iki pat ražo sušluosi. Abu seniai į turgų su viskuo kaimynų pavežėti ar pėsti atėję. Vienam kitam vežime pūpso kietai avių vilnų prikimšti maišai. Kol gaspadinė vežime pardavinės, vyras su paaugusiu vaiku pas V.Samošką vilnas susikarš. Bus viena kelionė į Tauragę. Kita tuo pat žygiu milelį atsivežusi J.Daukantui suvelti, apretuoti, nudažyti, ir milelis bus kaip pirktinis!Man turguje viskas įdomu, ale įdomiausi tai arkliai. Pati didžiausia mano gyvenimo meilė. Einu ir vienais džiaugiuosi, o kitų gaila. Ten, kur juos parduoda, neinu. Nenoriu matyti čigonų muštrinamų arklių. Ir tų, kurių akys graudžiai žiūri atsisveikindamos su savo gaspadoriumi. Einu pagal padvadas, tam sarčiui prie karčių pririšta sauja šiaudų. Tai įspėjimas praeiviui, kad jis kandžiojasi. O šiam į uodegą šiaudų įrišta. Tas tai spardytis mėgsta. Pagal arklius ir vežimą gali apie ūkininką daug ką pasakyti. Gerų viskas gera: arkliai riebūs, įsiganę, pakinktai kad ir ne nauji, bet geri, tvarkingi. Vežimai irgi. Visos lentikės savo vietoj. Kito net numaliavotos. Sėdynė jei be sprendžinų, tai šiaudų maišas uždėtas, kad minkščiau būtų, marga gumike užtiestas. Arkliams po snukiais dobilų glėbys, žolės ar šieno geras plakas padėtas. Ar žiubčiai su avižom užmauti. Kito visa tai irgi tvarkinga, nors mažai žemikės ir tik vieną arkliuką turi. O jau latrų, tinginių kuineliai tik didelį gailestį sukelia. Kaulai matosi, pakinktai virvagaliais suraišioti, arkliui net iki kraujo nugarą nutrynę. Sauja viksvų pamesta. Vežimas visai suiręs, kripėse pusės lentų trūksta. Sėdynė – siaura lenta užmesta. Iš visko čia vargas žiūri.Į Tauragės turgus suvažiuodavo daug ūkininkų. Iš visos didelės apskrities. Kiti, kur iš toliau, net iš vakaro išvažiuodavo. Per naktį iki ryto pasiekdavo turgų. Iš Tauragės dvaro atvažiuodavo diližanas. Tai didelis žalias medinis su stogu ir langais kariškas vežimas. Arkliai stambūs, dideli. Vežikas kareivis sėdi po stogeliu. Atvažiuoja anksti, nes atveža mokinius ir gimnazistus į mokyklas. Ir ponias karininkienes su tarnaitėm, kad pirkinius nešiotų. Nustatytą valandą diližanas grįžta namo. Jei pavėlavai – samdykis žydą vežiką, kad parvežtų. Ar pėsčiomis keliauk! Į Tauragės turgų atvažiuodavo daug iš Klaipėdos krašto. Pas mus būdavo viskas pigiau. Po trijų Karalių jie čia mergą ar berną turguje nusisamdydavo.Po pusdienio turgus imdavo tuštėti. Ką jau pardavei, tai pardavei, o ką ne – vežkis namo. Koks skūpesnis ūkininkas likusį nesuėstą šieną sugraibo ir į vežimą įsideda. O kitas viską palieka. Po turgų pasklinda vaikiukai su maišais ir trumpom šluotikėm. Visus likusius šienus ar žoles susišluoja ir į maišus susikiša. Vaje, kaip džiaugiasi radę nemažai šieno. Jie turi ožkų, triušių, tai kožną turgų susišlavinėdami beveik ir išmaitina. Biedniokės su kibirais (viedrais), su šiūpelėm ir pagaliuku renka arkliamėšlius. Pusę jų pridėjus į kiaulės pašarą – geras jovalas, kiaulių gerai ėdamas. Vakarop turgus ištuštėjo. Lieka tik kelios padvados, kurių savininkai restoranuose užsiliko. Tačka į turgų su liuodėm atvažiuoja šlavėjai. Sušluoja, kas liko nesurinkta. O lieka nemažai, sušluoja į krūvas. O baigę jas krauna į vežimus ir veža į laukus. Juk tai trąšos! Štai ir baigėsi turgus. Nurimo šurmuliavęs, lyg pailsęs. Iššluotas, švarus, kito turgaus laukia… melodingi vakaro varpai nuplaukia tugaus liepomis ir ištirpsta tarp Tauragės mūrų….Turgaus halėVisai prieš okupaciją buvo pastatyta turgaus halė, uždara prekyvietė, bene moderniausia visoje Lietuvoje. Prie sienų ir eilėje halės vidury buvo nedidelės krautuvėlės su baltom glazūruotų plytelių sienomis, metlacho grindimis. Kiekvienoje buvo vandentiekis, kriauklė, kanalizacija, elektros apšvietimas. Priekinė siena stiklinė su langu prekėms paduoti, durys. Nakčiai priekį su durimis buvo galima užtraukti grotomis. Užpakalinėje sienoje – lentynos, prie lango – stalviršis. Abiejuose halės galuose – dideli vartai, pro kuriuos buvo galima įvažiuoti su dvikinkiu vežimu – atvežti prekes, šalia – durys pėstiesiems. Halę atidarydavo anksti ryte. Ne turgaus dienomis jame ūkininkės parduodavo maisto produktus. Jos džiaugdavosi turėdamos „savo“ mažą krautuvėlę, net su vandentiekiu. Žiemą būdavo nešalta prekiauti, nei vėjai neužpučia, nei lietus neužlyja. Baigus prekiauti krautuvikes palikdavo švarias. Likusius pelus supildavo į šiukšliadėžes. Miesčionys čia turėjo ir įvairių prekių parduoti, prekiavo kasdien. Prekes palikdavo, nes galėjo krautuvikę užleisti grotomis ir užrakinti. Halėje niekada netrūkdavo nei pardavėjų, nei pirkėjų. Kai didieji vartai būdavo uždaryti, prie jų tupėdavo vaikiukai ir moterėlės, pardavinėjantys rūgštynes.Krautuvikę buvo galima išsinuomoti vienai dienai, mėnesiui ar savaitei. Kiekvieną vakarą halę šluodavo, o kartą per savaitę – plaudavo. Tauragiškiai labai džiaugėsi savo gražia ir patogia hale. Tokios prekyvietės neturėjo net laikinoji sostinė Kaunas, ką jau kalbėti apie kitus Lietuvos miestus.Kokie bukagalviai sugalvojo halę paversti sporto sale? Juk išardyti ir įrengti sporto salę kainavo tiek, kad už tuos pinigus buvo galima pastatyti naują salę. Vietos mieste netrūko! O halė iki šiol būtų tarnavusi tauragiškiams.(Pabaiga, pradžia Nr. 93, 2012 m. lapkričio 30 d.)